Krašto apsaugos sistemos strateginės vizijos nieko vertos, kol nebus atsisakyta dviveidiškos pozicijos. Arba tikrai pradedame didinti gynybos išlaidas, arba persvarstome įsipareigojimus NATO.
Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas vasario pradžioje pristatė naujas gaires, nubrėžiančias 2014–2019 m. krašto apsaugos sistemos prioritetus ir veiklos kryptis. Jose nieko revoliucinio aptikti negalima, jaučiamas inertinis lūkesčiais paremtas mąstymas (wishfull thinking). Ministras toliau tikisi, kad krašto apsaugos finansavimas augs ir jau 2016 m. bus 1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o vėliau nuosekliai didės po 0,05 proc. BVP ir per kelerius metus pasieks 1,2 proc. BVP.
Lūkesčiai teisingi. Gairėse objektyviai nurodoma, kad, kol gynybos išlaidos nesudarys bent 1,2 proc. BVP, vienintelis uždavinys – išlaikyti esamus pajėgumus, o jų plėtra gali būti labai fragmentiška. Tarptautiniai ekspertai nurodo, kad mažesnės nei 1 proc. BVP gynybos išlaidos neleidžia net stabiliai palaikyti esamų pajėgumų – valstybės apsaugos galimybės degraduoja, trūksta investicijų į ginkluotės atnaujinimą, priežiūrą.
Stagnacija Lietuvos gynybos srityje visuomenei kol kas nekelia didelio rūpesčio. Politikai taip pat visada randa svarbesnių problemų. Per ekonomikos krizę būtent krašto apsaugos finansavimas sumažintas labiausiai. Per dvejus metus, nuo 2008 iki 2010 m., lėšos šiai sričiai iš biudžeto sumenko nuo 1,246 mlrd. iki 845 mln. litų, arba beveik trečdaliu. Atitinkamai, vertinant pagal BVP proporcijas, gynybos išlaidos susitraukė nuo 1,12 proc. BVP (2008 m.) iki 0,89 proc. (2010 m.). Pradėjus augti Lietuvos ekonomikai finansavimas gynybos reikmėms buvo įšaldytas dar kelerius metus, todėl 2012 m. pasiektas santykinis „dugnas“ – šios srities išlaidos sudarė vos 0,76 proc. šalies BVP.
Krašto apsaugos sistema niekada neturėjo savo lobistų ar interesų grupių, kurios gintų gynybos finansavimo poreikius. Net ir tie politikai, kurie proginiuose renginiuose guodžiasi, kaip krašto apsaugai trūksta pinigų, per biudžeto svarstymus Seime nepateikia nė vieno pasiūlymo padidinti lėšas šiai sričiai.
Krašto apsaugos sistema niekada neturėjo savo lobistų ar interesų grupių, kurios gintų gynybos finansavimo poreikius.
Menkos lėšos kariuomenei gal ir nebūtų grėsminga, jei ne dvi aplinkybės. Visų pirma, pastaraisiais metais Lietuvos pašonėje vis garsiau ginklais žvangina Rusija ir Baltarusija. Vykdomos vis didesnio masto karinės pratybos, kuriose taikomi scenarijai, kaip kovoti su NATO pajėgomis Baltijos šalyse, taip pat didinama karo ginkluotė Kaliningrado srityje, Rusijos Vakarų karinėje apygardoje ir Baltarusijoje. Vien Kaliningrado srityje, manoma, karinio kontingento skaičius pastaraisiais metais šoktelėjo iki beveik 100 tūkst. – tai 10 kartų daugiau, nei Lietuvoje tarnauja profesionalių karių. Rusija patvirtino, kad Kaliningrado srityje dislokuotos ir trumpojo nuotolio balistinės raketos „Iskander-M“, galinčios nešti branduolinį užtaisą. Visiškai šalia mūsų sienos, Lydoje, jau kitais metais turi būti dislokuoti Rusijos naikintuvai. Tokia aplinka tikrai neleidžia atsipalaiduoti.
Antra, NATO sąjungininkai jau seniai be užuolankų teigia, kad ilgalaikis įsipareigojimų nesilaikymas silpnina pasitikėjimą ir solidarumą. Dėl Lietuvos nesugebėjimo grįžti bent iki 1 proc. BVP gynybos išlaidų šalių kaimynių lyderiai net šaiposi.
Krašto apsaugos ministerija (KAM) oficialiai pripažįsta, kad Lietuvos kariuomenės prioritetiniai pajėgumai išplėtoti nepakankamai ir artimiausiu metu padėtis nesikeis. Šalies oro erdvės, teritorinės jūros, išskirtinės ekonominės zonos ir žemyninio šelfo stebėjimas ir kontrolė užtikrinama tik iš dalies. O kas dvejus metus atliekamuose NATO ekspertų vertinimuose, kaip Lietuva vykdo įsipareigojimus, išvados apibendrinamos žodžiu „vidutiniškai“.
Ar tie prioritetai?
Ekspertams kyla abejonių ir dėl to, kuriems prioritetams numatoma skirti ribotas lėšas. Strateginėse 2014–2019 m. gairėse numatyta plėtoti projektus, skirtus pėstininkų kovos mašinoms įsigyti, oro erdvės stebėjimui stiprinti, ugnies palaikymo sistemoms ir trumpojo nuotolio oro erdvės gynybos sistemoms plėtoti. Anot gynybos eksperto Aleksandro Matonio, šiuo metu Lietuvai aktualiausia sritis – oro erdvės stebėjimas ir gynyba.
„Būtina ne tik modernizuoti radarų sistemą, bet ir plėsti nuotolio raketinių sistemų pajėgumus, nors gairėse numatoma tik modernizuoti dabartinius. Be to, prie jau turimų stacionarių trumpojo nuotolio oro gynybos sistemų „Stinger“ ir RBS būtina įsigyti nuo rankų paleidžiamų sistemų. 2008 m. konfliktas Gruzijoje parodė, kad į penkis iš devynių numuštų Rusijos lėktuvų pataikyta nuo rankų paleidžiamomis raketomis. Taip pat gyvybiškai būtina pradėti kurti ir vidutinio nuotolio oro gynybos sistemas“, – teigė A. Matonis.
Jo nuomone, šiuo metu plėtoti pėstininkų kovos mašinų projektus neprasminga – šarvuočiai negali efektyviai veikti be tankų ir paramos iš oro, sraigtasparnių bei lėktuvų. Jų Lietuva neturi, o veikti kartu su NATO sunkiąja karo technika gali tik užsienio misijose. Tačiau konflikto mūsų teritorijoje atveju Lietuvos kariuomenei pirmiausia tektų sustabdyti agresorių, kol atvyktų Aljanso pajėgos. Pradiniu pasipriešinimo etapu šarvuočiai tik taptų patraukliais priešo aviacijos ir tankų taikiniais. „Nerimą kelia tai, kad inventoriuje gausėja kovinio pritaikymo neturinčios technikos“, – pabrėžė A. Matonis.
Nepasiekiama svajonė
„Praėjusiais metais [gynybos išlaidomis] pakilome 0,02 proc. BVP, šiemet tą lygį išlaikome, – pristatydamas 2014–2019 m. krašto apsaugos gaires teigė J. Olekas. – Turėsime [nominalų] biudžeto augimą po 6 proc. kasmet – taip buvo 2013 m., taip yra ir šių metų biudžete.“ 2014 m. krašto apsaugai skirta 980 mln. litų – 56 mln. litų daugiau nei 2013-aisiais. Tačiau šios sumos užtenka tik tam pačiam 0,78 proc. BVP išlaidų dydžiui palaikyti. Todėl džiaugtis nėra prasmės – greičiau tai galima pavadinti stagnacija, o ne judėjimu trokštamo 1 proc. BVP išlaidų link.
Kitaip tariant, Lietuvos gynybos vadovai ir politikai apsimeta nemokantys skaičiuoti: optimistiškai aiškina, kad strateginiai planai remiasi prielaidomis, jog iki 2016 m. bus pasiekta 1 proc. BVP riba, tačiau nededa jokių pastangų tai padaryti. Pagal Lietuvos finansų ministerijos prognozes 2014 m. Lietuvos BVP turėtų augti 3,4 proc., 2015 m. – 4,3 proc., o 2016 m. – 4 proc. ir tuo metu siekti apie 144 mlrd. litų. Nesunku suskaičiuoti, kad pagal numatomas gaires 2016-aisiais 1 proc. BVP turėtų sudaryti 1,44 mlrd. litų. Norint sulaukti tokių išlaidų gynybai 2015 ir 2016 m. reikėtų kasmet numatyti po 230 mln. litų, arba po beveik 25 proc. dabartinio KAM biudžeto, prieaugį. Tai gerokai daugiau nei po 6 proc. kasmet, kuo džiaugiasi J. Olekas. Ar kas nors iš politikų tiki tokia galimybe?
Todėl politikai turi atvirai pripažinti: arba krašto apsaugos biudžetą artimiausiu metu padidina ne kosmetiškai, bet radikaliai, arba visos strateginės gairės ir prielaidos tevertos šiukšlių kibiro. Elementarus strateginio planavimo principas teigia, kad numatomus tikslus būtina paremti adekvačiomis priemonėmis. Jei šios (šiuo atveju finansavimas) yra akivaizdžiai per menkos, reikia keisti strateginius tikslus. Tačiau ar politikai išdrįs pripažinti, kad dėl nepakankamo finansavimo kyla abejonių svarbiausiu Lietuvos gynybos principu – užtikrinti šalies saugumą remiantis kolektyvine gynyba ir atgrasymu?
