Padėkojo
„Carito“ padėkos už pagalbą prostitucijos aukoms sulaukęs
kriminalistas Darius Žilys neslepia, kad policija iš viso nusikalstamo klano
nugriebia tik ledkalnio viršūnėlę.
Tačiau, pasak jo, pareigūnai dėl to mažiausiai kalti:
nusikaltėliai išsisuka, kai aukos slepiasi, o visuomenė tam yra visiškai
abejinga.
Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate (VPK)
Kauno ir Panevėžio „Carito“ socialinės darbuotojos lankėsi prieš Kūčias.
Programos „Pagalba prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms“ koordinatorės
teigė, kad ne vienerių metų „Carito“ ir Panevėžio apskrities VPK Organizuoto
nusikalstamumo tyrimo biuro
3-iojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo Dariaus Žilio
bendradarbiavimas duoda rezultatų.
Trisdešimt trejų metų pareigūnui padėkota už kantrybę,
toleranciją ir brandžią darbo patirtį. Už tai, kad kriminalistas ne tik padeda
nusikaltimo aukoms, bet ir skatina jas pasiryžti liudyti teismuose prieš
nusikaltėlius.
„Sekundės“ kalbintas D.Žilys teigė, kad darbas su prekybos
žmonėmis aukomis iš tiesų yra labai specifinis ir nelengvas. Jo vadovas –
Panevėžio apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro viršininkas
Ramūnas Sarapas patikino, kad šioje srityje dirbantis pareigūnas ne tik turi
išmanyti teisines subtilybes, bet ir būti puikus psichologas, taktikas,
strategas.
Pasak R.Sarapo, visa tai D.Žilys ir sugeba. Be to, policininkas
gali didžiuotis ir gera širdimi.
D.Žilys vidaus reikalų sistemoje dirba jau 15 metų. Vieną iš
sunkiausių profesijų pasirinkęs panevėžietis teigė, kad tiesiog negalėjo būti
abejingas darbui.
„Baigęs vidurinę mokyklą iškart įstojau į Lietuvos policijos
akademiją, dabartinį Mykolo Romerio universitetą. Per visą karjeros laiką buvo
daug permainų: dirbti pradėjau Kelių policijoje žemiausio lygio pareigūnu, buvau
eismo įvykių kvotėjas, o į Kriminalinę policiją perėjau apie 2000-uosius,
prisijungiau prie 3-iojo skyriaus pareigūnų. Iš karto ėmiau tirti nusikaltimus
dėl prekybos žmonėmis, prostitucijos, seksualinės prievartos“, – „Sekundei“
pasakojo D.Žilys.
Atvėrė Šengenas
Pirmoji kriminalisto tirta byla buvo susijusi su Panevėžio
rajone padarytu nusikaltimu. Pareigūnas teigia iš pradžių neturėjęs jokios
patirties, praktikos, todėl aiškintis specifines prekybos žmonėmis peripetijas
teko pasikliaunant ir nuojauta.
„Buvo iš tiesų sudėtinga, nes tokios bylos labai specifinės.
Juk dirbti tenka su įvairiausiomis moterimis, dažnai reikalinga ir psichologo
pagalba. Be to, būtent tuo metu Lietuvoje ir atsirado tokia nauja kryptis –
bylos dėl seksualinės vergijos. Todėl iš pradžių buvo labai mažai teisinės
informacijos, ji buvo labai ribota, nauja. Tik vėliau imta tą vieną kelių
sakinių straipsnį keisti, tobulinti, tiksliau pritaikyti. Tiriant nusikaltimo
sudėtį anksčiau buvo svarbiausia, kad būtų sumokėti pinigai. Dabar jau įtraukti
ir kiti dalykai – verbavimas, gabenimas, laisvės apribojimas, laikymas. Dirbant
ir pareigūnams teko prie įstatymų vis prisitaikyti“, – kalbėjo D.Žilys.
Dar sudėtingiau policininkams tapo dirbti atsivėrus Šengeno
erdvėms. Panaikinta kontrolė pasienyje atlaisvino kelius ir nusikaltėliams –
sąvadautojų rankose be dokumentų atsidūrusi, apsvaiginta ir išgąsdinta moteris
gali būti išvežta į bet kurios Europos Sąjungos šalies užkampį. Pasak D.Žilio,
būtent todėl pačios merginos ir jų tėvai turi būti akylesni, ne tokie
patiklūs.
„Dauguma išgabenamų moterų yra iš vargingų šeimų, jos nėra
išsilavinusios, nemoka užsienio kalbų. Atsidūrusios svetimoje šalyje jos negali
susikalbėti, neturi dokumentų, nesulaukia visuomenės pagalbos. Tačiau ne visada
dėl to policija kalta. Savo dukras visų pirma tėvai turi atidžiau prižiūrėti.
Pavyzdžiui, išleidžia merginas į užsienį dirbti manekenėmis, bet net nepasidomi,
ar jos pateko į patikimos agentūros rankas, ar yra išvežamos į Arabų Emyratus“,
– kalbėjo kriminalistas.
Parsidavinėja už skolą
Policininkas teigė, kad dažniausiai pavyksta draugiškai
susikalbėti ir informacija pasidalinti su kitų šalių pareigūnais. Vis dėlto būna
ir kitaip.
Pavyzdžiui, kartą Panevėžio policija negalėjo gauti jokių žinių
apie nusikalstamą veiką, kurioje dalyvavo vieno šeicho draugai – tiesiog
nepavyko užmegzti ryšių su kitos kultūros, papročių ir tikėjimo žmonėmis, jie
nebuvo nusiteikę padėti.
D.Žilys patvirtino, kad būna keli „užsikabinimo“ už nusikaltimo
variantai: kartais į pareigūnus kreipiasi prekybos žmonėmis aukos, kartais
pričiuptas prostitutes į Lietuvą parsiunčia ir policijai perduoda kitų šalių
pareigūnai. Tačiau ne viskas yra taip paprasta, kaip kai kam gali atrodyti.
„Tiriant prekybos žmonėmis bylas svarbu yra viskas: kaip
moteris buvo užverbuota, išvežta, kaip priversta parsiduoti. Tyrimas būna labai
sudėtingas, nes kalbėti su aukomis reikia apie labai intymius, savigarbos
dalykus. Nukentėjusiosios turi vėl viską iš naujo prisiminti, išgyventi, viską
teisme prie svetimų žmonių pakartoti. Tiesa, iš šalies atrodo paprasta: moteris
parsidavinėjo gatvėje. O per apklausas paaiškėja, kad su prostitucija yra
susijęs visas organizuotų nusikaltėlių tinklas. Būtent šioje veikloje mums labai
padeda „Caritas“, su juo glaudžiai bendradarbiaujame“, – sakė D.Žilys.
Kriminalistas užtikrino, kad užsidirbti savo kūnu panorusi
mergina beveik visada atsiduria tarptautiniu mastu organizuotų nusikaltėlių
rankose. Pasak jo, aukos įbauginamos taip, kad tampa tikromis vergėmis – beveik
visąlaik dirba už skolą.
Kelias – į gatvę
D.Žilio teigimu, kai kuriems gali atrodyti, kad neturtinga
mergina dėl pinigų parsiduoti norėjo pati. Vis dėlto moterys verčiamos dirbti ir
itin žiauriais būdais.
„Per tarpininkus merginos iš Lietuvos dažniausiai atsiranda
kurioje nors užsienio šalyje. Jos perduodamos iš rankų į rankas už tam tikrą
sumą, pavyzdžiui, nuo 3 iki 10 tūkstančių litų, už tuos pinigus turi atidirbti.
Pirmiausia moteris atsiduria viešnamy, jos laisvė apribojama. Galiu užtikrinti,
kad visos prostitutės tampa vergėmis. Ir dirba tol, kol tiesiog praranda
„prekinę išvaizdą“, tai yra apie trejus ketverius metus. Tada išstumiamos į
gatvę, kur parsiduoda už narkotikų dozę, maistą. Gatvėje žmogus lieka vienas –
moralė, savigarba prarasta. Be to, dažniausiai pašlyja ir sveikata – prostitutės
nešioja ŽIV, serga hepatitu“, – tvirtino pareigūnas.
Kriminalisto tikinimu, visų parsiduodančių moterų kelias
vienodas – į gatvę. Galimybė, laisvė rinktis iš jų tiesiog atimama. Todėl noras
tapti elitine prostitute – rožinė svajonė.
„Elitinė prostitutė yra mitas. Visų jų perspektyva – gatvė,
žemiausias lygis, iš viso to pakilti nežmoniškai sunku. Žinoma, daug ką lemia, į
kokių vyrų rankas moterys patenka. Tarkim, rusai gali gražiau, pagarbiau elgtis,
o kitokios kultūros albanai, kuriems dažniausiai parsiduodanti moteris yra
tiesiog nulis, gali įvairiausius, žiauriausius dalykus išdarinėti. Būna tokių
apklausų, kad tiesiog klausytis aukos pasakojimų yra kančia, išgirsti baisiausių
dalykų. Nors prostitutėmis dirbti išvežamos jaunos moterys, dažniausiai
nepilnametės ir iki trisdešimties, jos jau po kelerių metų sąvadautojų
nebedomina. Nes darbo sąlygos ir krūviai yra sunkiai pakeliami, visa tai
išvaizdai atsiliepia. Įsivaizduokite, jei per parą moteris verčiama vidutiniškai
25 ar 30 vyrų aptarnauti, o miegui, valgiui lieka trys ar keturios valandos“, –
pasakojo policininkas.
Prašo netylėti
Pašnekovas neslėpė, kad policija ištiria tik pačią prekybos
žmonėmis nusikalstamo klano ledkalnio viršūnėlę. Tačiau dėl to kalti ne tik
pareigūnai, bet ir besislepiantys nukentėję asmenys, abejinga visuomenė.
„Dažnai pačios aukos sako: noriu privatumo, nesikiškit.
Stengiuosi įkalbėti, kad netylėtų, juk tik taip galima nusikaltėlį sutramdyti ir
kitas moteris išgelbėti. Policijos tikslas – ne tik nubausti, bet ir padėti,
surasti psichologinę, socialinę pagalbą.
Jei nukentėję asmenys tyli, pareigūnai yra bejėgiai. Deja, mūsų
visuomenė labai kategoriška: jei jau prostitute dirbo, vadinasi, to norėjo, tad
galima moterį ir toliau žemint. Šitą stereotipą būtina sunaikinti. Moterys tyli,
nes bijo būti pasmerktos, kai pažįstami žmonės apie jų praeitį sužinos.
Įsivaizduokite, jei prostitute dirbusi mergina grįžta į savo kaimą, kur
dažniausiai visi apie viską įsivaizduoja žinantys.
Vyrai iš kitų kaimų važiuoja, į jos namus duris išspirdami
veržiasi – neva prostitutė turi ir juos aptarnaut“, – kalbėjo D.Žilys.
Pareigūnas patvirtino, kad, be vieno nusikaltimo, dažnai
padaromas ir kitas. Pavyzdžiui, sąvadavimą, prostituciją, prekybą žmonėmis
„lydi“ dokumentų padirbinėjimas. Esą dažnai kalbama, kad lietuvės yra vienos
paklausiausių prostitucijos rinkoje, vienos iš pirmųjų „dešimtuke“.
Vis dėlto pareigūnai tiki, kad tokia nuomonė gali būti
susidariusi dėl asmens dokumentų padirbinėjimo – lietuviški pasai, ypač žalios
spalvos viršeliais, itin lengvai perdaromi, tad jie naudojami ir kitų šalių
moterims „pridengti“.
Sąvadautojai – lyg didvyriai
Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro viršininkas R.Sarapas
patikino, kad policininkui geriausias darbo įvertinimas – kai byla perduodama į
teismą, nusikaltėliai paviešinami ir sulaukia tinkamo atlygio. Deja, kol kas
visuomenė labiau smerkia ne sąvadautojus, o prostitutes.
„Pas mus tie žmonės, kurie prekiauja moterimis, tam tikruose
sluoksniuose yra vertinami ir jaučiasi lyg didvyriai. Visuomenė kol kas abejinga
ir mažai kam rūpi, kad jų rajone apsigyveno sąvadautoju pripažintas asmuo.
Taip neturėtų būti. Kažkodėl net įstatymai nusikaltėliui
palankesni. Tarkim, bet kuris jų gali nemokamą advokatą gauti, o nukentėjusiajam
jis gali būti skiriamas tik labai ypatingu atveju. Juk prostitutėmis tapusios
moterys paprastai yra labai neturtingos, neturi pakankamai pinigų geram gynėjui
pasisamdyti“, – kalbėjo R.Sarapas.
Pareigūnų teigimu, moterimis prekiauti ryžtasi įvairūs vyrai,
dažnas iš jų yra net labai pasiturintis. Esą sąvadautojo gatvėje išskirti
neįmanoma: aplinkinių akyse nusikaltėlis atrodo kaip padorus šeimos vyras.
Plačiau skaitykite 2009 m. gruodžio 30 d. „Sekundėje“.
Justė BRIEDYTĖ
Nuotr. Vergės. Pareigūnų tikinimu, visų
parsidavinėjančių merginų kelias vienodas – į gatvę, iš kur išbristi beveik
neįmanoma. Iš neva elitinės prostitutės „gatvine“ tapusi moteris parsidavinėja
už narkotikus, alkoholį, maistą.
