Tradiciniai aukojimai salos gyventojų daugumą sudarančių induistų išpažįstamiems dievams.
Balis – vienas sėkmingiausių sumanios rinkodaros projektų. Nedidelė Indonezijos sala, nuo Europos, JAV ir Australijos nutolusi tūkstančius kilometrų, niekada nesiskundė turistų iš Vakarų gausa, o po fenomenalios sėkmės sulaukusios „Valgyk, melskis, mylėk” knygos tapo ne tik banglentininkų, prabangių kurortų ar šurmuliuojančio naktinio gyvenimo ieškančiųjų sostine, bet ir dvasinio tobulėjimo siekiančiųjų meka.
Visgi visos Indonezijos kontekste Balis išskirtinis tiek savo gamta, tiek kultūra. Tai vienintelė iš visų Indonezijos salų, kurios pagrindinė religija – induizmas, tad atvykus iš vos keliolikos kilometrų atstumu esančios Javos salos skirtumas akivaizdus. Čia gėlėmis puoštos skulptūros, induistų šventyklos, nesimato kitose Indonezijos dalyse taip pamėgtos jautienos (kituose musulmoniškos šalies regionuose nevartojama kiauliena). Balis Indonezijos sudėtyje atsidūrė tik 1950-aisiais, tad natūralu, jog jo kultūra bei žmonės kiek kitokie.
Vos atvykę tikėjomės pamatyti išsvajotas palmes, paplūdimius, skaisčiai žydras bangas, tačiau nusileidus Denpasaro (regiono administracinis centras) oro uoste supratome, jog Balis – toli gražu ne toks mažas, kaip įsivaizdavome, ir čia verda ne tik kurortinis poilsiautojų gyvenimas, bet ir įprastas miestų šurmulys.
Kurortiniuose viešbučiuose – visi patogumai. Lankytojai dažnai visos kelionės metu nepalieka viešbučio teritorijos.
Sala daugiau nei dešimtį kartų mažesnė už Lietuvą, tačiau gyventojų čia – daugiau kaip 3 milijonai, neskaičiuojant visais metų laikais paplūdimius nusėdusių turistų. Tad tikėtis kelionių brošiūrose vaizduojamų žmonių nepaliestų balto smėlio pakrančių, virš jūros pasvirusių vienišų palmių ar trobelių džiunglių gilumoje – kiek naivoka.
Taip, visos šios vietos išties egzistuoja „Dievų saloje”, tačiau gyventojų tankumui viršijant 500 žmonių kv. km., čia netrūksta ir transporto spūsčių, smogo, pėsčiųjų spūsčių. Iš oro uosto patraukę kelionių vadovuose išgirto Kutos miestelio link, spėjome ir palūkuriuoti automobilių spūstyse, ir apžiūrėti keletą mažų fabrikų bei susiprasti, jog mieste praverstų respiratorius: nuo pigiu kuru varomų motorolerių bei automobilių oras miesto centre net ir žiūrint plika akimi akivaizdžiai tirštokas.
Pasiekusi Kutą nevalingai prisiminiau Palangą liepos viduryje. Minios atsipalaidavusių turistų, nežinia, traukiančių į paplūdimį, barą ar restoraną, mat įprasti aprangos kodai čia negalioja. Gatvės prekeiviai, kioskai, kuriuose galima gauti viską, ko prireiktų atskridusiems su tuščiu lagaminu – rankšluosčiai, šlepetės, maudymosi kostiumėliai bei akiniai nuo saulės čia graibstomi taip, tarsi būtų pagaminti iš aukso, o kainuotų skatikus. Kičinės kavinės bei restoranai kur kas dažniau kviečia paragauti „australiško kepsnio” ar „itališkos virtuvės šedevrų” nei tradicinių Balio patiekalų. Meniu visur – anglų kalba, ja taip pat laisvai kalba dauguma vietinių.
Ryžių „terasos" – senovinis žemdirbystės kalnuose būdas.
Tokiais pasiūlymais Kuta mūsų nesužavėjo, tad praleidę naktį, dar neprasidėjus rytiniam bruzdesiui (o jis čia prasideda gana vėlai, prie to, žinoma, prisidedant naktinių klubų bei barų koncentracijai), pasišalinome. Sėdome ant išnuomotų motorolerių ir, rizikuodami būti nubausti policijos už tarptautinių vairuotojo pažymėjimų neturėjimą, išdūmėme į netoliese esantį ramesnį kurortą – Saunur.
Čia mus pasitiko tas Balis, kurį ir įsivaizdavome, planuodami kelionę. Apsistojome ne paprastuose jauniems keliautojams skirtuose nakvynės namuose, o įprastoje Balio lankytojams vietoje – viename iš šimtų atskirą paplūdimį turinčių viešbučių, mat norėjome pasižiūrėti, kokią šią salą pamato „viskas įskaičiuota” tipo lankytojai.
Nusivilti neteko. Rūpestingumu aptarnaujantis personalas galėtų nusileisti nebent pirmagimio susilaukusioms motinoms, o aplinka – kino filmams. Praleidus pusdienį „inkubatoriuje” netrukome suprasti, kodėl tiek nedaug žmonių matėme pačiame Saunur miestelyje – jie, užliūliuoti bangų mūšos, gyvos muzikos, masažų ir alkoholio, nuo atsipalaidavimo buvo kone nesąmoningos būsenos. Mes į ją panirti nepanorome, tad vėl išsiruošėme apsižvalgyti po apylinkes ant jau pamėgtų motorolerių.
Beždžionių miške – šventais laikomi, tačiau kiek bauginantys gyvūnai.
Kitomis dienomis atradome visą Balio įvairovę. Didelę centrinės salos dalį užima džiunglės, kurių gilumoje yra ir didžiausiu traukos centru dar hipių laikais buvęs miestelis Ubudas. Šiandien jis garsus geriausia Balio kava, menais ir netoliese esančiu beždžionių mišku, kuriame apsilankyti rekomenduočiau kiekvienam, išvargintam kaitrios pajūrio saulės.
Nuodėmė būtų neapsilankyti ir pasaulyje Balio vardą garsinančiose ryžių terasose. Nuo senovės vietiniai dirbo net ir menkiausius žemės plotelius, kol atrado būdą žemės ūkiui panaudoti net ir stačius kalnų šlaitus. Raižytos papėdės neabejotinai paliks įspūdį, o pasisekus prikalbinti vietinius darbininkus, galėsite jomis ir palaipioti.
Balio pietuose – banglentininkų rojus. Tai jie pirmieji ir atrado šią salą, ieškodami naujų vietų bangoms išbandyti. Dabar šie paplūdimiai – pagrindinė turistų atrakcija ir Balio prekinis ženklas. Banglentininkai, kaituotojai, nardytojai čia turi visas galimybes už palyginti nedidelę kainą iš širdies pasimėgauti savo sportu, o pradedantieji – išbandyti kone visas vandens sporto šakas. Praleidę keletą dienų tyrinėdami Balio krantu, be abejonės atrasite ir sau mielą kampelį, mat bene visos pakrantės tinkamos maudynėms ar bent jau saulės vonių seansui.
Išvykdami nutarėme, kad Balis tikriausiai projekto „australai – australams” dalis, puikiausiai pritaikyta kepsnius ir alų mėgstantiems banglenčių krašto atstovams. Žinoma, tai netrukdo ir lietuviams, tad Balį įvertinome kaip tobulai tinkamą pailsėti nuo gyvenimo, atsijungti nuo realybės, gerai išsimiegoti ir skaniai pavalgyti. Tačiau nutarėme, jog keliautojams čia maža erdvės ir įvairovės, o nenorintys pasikliauti kelionių gidais ir agentūromis gali gražiosios Balio pusės taip ir neišvysti.
