„Laikraščiu galima užmušti ir musę, ir banką“, – kadaise sakė rašytojas Markas Twainas, galvoje greičiausiai turėdamas gyventojų lūkesčius formuojančios neigiamos informacijos galią. Šis posakis aktualus ir šiandien – paskleidus neigiamos informacijos galima priversti bankrutuoti banką ar pasiųsti šalies ekonomiką į recesiją. Kitaip tariant, sukelti reiškinį, kurį ekonomistai vadina „savaiminio išsipildymo krize“.
Lietuvos ekonomistai apie savaiminio išsipildymo krizę ir jos grėsmes prabilo po to, kai prezidentė Dalia Grybauskaitė kelissyk įspėjo gyventojus ir politikus apie artėjančią antrąją krizės bangą. Jie atsisako patikėti šia prognoze, tačiau nuogąstauja, kad ji gali nusmukdyti gyventojų lūkesčius ir taip pabloginti Lietuvos ekonominę padėtį. Juolab kad pavyzdžių istorijoje – ne vienas ir ne du.
„Savaiminio išsipildymo krizė tikrai nėra labai retas reiškinys. Dėl neigiamų lūkesčių, dėl pasitikėjimo nebuvimo, dėl didelio neapibrėžtumo žmonių priimami sprendimai slopina ekonomiką arba ją netgi stumteli į recesiją“, – IQ sakė „Swedbank“ vyriausiasis analitikas Nerijus Mačiulis.
Savaiminio išsipildymo krizės mechanizmas veikia gana paprastai: žmonės, patikėję neigiama informacija, ima mažiau vartoti, daugiau taupyti, o tuomet sumažėja paklausa. Sumažėjus paklausai, įmonėms reikia mažiau darbuotojų, jos sustabdo investavimą, nes nemato prasmės plėsti savo veiklą.
Ekonomistas, socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka skaičiavo, kad teigiami ar neigiami žmonių lūkesčiai šalies ekonomikos augimą gali pastūmėti 0,5 proc. aukštyn ar žemyn.
„Jeigu iš tikrųjų yra kažkokių struktūrinių problemų, jeigu nesubalansuota užsienio prekyba, nekonkurencinga ekonomika, staiga pasikeitus lūkesčiams, nustojus vartoti ir skolintis, recesija gali dar padidėti“, – pridūrė N. Mačiulis.
Anot pašnekovo, dažnai yra gana sudėtinga pamatuoti, kiek recesiją lemia neigiama informacija, slopinanti gyventojų ar įmonių lūkesčius, o kiek – ekonominiai veiksniai. Bet gilus Lietuvos ekonomikos nuosmukis 2009 m. (tuomet šalies ekonomika susitraukė 15 proc.) neabejotinai buvo susijęs ir su neigiamais lūkesčiais – tada gyventojai labai staigiai pakeitė savo įpročius ir smarkiai padidino taupymo normą.
Siūlo nepervertinti
N. Mačiulis pažymėjo, kad savaiminio išsipildymo krizių atvejai gana dažni finansų sektoriuje. Bene paprasčiausias pavyzdys susijęs su valiutos devalvacija – prasidėjus diskusijai, kad gali būti atsisakyta fiksuoto valiutos kurso ir ji bus devalvuota, žmonės pradeda ją parduoti ir galiausiai iš tiesų nebelieka nieko kito kaip tik ją devalvuoti.
„Tokių pavyzdžių yra buvę nemažai. Vienas jų – 1992 m. Didžiojoje Britanijoje įvykusi svaro sterlingų devalvacija, – dėstė ekonomistas. – Panašiai būna ir finansų sektoriuje. Jeigu kyla panika dėl kokio nors banko mokumo, klientai pradeda atsiimti indėlius ir tas bankas tampa iš tikrųjų nemokus. Gal jis prieš tai ir buvo mokus, bet praradęs visus indėlius jis susiduria su didžiulėmis likvidumo problemomis.“
Pastarąjį dešimtmetį panašus atvejis buvo nutikęs ir Lietuvoje. 2003 m. buvo paskleista informacija apie neva prasidedančią tuomečio Vilniaus banko (dabartinio SEB) griūtį. Gandai išgąsdino ne tik indėlininkus, bet ir kai kurias verslo organizacijas – masiškai pulta atsiimti indėlių ar atsisakyti banko paslaugų. Kalbos per kelis mėnesius nurimo, tačiau žala bankui buvo nemaža – žiniasklaida tuo metu skaičiavo, kad jis prarado bent kelias dešimtis milijonų litų indėlių.
R. Lazutka svarstė, kad dabartinė situacija euro zonos valstybėse taip pat turi savaiminio išsipildymo krizės požymių. Ekonomistai nuolat diktuoja prastas prognozes, agentūros kapoja skolinimosi reitingus, o tuomet valstybėms brangsta skolinimasis. Todėl Europoje nuolat kalbama apie Graikijoje, Ispanijoje ar netgi Italijoje klaidžiojančias bankroto šmėklas. Šias kalbas girdėdami gyventojai esą tampa atsargesni, mažiau vartoja, tai gali neigiamai paveikti ekonomiką.
Vis dėlto R. Lazutka siūlė nepervertinti kalbų, jog smunkant Europos ekonomikai Lietuvos eksportas smuks ir ūkis negalės augti: „Kartais galbūt pervertinama užsienio rinkų reikšmė. Įsivaizduokime: kokie nors baldžiai eksportuoja į Vokietiją ar Didžiąją Britaniją. Jų produkcija tose šalyse sudaro tokią mažą rinkos dalį, kad, net neaugant ekonomikoms, paklausa lietuvių prekėms gali didėti. Pavyzdžiui, jeigu vartotojai pereina prie pigesnių prekių ir pan.“
Jis pridūrė, kad sunkmečiu kai kurios rinkos gali ir atsiverti. Esą iš ekonomikos istorijos gerai žinoma, kad sunkmečiu paklausa duonai ar grūdams auga, nes tuomet žmonės būna priversti atsisakyti brangesnių maisto produktų ir rinktis pigesnius.
„Galvojant apie kitų šalių ekonomikos raidos poveikį Lietuvai, reikia viską gerai apskaičiuoti ir žiūrėti į atskiras rinkas, atskiras prekes“, – sakė R. Lazutka. Jis pažymėjo, kad 2010–2011 m., kuomet plėtėsi Lietuvos eksportas, padėtis daugumoje Europos šalių nebuvo nė kiek pasitaisiusi. Tai esą rodo, kad įmonės rado nišų, kurioms jų prekės reikalingos.
Pasitikėti sunku
Savo ruožtu psichologas, psichoterapeutas Olegas Lapinas priminė, kad prieštaringą informaciją gaunantys gyventojai nelinkę itin pasitikėti ją skleidžiančiais šaltiniais. Stebėdami viešai pasisakančius, prognozes dalijančius asmenis, jie esą linkę ieškoti orakulo, kuris neturi klysti. Jis taip pat priminė, kad šimtus tūkstančių metų objektyvi, mokslinė informacija neegzistavo. Nebuvo jokio kito informacijos šaltinio kaip tik draugas ar kaimynas.
„Su šamanais ar išminčiais būdavo galima susitikti nebent išskirtinėmis progomis. Dabar, kasdienybėje, šamanų vietą užima mokslas. Taip pat – masinės informacijos priemonės, perdavimo grandis. Jos mums perduoda, kad kažkoks politikas padarė oficialų pareiškimą arba premjeras oficialiai pareiškė, kad kainos neaugs“, – kalbėjo O. Lapinas.
Jeigu susidarius tam tikrai situacijai oficialių pareiškimų nėra arba jie nepasirodo patikimi, žmonės ieško, kaip užpildyti informacinį vakuumą gandais. O juos taip pat neretai gali nulemti vienokie ar kitokie lūkesčiai.
Psichologas taip pat pastebėjo, kad negatyvią informaciją žmonės vertina labiau, nes ji dažniausiai yra susijusi su gyvybiniais dalykais. „Gal į mus skrieja meteoritas, gal kainos labai kils. Ne kiekvieną informaciją jūs priimsite kaip dovaną. Galbūt informacija apie meteoritą jums nieko nereiškia, bet jeigu jums svarbu, kad šaldytuvas būtų pilnas, informacija apie tai, kad kažkas galbūt brangs – jums bus labai vertinga“, – teigė O. Lapinas.
Anot jo, žmonių genetinėje atmintyje tarsi užkoduotas faktas, kad maistas yra pirmaeilis dalykas. Todėl informaciją apie galimas krizes, kainų augimą ir panašius dalykus žmonės priima kaip svarbią. „Tai, kad jūs kažkur galite skaniau pavalgyti, jūsų išlikimui iš esmės didelio poveikio neturės. Skaniau pavalgysite – gyvensite, neskaniau pavalgysite – irgi gyvensite. O neigiama informacija, susijusi su grėsme – nebus maisto, galėsite ir neišgyventi“, – aiškino O. Lapinas.
