Drabužių dizaineris Egidijus Rainys, po ilgo laiko ryžęsis misijai „Atostogos“, spontaniškai prisijungė prie bičiulių kompanijos, susiruošusios keliauti po Maroką. Dviprasmiškais įspūdžiais iš kontrastų šalies mados kūrėjas dalijasi su IQ.
Šešių dienų kelionės maršrutas išsidėliojo gana plačiai – po keturis didžiuosius Maroko miestus – Kasablanką, Marakešą, Rabatą, Fesą – vadinamąsias verslo ir pramonės, turistų, oficialiąją ir istorinę sostines. Įspūdžiais apsipynė ne tik viešnagė kiekviename šių didmiesčių, bet ir kelionės iš vieno į kitą. „Nors ir prabėgom, tačiau akies krašteliu pamatėme tikrąjį šios šalies paveikslą, kurio nebūtume išvydę poilsiaudami prabangiuose viešbučiuose piečiau įsikūrusiuose kurortuose prie Atlanto vandenyno. Marakeše sutikome iš ten atvykusių rusų poilsiautojų. Jie sakė, kad ten kur kas šilčiau, galima degintis, o mūsų lankytuose miestuose gruodžio viduryje oro temperatūra svyravo nuo 16 iki 19 laipsnių. Maloni Afrikos žiemos šiluma keliaujant autobusais, traukiniais ar su kuprine ant pečių naršant po didmiesčius buvo pati ta…“ – pasakojimą pradėjo lietuvių dizaineris.
Įdomu, kad kitoniška, kita vertus, Maroko egzotika priimtina ne kiekvienam – šitaip diplomatiškai įspūdžius po viešnagės vienoje Šiaurės Afrikos valstybių apibendrino E. Rainys. Patenkinęs smalsumą išvysti svetimą kraštą, dizaineris netapo vienu iš tų, kurie ten svajoja vis grįžti. Maroko spalvos, ornamentai ir konstrastai nesuteikė naujų inspiracijų ir jo elegantiškai, gana minimalistinei kūrybai. „Viskuo aplink gėrėjausi kaip turistas, manyje esančio kūrėjo Marokas neprižadino“, – juokėsi Egidijus.
Miestas be charakterio
Lietuvių kompanijos kelionė prasidėjo Kasablankoje, kur buvo suplanuota praleisti daugiausia laiko. Pasirodo, visai be reikalo, nes jei kas klaustų patarimo, E. Rainys šį miestą pasiūlytų pamatyti paskutinį. O jei keliautojas ten neužsuktų, jo manymu, nieko ir neprarastų. Finansų, verslo, pramonės sostine laikomas uostas lietuviui pasirodė beveidis ir niekuo neypatingas, vienintelis atmintyje išlikęs vaizdinys – Didžioji Hasano II mečetė.
Visa kita susiliejo į monotonišką apsimuturiavusių moterų, šiukšlių, spūsčių, gyvybei pavojingo eismo įspūdį. „Kasablankoje neradome nė padorios kavinės, teko tenkintis esančia viešbutyje. Aplink vien arbatinės, apsėstos rūkančių ir be perstojo plepančių vietinių. Smagu ten apsilankyti kartą, bet norisi ir šio to užkąsti, ir vyno išgerti… – mirktelėjo E. Rainys. – Gatvėse kai kur nosį vis patraukdavo gardūs maisto kvapai, tačiau kai pasukęs galvą pamatai, kaip tie gardumynai gaminami, noras paragauti bemat išgaruoja.“
Lietuvių kompanija jau pirmą vakarą Kasablankoje patyrė, ką reiškia pasiklysti Maroko didmiesčio medinoje (taip vadinami senamiesčiai). Pasirodo, tai nesunku net rankose turint žemėlapį – planą iš akies ir vaikštinėjant vienodų pastatų kvartaluose, kurių nė vienas nepažymėtas nei gatvės pavadinimu, nei namo numeriu.
„Kasablankos medinoje ieškant Didžiosios Hasano II mečetės teko vadovautis vidiniu kompasu, t. y. intuicija. Vargais negalais apgraibomis pavakarę nusigavę iki miesto pažibos, apsidairę, pasigrožėję statinio didybe, negalėdami atsistebėti kontrastais su aplink matomu vargu, purvu ir šiukšlynais, susimojome traukti atgal jau sutemus. Tikėdamiesi miesto paveikslą papildyti naujais fragmentais, atgal nutarėme pėdinti pro kitą pusę. Kuo toliau ėjome, tuo gatvelės siaurėjo, tamsoje išnirdavo vis daugiau žibančių vietinių akių, vis didesnė smarvė dirgino nosį, o viduje augo nesaugumo jausmas“, – vaizdžiai nuotykius dėstė dizaineris. Kita vertus, šis iš pažiūros nemalonus nuotykis mieste be charakterio E. Rainio atmintyje paliko ne vieną įstrigusį momentą iš vietinių gyvenimo.
Gyvenimo medinoje fragmentai
Kasablankos medinoje dizaineris išvydo ne vieną, lietuvio akimis žiūrint, keistenybę. Tarkim, eini siaurute gatve ir matai vaizdą: automobilių servise bei šalia jo įnirtingai vyksta purvini remonto darbai, už kelių metrų – kepyklėlė, kurios prekystalis pūpso gatvėje ir vilioja kvapniomis šviežiomis bandelėmis. E. Rainio kompanija jomis nesusigundė. Dėl to autoserviso, ir dėl čia pat aštrius kvapus skleidžiančio gyvų vištų konteinerio, vežimaičio, prikrauto žuvelių, visą gatvę merkiančio paplavų upelio. Visų šių sudedamųjų dalių natos susilieja į tokį kvapą, kokį Lietuvoje retai kur aptiksi… Jei Kasablankos gatvėje vyko statybos ir liko šiukšlių, žinok, jos čia bus dar ilgai – niekas nesivargins jų išvežti.
Marokiečiai pamišę dėl futbolo. Klaidžiodami uostamiesčio medinoje lietuviai stebėjosi mase vaikigalių, spardančių kamuolį tiesiog ant važiuojamosios kelio dalies. „Tokio būrio vaikų vienoje gatvėje kaip gyvas nesu matęs – gausybė, galybė…“ – su nuostaba tarė Egidijus. Moterys taip pat sukasi apie namus, jų nepamatysi Kasablankos arbatinėse. Viešajame miesto gyvenime dominuoja vyrai, o dailiosios lyties atstovės gatvėje savo tapatybę slepia po čadromis.
„Nemažai marokiečių mentaliteto ypatumų pažinome Kasablankos traukinių stotyje, pasirengę keliauti į Makarešą, ir apskritai važiuodami viešuoju transportu iš vieno miesto į kitą. Pavyzdžiui, kultūringai atsistojęs į bilietų kasos eilės galą suvokiau toje pačioje vietoje esantis jau kurį laiką – vietiniai nekaltais žvilgsniais žiūrėdami į tave be jokių skrupulų užlenda“, – prisiminė Egidijus ir pridūrė lygiai tą patį išvydęs lipdamas į traukinio, vėlavusio lygiai valandą, vagoną. Apsikrovę maišais maišeliais marokiečiai nepraleidžia norinčių išlipti, braunasi vieni kitiems per galvas ir kiša sėdynes į menkiausią tarpelį atsisėsti, malasi be tikslo iš vieno vagono galo į kitą, kuičiasi, stumdosi. Galiausiai įsitaisę pradeda plepėti su nepažįstamu greta sėdinčiu kaimynu ir tauškia be perstojo keletą valandų.
„Trijų su puse valandos kelionė traukiniu iš Kasablankos į Marakešą taip išvargino, kad kitą kartą nusipirkome bilietus pirma klase. Tuose brangesniuose vagonuose – kitas vaizdas: daugiausia keliauja užsieniečiai arba pasiturintys vietiniai, nebepamatysi tų pundų pundelių, niekas nesigrūda, nelipa kitiems per galvas. Teko pabendrauti su pirma klase keliaujančia studente – jaunimas, turbūt kaip ir visur, kur kas pasaulietiškesnis, išsilavinęs, įdomus, gerai kalba angliškai, bet to nepasakysi apie kai kuriuos viešbučių registratūrose dirbančius marokiečius“, – pabrėžė lietuvių dizaineris ir pridūrė tik po pirmos kelionės Maroko traukiniu supratęs, kodėl Milane juos į lėktuvą vežė ir sodino atskirai – pirmiau už vietinius.
Turistų sostinėje
Marakešas – visiškai kitoks miestas: švarus, tvarkingas, žavi savo raudonąja architektūra. Žinoma, čia, kaip ir visų Maroko didmiesčių prieigose, pirmiausia turistus pasitinka ištisi lūšnynų kvartalai, kur varganų namelių sienos paremtos pagaliais, kad šie nenuvirstų, o lubos apkaišytos celofanu, kad neprilytų į vidų. Šie vaizdai su nuostabiųjų Marakešo karališkųjų rūmų bei prabangių mečečių didybe sukuria nesuvokiamą kontrastą.
Marakešo centre, skirtingai nei Kasablankoje, švaru ir tvarkinga. E. Rainiui šis miestas pasirodė kur kas jaukesnis ir saugesnis. Ypač sužavėjo išpuoselėti parkai su didingais fontanais, gausiai žydinčiomis gėlėmis. „Marakešas iš visų aplankytų Maroko miestų man patiko labiausiai, jame daug jaunimo, užsieniečių, mažiau musulmoniško rūstumo, daugiau pasaulietinės laisvės. Atvykę čia graužėmės Kasablankoje sugaišę per daug laiko…“ – sakė Egidijus.
Turistų sostine vadinamame Marakeše lietuviams galva sukosi nuo vadinamuosiuose amatų namuose pardavinėjamų margaspalvių kilimų, ryškių skarų, dailių keramikos dirbinių. Po charakteringąją Marakešo mediną lietuvių kompaniją išvedžiojo vienas paauglys: įkyresnį už kitus siūlytojus vilniečiai už 10 eurų įdarbino gidu. „Maroko miestuose turistus kiekviename žingsnyje seka kaulytojai ir siūlytojai. Eis, ką nors bruks į rankas, įkalbinės pirkti, o jei viso to atsisakysi, galiausiai pareikalaus susimokėti už ekskursiją. Tas vaikinukas buvo vienas jų, tad vos jam prikibus sudarėme sandorį – aprodyk, papasakok ir mes sumokėsime… Šis dėl tokio konkretaus pasiūlymo liko nepaprastai nustebintas“, – juokėsi Egidijus ir pridūrė, kad į gido parinktus gatvių gatvelių labirintus jie nebūtų nė užklydę, o juolab radę kelio atgal.
Medinų užkaboriuose nesijauti itin saugiai ir jaukiai. Iš pirmo žvilgsnio malonūs prekiautojai ar kaulytojai, turistams atsisakius pirkti, užsidega nenusakomu pykčiu, kuriuo net akys žaižaruoja. Jei nori to išvengti, verčiau pasinaudoti siūloma paslauga ar ką nors nusipirkti, prieš tai nepatingint smarkiai nusiderėti. „Toks dalykas kaip kaina Maroke neegzistuoja. Kasablankoje išsiderėjęs normalią sumą už kelionę taksi, Marakeše gali būti paprašytas sumokėti keliolika kartų daugiau – kiekviename žingsnyje reikia būti budriam, kitaip liksi apgautas ar apvogtas“, – patarimus dalijo E. Rainys.
Taip pat pridūrė, kad ir viešbučio iš anksto užsisakyti nebūtina. Jų miestų centruose – apstu, tad apsistoti patikusiame gali tiesiog užėjęs iš gatvės. Nors daugelis atitinka europietiškus standartus, trijų ar keturių žvaigždučių viešbutyje karšto vandens nebuvimas – visiškai normalus dalykas: vienam ilgiau pasimėgavus karštu dušu, kitiems gali tekti kankintis po šaltutėlio vandens srove.
Tačiau už šaltą dušą lietuviams kur kas baisesnis atrodė tenykštis eismas ir vairavimo kultūra. „Nenustebčiau, jei marokiečiai nelaiko egzamino, kad gautų vairuotojo pažymėjimą, – taisyklės gatvėje tiesiog neegzistuoja. Kas kartą važiuodami autobusu ar taksi patirdavome vis naują košmarą. Nuostabiausia, kad policininkų visur pilna, bet į kelių padaužas jie nekreipia dėmesio…“ – neatsistebėjo Egidijus.
(Ne)reikšmingi niuansai
Tikroji, politinė, Maroko sostinė Rabatas ir istorinis Fesas E. Rainiui pasirodė gana kosmopolitiški miestai: gatvėse matyti daug jaunimo, studentų, įvairiataučių verslininkų, turistų. Rabate apskritai mažiau juntama musulmoniška kultūra, rečiau išvysi čadromis apsimuturiavusių moterų. Žydų kvartalas senamiestyje – akivaizdus pasaulietiškumo įrodymas, kaip ir šalia mečečių stūksančios katalikų bažnyčios. Lietuvių akys užfiksavo ir kalėdinių suvenyrų krautuvėlę, kuri gana egzotiškai atrodė įsispraudusi tarp berberų kilimų, skarų, keramikos prekyviečių.
Rabate ir Fese be vargo rasi europiečiams priimtinų kavinukių (Egidijui patiko tradiciniai marokiečių troškiniai moliniuose induose – vadinamieji tadžinai), arbatinėse (kur teko ragauti nežmoniškai saldžios vietinių garbinamos mėtų arbatos) išvysi plepančių studenčių, su vyrais sėdinčių ir rūkančių moterų. „Maroke ne kartą susidarė vaizdas, tarsi vietiniai nieko nedirbtų: atrodo, sėdi ištisas dienas, geria arbatą, rūko ir plepa“, – toks įspūdis susidarė lietuviui. Natūralu, nedisciplinuotas gyvenimo būdas, labirintus primenančios gatvės, chaotiška vairavimo kultūra, nuolatinis praeivių lėkimas, skubėjimas, brovimasis byloja tam tikrus marokiečių mentaliteto niuansus…
„Nors iš pažiūros marokiečiai atrodo ūmūs, juos esant geraširdžius liudija meilė vaikams. Tarkim, įlipa į traukinio vagoną motina su sūneliu, visas aplinkinių dėmesys nukrypsta į jį: eina, šnekina, glosto galvą, skruostus, sodinasi ant kelių. Kas nuperka traškučių, kas ištraukia ką nors gardaus iš kišenės“, – šypsojosi pašnekovas ir pridūrė, kad Marokas jam atmintyje liko kaip šalis, kur viskas yra kitaip.
Kaip pažinti Maroką
Išskirtinių kelionių į Maroką organizatorė Kristina Jasudaitė, gerai pažinusi šio egzotiško krašto kultūrą, išvardijo keletą dalykų, kuriuos būtina išvysti ar patirti ten viešint.
Leidžiantis saulei patraukti į kelionę po Sacharos dykumą kartu su dykumų klajokliais tuaregais. Apsistoti tipinėje palapinėje haimoje, naktį skaičiuoti dykvietės žvaigždes, šokti ir dainuoti skambant Afrikos muzikos garsams.
Paplaukioti banglente ir paburiuoti vėjų miesto Essaouiros pakrantėje, paskanauti jūrų gėrybių patiekalų tenykštėse kavinėse.
Paklaidžioti 9000 gatvelių labirintais Feso medinoje. Čia iki šiol prekės gabenamos asilais, uoliai darbuojasi amatininkai, duona kepama senovinėse kepyklose, odos dažomos senoviniais būdais. Jei ne mobiliųjų telefonų parduotuvės ir palydovinės antenos, Feso medinoje pasijustum grįžęs į praeitį visu tūkstantmečiu.
Nors naktį pagyventi autentiškame viešbutyje riade – tai nedideli ir jaukūs viešbutukai su vidiniais kiemais. Čia galima pajusti „Tūkstančio ir vienos nakties“ atmosferą.
Užsukti į unikalią Džema El Fna aikštę, esančią Marakeše. Vakare ši vieta virsta didžiausiu atviru restoranu ir įspūdingiausiu šou Žemėje. Čia galima išvysti istorijų pasakotojų, chna piešėjų, akrobatų, muzikantų, kobrų kerėtojų, įvairių spektaklių ir pasirodymų.
Po Marakešo medinos chaoso užsukti į tapybiškus Mažorelio sodus, kurie priklausė legendiniam mados kūrėjui Yves’ui Saint Laurent’ui.
Pakeliauti 1001 kasbų (senovinių tvirtovių) keliu, užsukti į Maroko holivudą Uarzazate, šio miesto medinoje tebegyvena tik 10 vietos šeimų.
Nueiti į tradicinę marokietišką pirtį hamamą ir atlikti visus grožio ir švaros ritualus.
Sudalyvauti įspūdinguose Maroko festivaliuose: gnawa (transo muzikos) bei pasaulinės dvasinės muzikos.
