Andriaus Matijošiaus iliustr.
Šio teksto temą kontempliavau ilgai. Visko tiek atsitiko – surūgimo daug, o vietos – ne jūra. Tad dalijausi mane kankinančiomis problemomis su pažįstamais žmonėmis. Pasakojau, kaip nuo „Daugirdo“ amfiteatro Kaune buvo surinkta ir į policijos nuovadą išvežta 20 jaunų žmonių, kad Vilniuje, Katedros aikštėje, negalima daryti triukų su riedlentėmis, nes gadinama brangi danga, o ką jau kalbėti apie neįgalius ir užšaldytus laike „Lietuvos“ ir „Romuvos“ kino teatrus. Pažįstami savo ruožtu keiksnojo valdžią ir sakė, kad tvarkos ir toliau nėra, kapitalui priklauso teisės apsispręsti dėl miesto viešųjų erdvių, kaimynai negali ramiai miegoti, o policija taiko represines priemones. Aš linksėjau arba purčiau galvą, bet ženklų skaičius nuo to nemažėjo.
Praradusi viltį, vienoje viešoje vietoje audringai išliejau bičiuliui savo širdies skausmą dėl nesijudinančio teksto, dėl valdymo ir viešųjų erdvių. O jis padarė ryžtingą atsakomąjį ėjimą ir pareiškė, kad Klaipėdoje jau uždrausta naktimis maudytis jūroje. Čia ir prasidėjo – galvoje vienas po kito ėmė plėtotis tvariosios disciplinos scenarijai.
Scenarijus nr. 1
Virš naktinės Baltijos keldamas vėją ir purslus burzgia patruliuojantis malūnsparnis, akinantis prožektorius apšviečia iš vandens kukliai kyšančią moters galvą. Agresyviai prabyla garsiakalbiai: „Jūs pažeidėte X įstatymo straipsnį. Prašome skubiai lipti iš vandens!“ Pagautoji stipriai nurausta ir gėdydamasi varlyte iriasi kranto link, o čia jos (priklausomai nuo paplūdimio tipo) laukia:
a) mišrūs policijos patruliai bendrajame paplūdimyje;
b) dragūnės moterų paplūdimyje;
c) armijos šauktiniai vyrų paplūdimyje;
d) filmavimo kameros nudistų paplūdimyje.
Netikėto sutapimo „nedėka“ (bendrasis paplūdimys arčiausiai Smiltynės kelto), tai mišrūs policijos patruliai. Pažeidėja, tebūnie Eglė, kukliai nudelbia akis ir mąsto, kad vis dėlto reikėjo rinktis vyrų paplūdimį. Nusižengėlės gėda solidariai aptvarstoma rankšluosčiais ir išperkama simbolinio dydžio bauda.
Scenarijus nr. 2
Kopose apsigobusi tamsiais apsiaustais pasaloje tupi apsaugos tarnyba „Naras“. Iki tol nuobodžiai sau rūkęs vyr. apsaugininkas A. Akmenskis per savo naktinio matymo žiūronus fiksuoja judesį. „Ot bledės, neleis ramiai parūkyt, vėl lipa“, – pusbalsiu suburba Akmenskis ir, išsitraukęs raciją, dusliu balsu pradeda tiradą: „Karkauskas – Akmenskis, Karkauskas – Akmenskis, ar girdit mane?“ Tolumoje į savo raciją su nemenku aidu jam atsako Karkauskas: „Akmenski – Karkauskas, klausom.“ Akmenskis griežtu balsu praneša: „Trečioje zonoje užfiksuoti du pažeidėjai. Imkitės priemonių. Baigiau.“ Iš kitos pusės nuskamba: „Supratau. Baigiau.“ Samaitis prisisega raciją prie diržo. Trečioje zonoje iš kopų pažeme iššliaužia penkių juodai apsirengusių vyrų vora. Sustoję jie santūriai nusitaiko į besimaudantį duetą ir garsiai praneša: „Jūs turite teisę tylėti. Jei nelipsite iš vandens – šausim.“ Pažeidėjai perbalę ir tirtantys lipa iš vandens, nedrąsiai dairosi savo drabužių. Drabužiai konfiskuoti kaip daiktinis įrodymas.
Scenarijus nr. 3
Patrulė Kasauskienė pirmą kartą naktinėje pamainoje. Centriuke naktinio matymo kameros, prižiūrimos neįgaliųjų, fiksuoja nelegalų žingsnį į vandenį. Iškvietimas į Melnragės paplūdimį, mašinoje pramoginę programą atlieka pažinčių laida, transliuojama vietinės radijo stoties. Kasauskienė išjungia pažintis ir įsijungia žiburėlį – vienintelė jai dabar reikalinga yra pažintis su pažeidėjais. Tamsialangiai VW ir BMW supratingai traukiasi iš kelio, Herkaus Manto gatve ji skrieja 90 km/h, vėjas romantiškai švilpia pro šiek tiek pravirą mašinos langą. Įvykio vietoje jau laukia penki patrulių automobiliai ir vienas autobusiukas. Pažeidėjai pabėgo. Kitą dieną savivaldybėje keliamas prašymas imtis prevencijos priemonių ir siekiant be reikalo neeikvoti policijos pajėgumų tiesiog suimti vaikštančius pajūriu po 23 valandos.
Apie kitus scenarijus
Kišenėje laikau dar bent kelias dešimtis realistiškų scenarijų. Juose, kaip visada, miesto gyventojų ir kapitalo, miesto gyventojų ir kitų miesto gyventojų, miesto gyventojų ir valdžios organų kovos dėl galios, dėl galimybės priimti savo sprendimus ir viešojoje erdvėje kurti savo taisykles. Tuose scenarijuose – ne tik naktinės vasaros maudynės, paryčių oro gaiva ar drėgnas ir vėsus smėlis, girgždantis tarp kojų pirštų. Juose, kaip ir viešojoje erdvėje, taip pat aiškiai atsispindi demokratijos būklė. Ir žingsnis policinės valstybės link – tokios, kuri, užuot švietusi, rūpinusis arba, kaip jai itin derėtų, nesikišusi, renkasi destruktyvias ir žeminančias priemones. Galų gale tikrai neverta ginčytis, kad nuo triukšmo kenčia kaimynai, jei kas skęsta – medikams tenka juos gelbėti, jei danga gadinama riedlenčių „kick-flip’ais“ – ją reikia keisti.
Kaip tvaraus vystymosi šalininkė, o šįkart taip pat ir susiraukusi moralistė, pabaigoje norėčiau pasiūlyti antrankius, suėmimus, pasipriešinimą ir pyktį ant policijos pakeisti nuolatiniu rūpesčiu viešąja miesto erdve ir joje būnančiais žmonėmis. Šiukšlintojams pastatyti šiukšlių kibirą, pažeidėjams – įspėjamąjį ženklą, o mušeikų atsikratyti organizuojant renginius, skirtus šeimoms.
Juk, šiaip ar taip, taikiam kasdieniam sambūviui nebūtini nei antrankiai, nei policijos mašinos.
