Kasmet klasės tuštėja ne tik dėl mažėjančio gimstamumo, bet ir dėl emigracijos. Lietuvoje niekas nerenka duomenų, kiek vaikų mokslus kremta svečiose šalyse. Kiekvieną rudenį vien Panevėžio mieste pasigendama apie šimto jaunųjų panevėžiečių. Dalis jų vis dėlto grįžta ir mokslus tęsia jau pagal lietuvišką mokymo sistemą. Tai dažnai tampa iššūkiu ne tik vaikams, bet ir tėvams, ir pedagogams.
Sugrįžti atgal į Lietuvą po kelerių metų emigracijos sunkiausia vaikams – jiems tenka ne tik įveikti kalbos barjerą, bet ir adaptuotis naujoje aplinkoje. P. Luko nuotr.
Mokosi lietuvių kalbos
Beveik kiekvienoje miesto bendrojo lavinimo mokykloje yra vaikų, kuriems kyla sunkumų mokantis, ypač gimtosios lietuvių kalbos, tik dėl to, kad jie kurį laiką su tėvais gyveno užsienyje. Tačiau miesto Švietimo skyrius nerenka statistikos, kiek emigrantų vaikų kasmet sugrįžta į lietuviškas mokyklas. Kiekviena mokykla su šiuo iššūkiu stengiasi susidoroti pati.
Bene daugiausia tokių vaikų – Kazimiero Paltaroko gimnazijoje. Joje mokosi ne tik emigrantų, bet ir Panevėžyje gyvenančių užsieniečių vaikai. Gimnazijos direktorės Gražinos Gailiūnienės teigimu, šiemet jų įstaigoje mokosi trylika ispanų, trys ukrainiečiai ir vienas makedonas. Tačiau kitataučiai paprastai mūsų mieste nepasilieka ilgiau gyventi.
„Visi trylika ispanų vaikų mūsų senbuviai. Būtent nuo ispanų prieš dešimtmetį ir prasidėjo mūsų kiek kitokia veikla – mokyti kitataučių atžalas. Kasmet tokių vaikų atsiranda, bet daugelis ilgai neužsibūna. Pavyzdžiui, praėjusią vasarą turėjome labai daug ukrainiečių vaikų, tačiau rudenį mokykloje jų nesulaukėme, gal tėvai čia nerado darbo ar negavo leidimo gyventi Lietuvoje. Taip pat nemažai turėjome vaikų iš Rusijos, bet kiek pasimokę jie išvyko gyventi kitur“, – „Sekundei“ pasakojo G. Gailiūnienė.
Kaip tokiems vaikams pavyksta adaptuotis mokykloje ir integruotis į mokymo procesą, priklauso nuo jų pačių ir šeimos. Užsieniečių atžalos mokosi kartu su lietuviais, tačiau jiems papildomai skiriama 20 valandų per savaitę mokytis lietuvių kalbos, namuose jie atlieka įvairias užduotis.
„Visiškai pakanka metų, kad vaikas pramoktų lietuviškai. Aišku, labai priklauso ir nuo šeimos. Pavyzdžiui, visi mūsų ispanai šeimoje bendrauja lietuviškai, tad jiems sunkumų nekyla, praėjusiais metais tik gerais pažymiais mokyklą baigė ir egzaminus išsilaikė makedonė, jos vienuoliktokei seseriai taip pat neblogai sekasi. O iš Ukrainos atvykusiai mergaitei kol kas sunku, nors ji daug ką supranta, bet kalbėti dar nelengva. Taip yra ir dėl to, kad šeimoje bendraujama tik rusiškai, mat mama ukrainietė, o tėtis – iranietis“, – kalbėjo direktorė.
Adaptacija nevienoda
Gimnazijoje kasmet mokosi ir iš užsienio parvykę lietuviai. Šiemet mokslus kremta iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Rusijos, Prancūzijos, Vokietijos pargrįžusiųjų vaikai. Nors jiems reikia gerokai daugiau paplušėti mokantis gimtosios lietuvių kalbos, sunkumų kyla retai.
K. Paltaroko gimnazijos direktorės G. Gailiūnienės teigimu, jeigu šeimoje buvo bendraujama lietuviškai, didelių pastangų pasivyti bendraamžius nereikia.
„Jeigu šeimoje buvo bendraujama lietuviškai, papildomai pasimokius lietuvių kalbos spragų ilgainiui nebelieka. Aišku, kuo mažesnis vaikas, tuo lengviau jam adaptuotis. Kita vertus, emigracija turi ir privalumų – jų užsienio kalbos žinių lygis gerokai pranoksta bendraklasių“, – sakė G. Gailiūnienė.
Panevėžio „Vilties“ pagrindinės mokyklos direktorė Danutė Valiukienė „Sekundei“ teigė, kad jų mokykloje nuolat mokosi mišrių rusakalbių šeimų vaikai, nes įstaigoje sudarytos sąlygos mokytis visus dalykus rusų kalba. Tačiau tiek atvykėliams, tiek iš emigracijos grįžusiems vaikams pradžia nebūna lengva. Jeigu aktyviai bendradarbiauja pats vaikas, jo tėvai ir mokykla, adaptacija praeina sklandžiai.
„Adaptacija tiek užsieniečiams, tiek ir iš emigracijos grįžusiems lietuviams nėra lengva. Jau vien mokyklos keitimas vaikui sukelia stresą, o kai keičiasi visa aplinka, gyvenimo sąlygos – dar sunkiau. Aišku, kiekvienas atvejis labai individualus, vieni adaptuojasi labai lengvai, kitiems sekasi gana sunkiai. Šiemet turime šeštoką, atvykusį iš Rusijos. Lietuviškai jis visai nekalba, bet kalba nėra barjeras. Vaikas iš prigimties labai drovus, tylus, todėl sunku ir jam, ir pedagogams“, – teigė D. Valiukienė.
Stebina kita aplinka
Rožyno progimnazijos direktorė Aida Adiklienė taip pat tvirtino, kad iš emigracijos grįžusių vaikų adaptacija priklauso nuo daugybės veiksnių: mokinio gebėjimų ir motyvacijos mokytis, kalbinės aplinkos šeimoje, socialinio konteksto, kiek metų praleista emigracijoje.
„Kiekviena situacija labai individuali ir apibendrinimų negalime daryti. Skiriasi ne tik vaikų kalbinis pasirengimas, bet ir šalys, iš kurių atvyko. Pavyzdžiui, iš Anglijos atvykę mūsų vaikai paprastai lanko žemesnę klasę, nei mokėsi Jungtinėje Karalystėje. Bet dėl to nesusipratimų nekyla, nes patys vaikai ir tėvai žino, kad mokymosi lygis ten gerokai skiriasi“, – teigė A. Adiklienė.
Šiuo metu mokykloje mokosi trys vaikai, turintys kitos šalies pilietybę, ir du grįžę iš Anglijos ir Ispanijos. Prieš porą metų progimnazija sulaukė gana daug vaikų, grįžusių iš Ispanijos. Nors mokykla neturi galimybės organizuoti ispanų kalbos pamokų, per pertraukas galima išgirsti, kaip vaikai tarpusavyje bendrauja būtent ispaniškai. Direktorės teigimu, tai, kad vaikas moka papildomai dar vieną užsienio kalbą – didžiulis pliusas.
Prieš kelerius metus Rožyno progimnazija puoselėjo idėją emigrantų vaikus mokyti nuotoliniu būdu, tačiau kol kas tokį mokymą leista organizuoti tik trims šalies mokykloms.
„Net neabejoju, kad toks poreikis būtų, o ar didelis, sunku pasakyti. Norintys mokytis nuotoliniu būdu lietuviškoje mokykloje panevėžiečiai informuojami, kad artimiausia tokį mokymą organizuojanti įstaiga – Šiaulių „Santaros“ mokykla“, – „Sekundei“ teigė A. Adiklienė.
„Vyturio“ progimnazijos direktorė Vitalija Dziuričienė pažymi, kad emigrantų vaikai ir jų tėvai labiau susiduria ne su mokymosi problemomis, o apskritai su kitokia mokymosi aplinka ir reikalavimais, ypač jeigu vaikas prieš išvykdamas į svečią šalį nelankė lietuviškos mokyklos.
„Tokių vaikų turime kasmet, jiems skiriama visokeriopa pagalba mokantis. O kaip pavyksta pasiekti tam tikrą mokymosi lygį, priklauso nuo turimų žinių. Dar neturėjome kokio nors išskirtinio atvejo, kad vaikui nepavyktų adaptuotis. Tėvelius ir vaikus gal labiau stebina visai kitokie reikalavimai. Pavyzdžiui, Anglijos mokyklose vaikai privalo dėvėti uniformą, mūvėti vienodas kojines ir batus, o mes į visa tai žiūrima daug liberaliau. Arba kad ir evakuacijos pratybos. Mūsų mokykloje jos vyksta vos kartą per dvejus metus, o Anglijos mokyklose – kas pusmetį“, – sakė V. Dziuričienė.
Leidžia šaknis gimtinėje
Panevėžio pedagoginės psichologinės tarnybos direktorės Ritos Strockienės teigimu, su buvusių emigrantų vaikų problemomis susiduria praktiškai visos mokyklos, tačiau ne visi iš užsienio grįžę vaikai patiria mokymosi sunkumų. Todėl bent jau jų tarnyba antplūdžio nejunta, nors statistika ir skelbia, kad vis daugiau lietuvių grįžta į tėvynę.
„Ar vaikui reikalinga pagalba, pirmiausia pamato pedagogai, o kokią ją skirti, sprendžia mūsų tarnyba. Nepastebime, kad būtų antplūdis, nes ne visi vaikai patiria mokymosi sunkumų. Tačiau net neabejoju, kad tokių vaikų tik daugės“, – kalbėjo R. Strockienė.
Skirtingai nei miesto Švietimo skyrius, rajono Savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyrius kasmet fiksuoja, kiek iš emigracijos grįžusių vaikų mokosi jų įstaigose. Vyriausioji specialistė Skaidrutė Kriukienė teigė, kad šiais mokslo metais tokių yra aštuoni. Daugiausia jų atvyko iš Norvegijos, Anglijos, Škotijos, Italijos.
„Pernai mūsų įstaigose mokėsi tik du iš emigracijos grįžę vaikai, o šiemet – jau aštuoni. Kiekviena mokykla pati nusprendžia, kaip padėti šiems vaikams. Sunkumų nėra, nes didesnioji dalis tų vaikų užsienyje mokėsi šeštadieninėse lietuviškose mokyklėlėse ar savarankiškai namuose“, – sakė S. Kriukienė.
Naujamiesčio vidurinės mokyklos direktorės pavaduotoja Valentina Ruzinskienė pasakojo, kad nuo mokslo metų pradžios jų įstaigoje mokosi du vienos šeimos vaikai, net ketverius metus gyvenę Norvegijoje, tačiau jie niekuo nenusileidžia savo bendraamžiams, o kai kuriose srityse juos net pralenkia.
„Nors abu vaikai net ketverius metus mokėsi Norvegijoje, adaptacija praėjo labai sklandžiai. Šeštokas yra klasės pirmūnas. Nežinau, gal vaikai labai gabūs, gal tėvai daug su jais dirbo, bet jokių mokymosi sunkumų jiems nekilo, užteko skirti tik kelias papildomas lietuvių kalbos pamokas“, – teigė pavaduotoja.
Lina DRANSEIKAITĖ
