Nekilnojamojo turto mokestis galėtų būti visai nebloga iniciatyva. Kol kas tai panašu į įstatymą-eksperimentą, kuriam pasirinktas labai nedidelis dalyvių skaičius, o ir tie gali nuo jo išsisukti.
Šiemet šalyje atsirado bent keli tūkstančiai nelaimingųjų, kuriems iki metų galo reikės patuštinti pinigines. Aišku, žodį „nelaimingasis“ reikėtų vartoti su tam tikra išlyga, nes jis apibūdina žmogų, valdantį daugiau negu 1 mln. litų vertės nekilnojamąjį turtą. Bet pastariesiems tai greičiausiai yra menka paguoda, kai dėl politikų sprendimo reikės plačiau praverti savo piniginę. Natūralu, kad žmonės ieško išeičių.
Praėjusių metų pabaigoje Seimui palaiminus nekilnojamojo turto įstatymą, Finansų ministerija paskaičiavo, kad per metus pagal tuomečius duomenis galima tikėtis iš šio mokesčio surinkti 17 mln. litų. Bet, preliminariais Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenimis, šiais metais iš šio mokesčio bus surinkta iki 10 mln. litų. Nesėkme to vadinti neišeina, nors rezultatas ir nepatenkins išankstinių lūkesčių ir suteiks papildomų argumentų oponentams.
Tiesa, bent vienas jų argumentas turėtų būti atremtas bet kokiu atveju – šio mokesčio administravimas nekainuos brangiau, kad ir kiek šio mokesčio būtų surinkta. Kaip juokavo VMI atstovas spaudai Darius Buta, mokesčio administravimas už patį rezultatą galėtų būti didesnis nebent tuo atveju, jei mokesčių inspektorius vyktų surinkti šio mokesčio pas kiekvieną jo mokėtoją ir tam pasitelktų itin daug degalų suvartojantį automobilį. Surimtėjęs D. Buta teigė, kad šis mokestis bus administruojamas iš bendrų VMI asignavimų, kurie, palyginti su 2008 m., yra sumenkę 2 kartus.
Pagrindinė priežastis, kodėl nepavyks pasiekti ir taip jau ne itin ambicingo plano, tai gyventojų bandymas išskaidyti valdomą brangesnį nekilnojamąjį turtą. Pasak D. Butos, VMI stebi nekilnojamojo turto perrašymo ar perleidimo tendenciją ir ateityje ketina nagrinėti įtarimų sukėlusius atvejus. Tiesa, kol kas dar niekas nėra sumokėjęs šio mokesčio, nes tai galima padaryti iki šių metų gruodžio 15 d. Tad kiek galop liks šio mokesčio mokėtojų, paaiškės tik pačioje šių metų pabaigoje.
Įstatymą nesunku „apeiti“
Minėtasis įstatymas vietos manipuliacijoms paliko pakankamai. Paprasčiausias būdas – perleisti dalį valdomo turto artimiausiems šeimos nariams taip sumažinant bendrą jo vertę. Tais atvejais, kai turto vertė siekia kelis ar keliolika milijonų litų ar nepakanka turtu dar neaprūpintų giminaičių, jį galima perleisti privačiai bendrovei. Tokiu atveju vietoje 1 proc. mokesčio nuo turto vertės teks mokėti vietos savivaldybės nustatytą mokestį, kuris dažniausia neviršija 0,5 proc. jo vertės. Be to, tokiu atveju šį mokestį bus galima įtraukti į įmonės veiklos sąnaudas ir ateityje padaryti atskaitymus iš pelno. Tiek vienas, tiek kitas būdas yra visiškai teisėtas ir įstatymų iš esmės nepažeidžia.
O paprasčiausias būdas užkirsti kelią daugumai turto perleidimo atvejų būtų tiesiog nuleisti apmokestinimo kartelę arba padaryti nekilnojamojo turto mokestį visuotinį. Apie tai, kad tokių žingsnių bus imtasi po rinkimų, buvo užsiminęs dabartinis premjeras Andrius Kubilius. Tiesa, tokie užmojai atrodo per daug ankstyvi, nes po rudenį vykstančių Seimo rinkimų suformuotos naujos Vyriausybės planai dėl šio mokesčio gali ir nesutapti su A. Kubiliaus ketinimais.
Mokestis be vizijos
Kita vertus, dabartinis nekilnojamojo turto mokestis ir jį reglamentuojantis įstatymas panašus į pusiau skustą, pusiau luptą, bet taip ir neišvirtą bulvę. Jeigu toks įstatymas bus paliktas galioti toliau, mokesčių mokėtojai atras vis daugiau būdų, kaip jį „apeiti“, o jo surinkimo rezultatai kasmet bus prastesni.
Pirmiausia, šio mokesčio įvedimą politikai grindė poreikiu apmokestinti prabangą, bet jie taikė itin siaurą vadinamosios prabangos supratimą. Šiandien prabanga Lietuvoje laikoma tik daugiau kaip 1 mln. litų kainuojantys pastatai, bet panašios vertės automobilis ar net sraigtasparnis, 1 mln. litų vertės akcijų paketas ar tokia pati suma banko sąskaitoje kaip ir nelaikytini prabangos atributais. Tad milijoninės vertės nekilnojamojo turto valdytojai gali pagrįstai jaustis diskriminuojami kito panašios vertės turto valdytojų atžvilgiu.
Antra, šiuo metu įstatymas išskiria labai siaurą apmokestinamo turto rūšį, bet ji gali būti greitai išplėsta pakeitus vos kelias įstatymo eilutes, pavyzdžiui, sumažinus dabartinę 1 mln. litų ribą iki 50 tūkst. litų ribos. Taip šis prabangos mokestis gali akimirksniu virsti visuotiniu nekilnojamojo turto mokesčiu. Tokiu atveju 1 proc. dydžio tarifas gali pasirodyti kiek didokas, bet tai jau detalių, o ne bendros koncepcijos klausimas.
Visuotinis, bet nedidelis
Priežasčių, kodėl Lietuvoje galėtų ir turėtų būti visuotinis nekilnojamojo turto mokestis, yra ir jas ne vienus metus kartojo tiek vietos ekonomistai, tiek užsienio ekspertai. Nors nekilnojamojo turto rinkos atstovai taip pat nuolatos rasdavo argumentų, kodėl tokio mokesčio neturėtų būti, ir iki šiol jų argumentai politikams atrodė įtikimesni. Bet artimiausioje ateityje bandyti sudurti galą su galu valstybės biudžete remiantis dabartine mokestine baze gali būti per didelė prabanga.
Latvija nekilnojamojo turto mokestį taiko nuo 2010 m., mokesčio tarifas svyruoja nuo 0,1 iki 0,6 proc. ir priklauso nuo turto vertės. Suomijoje nekilnojamojo turto mokesčio tarifas siekia iki 1 proc. turto vertės, o gyvenamieji būstai apmokestinami nuo 0,22 iki 0,5 proc. siekiančiu tarifu. IQ prieš gerus metus rašė, kad Lietuvoje priimtinas nekilnojamojo turto mokestis galėtų sudaryti 0,3–0,5 proc. nuo turto vertės, taip valstybės ar savivaldybių biudžetus būtų galima papildyti bent keliais šimtais milijonų litų per metus. Tokiu atveju, kaip ir kitose šalyse, būtų apmokestinamas visas nekilnojamasis turtas, t. y. taikoma plati apmokestinamoji bazė paliekant nedidelį mokesčio tarifą.
Prieš kelerius metus Seimo narys Mantas Varaška yra pasiūlęs logišką šio mokesčio mokėjimo atidėjimo mechanizmą tais atvejais, kai didelės vertės būsto savininkas negali iš savo pajamų sumokėti mokesčio. Tokiu atveju nekilnojamojo turto mokestis būtų priskaičiuojamas ir sumokamas tada, kai atitinkamas turtas būtų parduodamas ar gaunamas paveldėjus.
Neišeina nesutikti ir su Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos pastebėjimu, kad toks mokestis būtų tikslingas tuo atveju, jeigu jis keliautų į savivaldybių biudžetus, o pastarosios šias lėšas investuotų į infrastruktūros gerinimą ir taip didintų gyventojų valdomo nekilnojamojo turto vertę.
Artimiausių kelerių metų biudžeto realijos gali nulemti, kad tokio siekio įgyvendinti nepavyks ir bet koks naujas ar padidintas esamas mokestis gali tapti paprasta priemone biudžeto skylėms kaišyti. Atsižvelgus į situaciją su degalų akcizais, kai 50 proc. iš jų surenkamų lėšų skiriama keliams, o kita dalis – bendroms valstybės reikmėms, panašus scenarijus galėtų būti optimalus ir nekilnojamojo turto mokesčio atveju.
