Tomo Čiučelio iliustr.
Įvairių stilių roko muzikos diskai, emblemos ir simboliais paženklinti marškinėliai, specialiai pasiūti odiniai batai ir striukės, provokuojamos spalvotos šukuosenos, religine dvasia ar sveikatos ideologija apgaubtas maistas, mistifikuotas namų interjeras ir mitologizuotos mūsų gyvenimo trajektorijos, stilingi kompiuteriai ir uždaros socialinių tinklų svetainės. Kas tai?
Apibendrintai galėtume visa tai pavadinti subkultūrinės ekonomikos produkcija. Pavyzdžiui, gotų ar metalistų drabužiai, naujųjų pagonių sodybos, ajurvedos klubai ir jų gaminamas maistas, netradicinės medicinos paslaugos ir gyvenimo būdo patarimai, fengšui siūlomos knygos ir dizainas, transcendentalinės ar kitos meditacijos mokyklos, sveikuolių ir žolelių rinkėjų klubai. Tai veiklos, padedančios žmogui ir bendruomenei realizuoti savo troškimus bei vaizduotę ir leidžiančios jaustis oriai, kūrybingai, prasmingai gyvenant.
Ekonomikos subkultūrizacijos tema siejasi su dviem svarbiais klausimais: kaip veikia bendruomeninė ekonomika* ir kas yra nuolatinės subkultūrizacijos šaltinis. Bendruomeninę ekonomiką plačiai nagrinėja ekonominė antropologija ir ekonominė sociologija. Tyrinėtojai pabrėžia, jog jų požiūriai stipriai skiriasi nuo makroekonominių samprotavimų ar abstrakčių rinkos raidos vertinimų. Bendruomeniniu (komunitariniu) požiūriu, ekonomikos pagrindas yra bendruomenių gamybos įpročiai, kultūrinės mainų ir vartojimo nuostatos, o ne abstraktūs paklausos ir pasiūlos mechanizmai.
Kiekviena bendruomenė ir kultūra yra giliai susijusi su gimimo, vedybų, šeimos plėtros, bendravimo, mirties veiksniais ir papročiais, simboliais, apeigomis, ritualais, tikėjimu. Visa tai tiesiogiai lemia žmonių vartojimo nuostatas, darbo įpročius, mainų tradicijas. Komunitarinės ekonomikos tyrinėtojai remiasi nuostata, kad žmogus pirmiausia yra homo simbolicus, o ne homo economicus ir juo labiau ne homo faber (dirbantis žmogus). Jų įsitikinimu, tai yra individas, kuris savo troškimus suvokia ar išreiškia pasitelkęs simbolius, simbolines sistemas ir organizacijas. Ir šiuos simbolius jis daugina bei keičia. Žmogus yra linkęs gyventi bendruomeniškai, bet kartu ir saugoti, puoselėti, išreikšti savo unikalų individualumą.
Pamatinė prieštara tarp individualių troškimų ir bendruomeninių polinkių lemia visų simbolinių organizacijų raidą ir kaitą. Tačiau globalizacija, didžiosios korporacijos, masinė gamyba naikina įvairovę, mažina fantazijos galias. O tokiu būdu pažeidžiamos abi orientacijos: griaunamas ir bendruomeninis ekonomikos pobūdis, ir unikalūs individo troškimai. Šiuolaikinis antiglobalizmo sąjūdis, korporacijų kritikai, subkultūrinių sąjūdžių atstovai pabrėžia komunitarinės ekonomikos raidos svarbą. Ji turėtų atsverti, jų manymu, negatyvią masinės gamybos, visuotinės žmonių kontrolės ir globalizacijos įtaką, laipsniškai atkurti, plėtoti vietos vartojimo papročius.
Kalbant apie koncepcijas reikėtų atskirti tradicionalistus ir, tarkime, postmodernios bendruomeninės ekonomikos atstovus. Tradicionalistai komunitarai galvoja apie įprastinio ūkio, koks buvo iki globalizacijos, atkūrimą ir vietos vartojimo, gamybos papročių saugojimą. O postmodernios bendruomeninės ekonomikos atstovai daugiau dėmesio skiria ne tiek tradicinės ūkinės veiklos rūšims, kiek šiuolaikinių technologijų ir kūrybinių industrijų nulemtiems subkultūrizacijos procesams. Bet praktiškai abu šie procesai, tradicionalistinis ir subkultūrizacijos, susilieja ir susipina. Tradicinių ir subkultūrinių ūkių susiliejimo pavyzdys yra pagonių arba baltiško tikėjimo atstovų veikla. Viena vertus, daugelis jų deda pastangas atgaivinti vietinės gamybos rūšis: linų auginimą, švendrių ar skiedrų stogų gamybą, medinių namų statybą, akmens apdirbimą, avių auginimą ir kt. Tačiau „pagonišką“, politeistinį tikėjimą išpažįstantis jaunimas plėtoja ir „pagonišką roką“, kartu susieja iš praamžių kylančius ritualus su metalo muzika ir simbolika. O postmodernios komunitarinės, arba tiesiog subkultūrinės, ekonominės veiklos pavyzdžiai būtų gotikinės muzikos, fengšui knygų ir dizaino, emo šukuosenų ir drabužių, ir t. t. gamyba ar paslaugų teikimas.
Bendruomeninės ekonomikos atstovų veikla nėra vien ūkinė. Pretenduojama kurti atskirus simbolinius pasaulius ir plėtoti tik kai kurias gamybos ar prekybos rūšis, kuriose dominuoja bendruomeninės, o ne globalinės vertybės. Žinoma, šio teiginio oponentai gali pasakyti, kad hipių, pankų, metalistų ar gotų subkultūros savaime yra globalios, nes paplitusios ir panašios visame pasaulyje. Tačiau jų gausa ir dinamika, jų įsitikinimų skirtumai liudija, kad ekonomikos įvairovė auga. Ne tik bandoma tenkinti vis skirtingesnius poreikius, bet ir didinama konkurencija. Nebe tradicinių, o šiuolaikinių medijų ir technologijų, bendruomenių veikiama laisva įvairovės plėtra galų gale pažeidžia masinės gamybos ir tokio paties vartojimo tendencijas. Subkultūros yra paplitusios ne teritoriniu, o nelinijiniu principu, kuris leidžia susieti skirtingose pasaulio vietose esančias kelias žmonių grupes į vieną dinamišką bendruomenę.
Tradicinis bendruomeninis požiūris į ekonomiką smarkiai kinta, kai kalbame apie pasaulį, kuriame maksimaliai laisvinami geismai, juos išreiškiantys simboliai ar simbolius dauginančios institucijos. Laisvėjantis troškimų tenkinimas ir atitinkama kūryba bei naujosios technologijos yra nuolatinės simbolinių organizacijų (ir su jomis susijusių tapatybių) kaitos pagrindas. Kuo mažesnė valstybės kontrolė, kuo silpnesnė hegemoninė oficialioji kultūra, kuo mažiau represinės ar uždaros yra naujosios bendruomenės, tuo greičiau jos keičiasi, mutuoja, jungiasi, kuriasi.
Vis dėlto nereikėtų pervertinti šių naujojo komunitarizmo tendencijų. Jos sudaro tik mažytę dalį bendrųjų ūkio veiklos rūšių ir ekonomikos, susijusios su masiniu vartojimu. Didžioji ekonomika – visa jos rinka, kelių ir oro uostų statyba ir eksploatacija, staklių gamyba ar didžiųjų prekybos centrų veikla – lieka ir toliau dominuojanti. Ir vis dėlto tradicinė komunitarinė ekonominė veikla ar postmodernioji subkultūrizacija gali atverti naujų galimybių ne vienam smulkaus ir vidutinio verslo atstovui.
Su subkultūromis susijusių ūkinės veiklos rūšių atstovams pravartu atminti, kad, kitaip nei kūrybinės industrijos (televizija, kinas, radijas, galerijos, dizainas, kompiuterinis programavimas, mada ir t. t.), jie yra susiję su gan organiško simbolinio pasaulio kūryba, gamyba ir reprodukcija, o ne tik su tam tikrų žanrų ir meno kūrinių dauginimu. Todėl komunitarinė veikla yra atsakingesnė, jautresnė pokyčiams, pilietiškai ir politiškai angažuota. Nors kartais subkultūriniai ekonominės veiklos principai ir kūrybinių industrijų veikla sutampa, pavyzdžiui, gaminant pankroko stiliaus ar gotikinius drabužius ir aksesuarus. Tai svarbu ir kūrybinėms industrijoms (madų ateljė), ir bendruomenėms (kurių atstovai bendradarbiauja su madų ateljė).
Žmonių geismų trajektorijos, vaizdinių įvairovė ir kūrybingumas nuolat kinta; vyksta daugelio kultūrų sandūros, įvairūs demografiniai procesai ir technologinė civilizacijos raida. Dėl išvardytų ir daugybės kitų priežasčių subkultūros nuolatos keičiasi. O tradicinės bendruomenės siekia dirbtinai apsaugoti savo tapatybę kontroliuodamos švietimą, simbolių dauginimą ir jų aiškinimą, brukdamos stereotipinį suvokimą, monopolizuodamos ritualus. Tačiau ši kontrolė galų gale tik paspartina masinės visuomenės formavimąsi, masinio nacionalizmo ar standartizuotos globalizacijos plėtotę.
Vis dėlto galima, nors ir su išlygomis, teigti egzistuojant ilgalaikės kolektyvinės vaizduotės ir tautų tapatybę. Tauta yra įsivaizduojama, institucionalizuota, kultūriniu požiūriu hegemoninė bendruomenė. Bet silpnėjant kuriai nors kultūrinės hegemonijos formai, aiškiai apibrėžiančiai simbolinę pasaulio tvarką, taip pat ir gamybos bei vartojimo papročius, atsiranda erdvė alternatyviai kultūrinei ar religinei kūrybai, kitokioms ritualinėms, šventinėms, laisvalaikio prekėms ir vartojimui. Subkultūrinių rakandų, paslaugų, naujų prekybos vietų (pvz., interneto svetainėse) bei mainų formų (keitimasis failais) plitimas užtikrina ne šiaip subkultūrinės ekonomikos augimą, bet alternatyvių simbolinių pasaulių plėtrą.
Dažnai naujieji simboliniai pasauliai aprėpia daugelį gyvenimo sričių: mitybą, sveikatos priežiūrą, laisvalaikį, socializacijos ir kūrybos procesus, sportą ir t. t. Pavyzdžiui, ajurvedos bendruomenių atstovai propaguoja ir savitą maistą, ir kitokį gyvenimo ritmą, sveikatingumą, kitokią muziką, turi savus gydymo centrus, tarptautinę bendriją, savitas mėgstamas knygas ir autoritetus. Visą šį simbolinį pasaulį reikia nuolatos tvarkyti, atkurti, reprodukuoti jo elementus, plėsti.
Tačiau lygiai toks pat įvairus ir ideologiškai angažuotas gali būti ir pankų pasaulis: veganų (radikalių vegetarų) maitinimosi įpročiai, anarchizmas, solidarumas su ekologais, antiglobalistais ir gyvūnų teisių gynėjais, irokėziškos šukuosenos ar pankroko muzika, naktiniai klubai ir bendruomeniška pagalba vienas kitam.
Su ekonomika ir subkultūrizacija yra susijusi ir žaidimų subkultūra. Kartais žaidimo subkultūrų atstovai kinta ir susilieja su kitomis subkultūromis. Pavyzdžiui, J. R. R. Tolkieno pasekėjai, dažniausiai lauko žaidimų gerbėjai, elfų ir goblinų vaidintojai, pamažu susilieja su naujaisiais indėnais ar su naujaisiais pagonimis. Taip jie praranda dalį savo žaidybiškumo, sąlyginumo ir įgyja daugiau religinių bei ideologinių bruožų.
Lietuvoje šiandien plinta kultūros vadyba, kūrybinių industrijų tyrimai ir projektai, kultūrinių ir kūrybinių industrijų rinkodara. Bendruomeniniai ir juolab subkultūriniai ekonomikos principai, subkultūrinių pasaulių gamyba ir plėtra nagrinėjama rečiau, nors savo svarba ir gyvybingumu subkultūrinė ekonomika kūrybinėms industrijoms kažin ar nusileidžia. Maža to, kartais ir pamatuoti jų įtakos skirtumus yra sunku, nes subkultūrinė ekonomika dažnai naudojasi kūrybinių industrijų priemonėmis.
