Būti ekologiškam šiais laikais kainuoja. Bent taip bando įteigti ekologiškų produktų gamintojai. Bet tai tėra gudrus rinkodaros mitas. Ekologijai neužtenka plačiau praverti savo piniginės. Net priešingai. Kur kas geresnių rezultatų galima pasiekti pakeitus elgseną.
Gamintojų visuomenėje buvo svarbu pagaminti kuo patvaresnį ir ilgiau veikiantį daiktą. Tais laikais pirkinio vertė priklausė nuo jo atliekamos funkcijos ir teikiamos ilgalaikės naudos. Praėjusio amžiaus pradžioje Vakarų šalyse gamintojus ėmus keisti vartotojams, daiktų funkcija pasikeitė. Jų ilgaamžiškumas tapo nebesvarbus ir net ne itin pageidaujamas, svarbiausia ypatybe tapo jų teikiamas pasitenkinimas. Žmonių ir jų įsigyjamų daiktų santykis vis dažniau buvo grindžiamas emocija, o ne racionaliu poreikiu.
Galima rasti įvairių priežasčių, kodėl taip atsitiko. Pirmiausia, sėkmingų industrinių valstybių gyventojai ėmė uždirbti tiek, kad pinigus galėjo pradėti leisti ne tik būtiniausiems daiktams. Antra, gamybos procesai tapo kur kas efektyvesni, todėl leido pagaminti daugiau daiktų už mažesnę kainą. Galop kažkas iš gamintojų pagalvojo: jei žmonės turi pinigų, tačiau yra viskuo apsirūpinę, o mes galime pagaminti dar daugiau prekių, kaip paskatinti jas pirkti? Užduotis buvo patikėta reklamos ir žinių industrijai, kurios su ja sėkmingai susidorojo. Taip buvo surastas naujas ekonomikos augimo potencialas, o pasaulio ūkis įjungė aukštesnę pavarą.
Šylantis klimatas, tirpstantys ledynai ir senkantys Žemės ištekliai pastaraisiais metais išpopuliarino ekologinio judėjimo idėjas. Tačiau jas greitai pasigavo gudrūs rinkodaros specialistai, pritaikė jas naujiems poreikiams ir vienu šūviu patiesė du zuikius. Jie ne tik sumaniai „sužaidė“ žmonių emocijomis įtikinę, kad pirkdami ekologiškus produktus jie labiau tausoja gamtos išteklius, tačiau ir sugebėjo priversti už juos mokėti daugiau. Tačiau net ir ekologiškas vartojimas yra toks pats vartojimas, tik paremtas „kilnesne“ emocija.
Kai parduotuvėje perkate brangesnį ekologiško šampūno buteliuką, galvai plauti greičiausiai sunaudosite tiek pat vandens, kiek ir anksčiau, o panaudotą buteliuką greičiausiai išmesite į šiukšlyną. Tyrimai apskritai yra parodę įdomių vartotojų elgsenos pokyčių įsigijus taupesnių buities prietaisų. Pavyzdžiui, taupesnių, mažiau elektros naudojančių lempučių įsigiję žmonės ima ilgiau laikyti įjungtą šviesą ir elektros sutaupo mažiau arba apskritai nesutaupo.
Daugiausia rūpesčių pasauliui keliantis šalutinis vartojimo produktas yra šiukšlės. Besivystančiose šalyse šiukšlių kiekis auga panašiu tempu kaip ir ekonomika, tuo metu išsivysčiusiose šalyse šis kiekis per pastarąjį dešimtmetį išliko palyginti stabilus.
Vidutinis europietis per metus sugeneruoja 524 kg buitinių šiukšlių. Ne per daugiausia nuo europiečių atsilieka ir lietuviai – vienas Lietuvos gyventojas per metus į sąvartyną išmeta apie 450 kg šiukšlių. Įvertinus tai, kad pagal vartojimo apimtį gerokai atsiliekame nuo ES vidurkio, su šiukšlėmis tvarkomės palyginti prastai. Atliekų problema Lietuvoje sprendžiama pačiu primityviausiu būdu – jos tiesiog laidojamos sąvartynuose. Apskritai Lietuvoje surenkamos net ne visos šiukšlės, o jų perdirbamas kiekis itin nedidelis. Aplinkos ministerijos duomenimis, šalyje surenkama 87 proc. šiukšlių, nors ES direktyvose nurodytas kiekis sudaro 95 proc. Perdirbamų šiukšlių kiekis Lietuvoje sudaro 7 proc., nors kai kuriose ES šalyse jis sudaro iki 70 proc. Kodėl Lietuva, iš ES fondų per pastarąjį dešimtmetį gavusi 1,2 mlrd. litų atliekų šalinimo klausimams spręsti, taip mažai pasistūmėjo į priekį, ne šio straipsnio tema. Tačiau galima klausti, ką dėl to gali padaryti patys gyventojai.
Vokietijoje, pakeliui iš Hamburgo į Berlyną, yra nedidelė 1993 metais įkurta Siebeno Lindeno gyvenvietė. Atokesnėje vietovėje įsikūrę 120 gyventojų ją vadina ekokaimu. Jame vietoj iškastinio kuro naudojamas biokuras; gyventojai patys užsiaugina daugelį reikiamų maisto produktų ir taip išvengia kelionių į prekybos centrus bei į šiukšlyną išmetamų pakuočių; jie dalijasi bendrais buities prietaisais, todėl jų įsigyja gerokai mažiau, be to, perka jau naudotus įrenginius; šio miestelio gyventojai net ir pramogauja vietoje – išvykas į kino teatrus ar restoranus jie keičia į čiuožinėjimą ant šalia esančio tvenkinio ar pačių rengiamus koncertus. Kaip rodo šio miestelio pavyzdys, ekologija prasideda dar prieš tai, kai reikia galvoti, kur ir kaip atsikratyti pašalinių perteklinio vartojimo produktų.
Kova su reiškinio priežastimis, o ne jo padariniais, dažnai yra efektyvesnė ir pigesnė. Tad ekologija susijusi ne su tuo, ką mes perkame ir vartojame, o kaip tai darome. Norint būti ekologiškam nereikia pirkti brangesnių produktų. Iš tikrųjų užtenka pirkti mažiau. Be to, reikėtų pasirūpinti, kad balandžio mėnesį vykusios akcijos „Darom“ dalyviai kasmet turėtų mažiau darbo, o visos šiukšlės patektų į tinkamą vietą.
