Pastarųjų kelerių metų emigracijos tendencijos vadinamos ekonominiu genocidu. Bet viskas nėra taip blogai, kaip kartais bandoma vaizduoti
Emigracija yra aktuali ir nemažai emocijų kelianti tema. Šį argumentą pastaraisiais metais naudoja politiniai oponentai ar ekonomistai kritikuodami dabartinės Vyriausybės vykdytą viešųjų finansų konsolidavimo programą. Pati Vyriausybė sparčiai mažėjant nedarbo lygiui taip pat giriasi nuveiktais darbais skatinant naujų darbo vietų kūrimą. Pažiūrėjus į praėjusių metų statistinius duomenis matyti, kad nei vienos, nei kitos pusės teiginių per daug sureikšminti nereikėtų.
Pirmiausia, akivaizdu, kad nedarbo problemą šalyje padeda spręsti emigracija. Prieš 2009-uosius išvykimą iš Lietuvos deklaravusių asmenų skaičius siekdavo apie keliolika tūkstančių per metus, o per pastaruosius trejus metus jis ūgtelėjo 3–4 kartus.
Tą pačią tendenciją rodo ir naujų darbo vietų bei šalies nedarbo statistiniai duomenys. Per 2011 m. beveik 51 tūkst. išaugo dirbančiųjų šalyje skaičius, tačiau per tą patį laikotarpį registruotų bedarbių gretos sumenko 76 tūkst. žmonių. Bedarbių greičiausiai sumažėjo ne todėl, kad jiems atsibodo lankytis darbo biržoje, o todėl, kad darbo jie nusprendė ieškoti svetur. Tad teiginys, kad iš šalies išvažiuoja darbingo amžiaus piliečiai, yra pagrįstas.
Parsiunčia uždirbtus pinigus
Tačiau tokią tendenciją reikėtų vertinti ne tik kaip neigiamą reiškinį. Aktyvesnis darbo jėgos mobilumas, kad ir kuria kryptimi jis vyktų – ar neperžengiant šalies sienų, ar už jos ribų, – nedarbo problemą sprendžia veiksmingiau negu įvairios valdžios iniciatyvos ar perkvalifikavimo kursai. Migracija tapo vienu iš veiksnių, lėmusių palyginti spartų nedarbo rodiklio kritimą. Statistikos departamento duomenimis, 2010-ųjų pradžioje pasiekęs rekordines 23,2 proc. aukštumas (darbo neturėjo maždaug vienas iš keturių darbingo amžiaus šalies gyventojų), jis praėjusiais metais sumažėjo iki 15,4 proc., o iki šių metų pabaigos dar turėtų sumenkti iki maždaug 11 proc. Beje, mažėja ne vien nedarbo rodiklis, bet ir emigracijos tempas, kuris per praėjusius metus, palyginti su ankstesniais metais, sumenko penktadaliu.
Užsienio šalyje radę darbą piliečiai nelieka skolingi savo gimtinei ir joje likusiems artimiesiems parsiunčia apčiuopiamas pinigų sumas. Per praėjusius metus užsienio šalyse gyvenantys lietuviai atgal į šalį parsiuntė rekordinę sumą pinigų – 4,8 mlrd. litų. Tai sudarė 4,6 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto, arba net ketvirtadalį viso šalies darbo užmokesčio fondo. Jeigu šiuos pinigus būtų galima padalyti visiems namų ūkiams, tai jų biudžetas per mėnesį padidėtų maždaug 300 litų, o juos padalijus senjorams, prie kiekvieno savo pensijos lito jie gautų papildomus 90 centų emigrantų perlaidų.
SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė buvo linkusi daryti prielaidą, kad emigrantų parsiųsti pinigai greičiausiai nepapildė santaupų, o buvo išleisti kasdienėms reikmėms taip dar labiau paskatinant vartojimą šalies viduje. O būtent vartojimo atsigavimas, t. y. išaugusi mažmeninės prekybos apimtis, nuo praėjusių metų pirmos pusės paskatino didesnį ekonomikos augimą. Aišku, tam įtakos turėjo ne vien emigrantų pinigai, bet jų įtakos nereikėtų nuvertinti.
Skatinti šalies ekonomiką per emigraciją yra gana ciniškas ir trumparegiškas būdas. Juk išvykusių žmonių rankų gali prireikti po kelerių metų, jei šalies ūkis toliau augs, o demografinės tendencijos nesikeis. Tačiau ir šiuo atveju skaičiai parodo, kad padėtis darbo rinkoje nėra tokia tragiška, kokią kartais bandoma pavaizduoti.
Darbuotojų trūkumo dar nėra
Kaip pastebėjo „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, nors išvykimą deklaravusių žmonių skaičius per pastaruosius trejus metus siekė daugiau kaip 100 tūkst., darbo jėgos pasiūla keitėsi labai nežymiai. Prieš pasaulio ūkio krizės pradžią 2008 m. šalyje buvo kiek daugiau nei 1,6 mln. darbingo amžiaus žmonių, o 2012 m. pradžioje šis skaičius taip pat buvo nežymiai didesnis už 1,6 mln. Tad nepaisant išaugusių emigracijos mastų ir fakto, kad iš šalies išvažiavo daugiausia darbingo amžiaus piliečiai, darbo jėgos bazė išliko stabili.
Sumažėjusios per sunkmetį emigrantų perlaidos per pastaruosius dvejus metus vėl ėmė augti ir praėjusiais metais pasiekė aukščiausią istorinį lygį.
Atsakymas, kodėl taip nutiko, susijęs su dvidešimties metų senumo tendencija – aukštu gimstamumo rodikliu. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje gimę lietuviai sulaukė pilnametystės ir į darbo rinką įsiliejo pastaraisiais metais. Išaugęs naujų darbo rinkos dalyvių skaičius iš esmės kompensavo darbo jėgos praradimą dėl emigracijos. Per artimiausius penkerius metus darbo jėgos pasiūla šalyje turėtų keistis nežymiai ir sumažėti tik apie 20–30 tūkst. Aišku, su didesniu iššūkiu teks susidurti po maždaug dešimties metų, kai į darbo rinką turės įsilieti karta, gimusi po 1998-ųjų, kai gimstamumo rodikliai gerokai sumenko. Todėl nedarbo problemos sprendimas per emigraciją ilgalaikėje perspektyvoje nėra pozityviai nuteikiantis reiškinys. Kita vertus, imigracijos skatinimas ateityje gali tapti realiausia alternatyva, padėsiančia spręsti darbo jėgos trūkumą.
Kalbėdamas apie darbo jėgos pasiūlą ir darbo vietas šalies ūkyje N. Mačiulis dėmesį atkreipė ir į kitą aspektą – užimtumą atitinkamuose ekonomikos sektoriuose. Natūralu, kad užimtų darbo vietų per krizę sumažėjo, o didžiausios netektys užregistruotos statybų, pramonės ir gamybos sektoriuose. Tačiau aktyvumas statybų sektoriuje vis dar išlieka gerokai mažesnis už prieš krizę buvusį lygį, o pramonėje ir gamyboje sukuriama vertė šiuo metu beveik prilygsta tam lygiui, kuris buvo fiksuotas 2007 m. pabaigoje. Įdomu tai, kad tokių rezultatų šiandien pasiekiama turint penktadaliu mažiau darbuotojų negu anksčiau. Vadinasi, verslas tam tikruose sektoriuose darbo jėgą linkęs panaudoti veiksmingiau negu prieš krizę ir panašių rezultatų sugeba pasiekti su mažesniu skaičiumi žmonių.
Šį teiginį pagrindžia ir išaugęs darbo našumo indeksas, kuris praėjusiais metais viršijo 2008-aisiais pasiektą lygį. Tai dar vienas veiksnys, dėl kurio, bent jau statistiškai, susidurti su darbo jėgos trūkumu šalyje artimiausius kelerius metus negresia. Savaime suprantama, kad tai nereiškia, jog specialistų pasiūla yra pakankama, bet tai jau kita tema.
Kaip buvo minėta, šiuo metu šalies piliečių emigracija dėl darbo į užsienio šalis turi teigiamų aspektų, bet žvelgiant į laikotarpį po 10–15 metų, tai gali atrodyti kaip pakankamai brangiai kainuojantis procesas. Kita vertus, galbūt kai Lietuvos ūkis pasieks tokį lygį, kad ims stigti darbo jėgos, o nekvalifikuotas darbuotojas galės tikėtis gauti kelis kartus už dabartinę minimalią algą didesnį atlyginimą, tai privilios išvažiavusiuosius atgal. Tokio reiškinio užuomazgas buvo galima stebėti 2005–2007 m. Jeigu jų prisivilioti nepavyks, tai galbūt Lietuva bus pakankamai patraukli vieta atvykėliams iš kitų šalių.
Apriboti žmonių pastangų ieškoti geresnio gyvenimo neįmanoma, o priekaištauti jiems dėl to – kvaila. Tad lieka viltis, kad po gero dešimtmečio sugebėsime dėl darbo jėgos konkuruoti su kitomis Europos šalimis ir daugeliui pasiūlyti pakankamai gerą gyvenimą čia.
