Rašinio konkursas „MANO BENDRUOMENĖ“
Visuomenės sąmoningumo trūkumas – viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuvoje tiek daug benamių gyvūnų. Tad formuoti supratimą apie netinkamą elgesį, vykdyti švietėjiškas programas, skatinančias rūpintis namuose laikomų ir benamių gyvūnų gerovės apsauga, – labai svarbi prevencinė priemonė.
Gegužės 16-osios popietę „Židinio“ bibliotekoje jau septintus metus gyvuojančio „Šlepetės“ klubo nariai išsiruošė į pažintinę-edukacinę ekskursiją po Kaimiškyje įsikūrusią gyvūnų prieglaudą. Daug raginti ar įkalbinėti nereikėjo – aplankyti be šeimininkų likusių keturkojų susirinko gausus būrys. Vykome ne tuščiomis, turėjome dovanų: ėdesio, kraiko, dubenėlių.
Prieglaudoje mus svetingai pasitiko jauna savanorė Loreta Šakalienė ir pulkas keturkojų globotinių. Savanorė mus mielai įsileido ir viską aprodė. Tikėjomės rasti kelias dešimtis į žmogų baugiai žvelgiančių akių, tad gyvūnų draugiškumas bei meilumas nustebino. Mus pamatę keturkojai glaudėsi prie tvoros, žiūrėjo, kas bus toliau. Vos įžengėme pro prieglaudos vartus, šuneliai mus apspito, ėmė glaustytis, šokinėti, laižyti vaikams rankas.
Žinoma, daugiausia vaikų dėmesio sulaukė jauniausi prieglaudos gyventojai. Kiekvienas ekskursijos dalyvis norėjo mažylius priglausti, paglostyti. Gyvūnai prašėsi paimami ant rankų ir be galo džiaugėsi glostomi bei šnekinami.
L. Šakalienė, aprodydama prieglaudos valdas, supažindindama su globotiniais, pasakojo, jog šiuo metu čia gyvena maždaug 60 augintinių, kuriems stengiamasi surasti naujus namus. Gyvūnai čia dažniausiai patenka iš gatvės: neretai sergantys, sumušti bei išsigandę, sužaloti automobilių ar žmonių. Pasitaiko atvejų, kad senesnių gyvūnų atsikratoma dėl jų sveikatos problemų ar neturint laiko bei noro augintiniu tinkamai pasirūpinti. Vaikus sujaudino žmonių abejingumas, nenoras prižiūrėti savo augintinius.
Prieglaudoje šunys gyvena garduose, o kai kurie laksto laisvi – mat visiems neužtenka vietos. Gyvūnams įrengta ir mokymo aikštelė, kurioje dresuojami ne tik benamiai, bet ir šeimininkus turintys keturkojai. Pasak savanorės, šuneliai per kartą suėda net apie 20 kilogramų ėdalo.
L. Šakalienė taip pat papasakojo apie globotinių vardų kilmę. Sužinojome, jog keturkojams vardai duodami atsižvelgiant į jų charakterį, išdaigas. Štai senas, jau pražilęs, nuolat amsintis šunelis dėl savo velniško būdo pavadintas Čiortu, iš visur sugebantis pabėgti augintinis pramintas Bušmanu, o nuo pat gimimo čia augusi kalytė – Višta.
Džiugu buvo išgirsti, kad atsiranda begalė gerų žmonių, suteikiančių pamestinukams naujus namus. Nuo prieglaudos įsikūrimo beveik 1000 čia atsidūrusių keturkojų buvo paimti globoti naujų šeimininkų. Savo akimis matėme, kaip jauna šeima pasiėmė globoti mažą dviejų mėnesiu šuniuką.
Valanda, praleista su beglobiais gyvūnais, pralėkė beregint. Išsiskirti buvo sunku, tad nusprendėme, kad tokias išvykas rengsime dar ne kartą. Keliaudami atgal dar ilgai dalinomės įspūdžiais. Visų veiduose švytėjo šypsenos – padarėme kad ir nedidelį, bet gerą darbą. Tikimės, kad vaikams tai buvo puiki praktinė atjautos ugdymo pamoka.
Indrė Lašinytė,
Panevėžio m. savivaldybės viešosios bibliotekos vyresn. metodininkė projektų valdymui ir ryšiams su visuomene
