Neseniai Panevėžyje kartu su kitais Kauno kultūros ir
meno savaitraščio “Nemunas” leidėjais viešėjo ir su savo gerbėjais susitiko
viena jo redaktorių, J.Lindės-Dobilo premijos laureatė poetė Dovilė Zelčiūtė.
“Nemuno” savaitraščio “Tiltai”
D.Zelčiūtė yra viena “Nemuno” savaitraščio redaktorių. Ji tvarko visas meno sritis, išskyrus literatūrą, apimantį skyrių “Tiltai”.
D.Zelčiūtė teigia, kad šis darbas reikalauja universalumo. Tenka rašyti apie įvairias meno sritis. Bet kuri iš jų įtraukia į save, skatina įsigilinti. Rašydama apie įvairius renginius, poetė pati jaučiasi kaip kultūros dalis.
Ponia Dovilė sako nerašanti apie tai, kas jai nepriimtina. “Toks mano charakteris. Nesijaučiu tokia teisuole, kad galėčiau drabstytis purvais. Jeigu kūryba manęs nepaliečia, geriau apie tai nerašau. Man labai baisu užgauti ar įžeisti žmogų. Juk jis savo meną kūrė ne vieną, o labai daug dienų”, – savo principus aiškino poetė.
Bet koks rašymas pašnekovei suteikia džiaugsmą. Darbas savaitraštyje yra kūryba pagal grafiką, tačiau tai D.Zelčiūtei netrukdo. Ji sakosi nesanti įpareigota rašyti tada, kai negali.
Kūryba peržengia tabu
Poetė prisiminė, kad jau vidurinėje mokykloje, pradėdama rašyti paslapčiomis, ji stengdavosi išsivaduoti iš įvairių tabu. Visų pirma tai buvęs malonumas paneigti pamokų prievolę. Taip prasidėjo jos dvasinė ir kūrybinė kelionė. Toliau po truputi prieita ir prie kitokių draudimų peržengimo, tam tikrą brandumą įrodančio atsigręžimo į save, žmogaus netobulumo pripažinimo.
Plačiau skaitykite sausio 3 d. “Sekundėje”.
Evija Lipartė
tel. (8-655) 04728, evija@sekunde.com
S.Kašino nuotr. Poetė teigia didelę dalį savo eilėraščių sukūrusi girdėdama vandens ošimą.
