Karo baisumus išgyvenusių žydų ir jų gelbėtojų ausyse tebeaidi prieš septynis dešimtmečius tratėję šūviai, sunaikinę per 200 tūkst. Lietuvos gyventojų vien už tai, kad jie gimė žydais. Nors panevėžietė 76-erių Teresė Giedrikaitė ėjo tik ketvirtuosius, kai Antrojo pasaulinio karo metais tėvai slėpė jaunavedžių porą, to meto įvykiai jos sąmonėje įsirėžę daug ryškiau nei jau suaugus patirti išgyvenimai.
Pakrikštijo dešimtis žydų
Karo baisumus išgyvenusių žydų ir jų gelbėtojų ausyse tebeaidi prieš septynis dešimtmečius tratėję šūviai, sunaikinę per 200 tūkst. Lietuvos gyventojų vien už tai, kad jie gimė žydais.
Nors panevėžietė 76-erių Teresė Giedrikaitė ėjo tik ketvirtuosius, kai Antrojo pasaulinio karo metais mažame Vabalninko miestelyje savo namuose tėvai slėpė jaunavedžių žydų porą, to meto įvykiai jos sąmonėje įsirėžę daug ryškiau nei jau suaugus patirti išgyvenimai.
„Tėveliai nebuvo didvyriai ir nenorėjo tokiais tapti. Jie elgėsi taip, kaip liepė širdis ir reikalavo elementariausias žmogiškumas“, – „Sekundei“ teigė T.Giedrikaitė.
Jų šeima buvo garsi Biržų krašte. Iš visos apylinkės žmonės traukdavo į Emilijos ir Juozapo Giedrikų malūną ir lentpjūvę. Sotų pragyvenimą garantavusį verslą sutuoktiniai sukūrė už emigracijoje uždirbtus ir sutaupytus pinigus. Į Lietuvą J.Giedrikas sugrįžo Čikagoje išgyvenęs dvidešimtmetį, jo žmona – dešimt metų.
„Čikagoje tėveliai buvo tvirtai įleidę šaknis, trijų aukštų namą patys pasistatę. Ne kartą esu klausus, kodėl viską metę grįžo į mamos tėviškę Vabalninką. Visada išgirsdavau tą patį atsakymą – parginė ilgesys“, – pasakojo T.Giedrikaitė.
Anot jos, visa apylinkė tėvelius pažinojo kaip geraširdžius, todėl kai karo pradžioje pasklido gandai, esą krikščionių tikėjimą priėmusių žydų vokiečiai nelies, Vabalninko bažnyčioje vienos krikštynos vijo kitas, o Giedrikų namų durys neužsidarė.
T.Giedrikaitė pamena, jog tėveliai tapo kone dvidešimties žydų krikštatėviais – sutiko krikštyti nors ir visą gausią miestelio žydų bendruomenę, kad išgelbėtų kaimynus nuo tremties. Kad vokiečiai ruošiasi didžiausioms istorijoje masinėms žudynėms, kaimo žmonės negalėjo nė pagalvoti.
Įtaria išdavus savus
Neilgai trukus žmonės suprato, kad žydams sužibusi viltis tebuvo akių mulkinimas. Jau pirmosiomis vokiečių okupacijos dienomis miestuose žydai buvo varomi į getus, jiems buvo uždrausta eiti šaligatviais, įsakyta ant nugaros ir krūtinės nešioti Dovydo žvaigždes.
Išsigelbėjimo žydai ieškojo provincijoje. Bėgdami nuo tragiško likimo į Vabalninką iš Kauno sugrįžo ir Gertneriai – vyras su žmona. Studentų pora buvo ką tik sumainiusi aukso žiedus. Jaunavedžiai vylėsi tėviškėje pasislėpti nuo karo baisumų. Tačiau Vabalninke jų laukė tas pats likimas, kaip ir didmiestyje. Jaunavedžius po savo pastoge ryžosi priglausti Giedrikai.
„Maisto turėjome užtektinai, namai buvo dideli. Žydų pora pas mus gyveno tarsi šeimos nariai, prie vieno stalo valgėme. Taip mylėjome vieni kitus, tarsi būtume patys artimiausi giminės. Nežinau, ar ir jie buvo pasikrikštiję, bet tėveliai tuos globotinius vadino savo vardais – Miliute ir Juozu. Po namus jie vaikščiojo laisvai, tik kieme nesirodė, kad nepamatytų svetimos akys“, – pamena T.Giedrikaitė.
Tačiau, anot jos, kad ir kokie tėveliai buvo atsargūs, kažkas suuodė, kad miestelio malūnininkas slepia paženklintuosius šešiakampe Dovydo žvaigžde. Net ir nuo tragiškų įvykių skiriant septyniems dešimtmečiams T.Giedrikaitė įtaria, kad tėvus vokiečiams išdavė vos už kilometro nuo miestelio gyvenusio ūkininko sūnus, po karo pasikeitęs pavardę.
„Per gyvenimą nė karto nesu girdėjusi tėvelio nusikeikiant ar dejuojant. Tik kartą, kai pas mus gyveno žydai, jis prasitarė, kad tas jaunuolis su juo kažko pradėjęs elgtis stačiokiškai, nepagarbiai, tarsi pasityčiodamas. Tėvelis įtarė, kad vokiečių pakaliku pasidaręs ūkininko sūnus nusitaikė į mūsų šeimą“, – pasakojo T.Giedrikaitė.
Išsigelbėjo patikėjęs sapnu
Nelaimės akivaizdoje, kai, rodos, nebėra išeities, net ir didžiausi skeptikai šaukiasi dangiškų jėgų pagalbos. Moteris tiki, kad ir tuomet, kai kaimynas su ginklu stojo prieš kaimyną, jų šeimą nuo žūties išgelbėjo 1941-ųjų Kalėdų išvakarėse aplankęs sapnas.
Visą Ingos KONTRIMAVIČIŪTĖS straipsnį skaitykite rugsėjo 23 d. „Sekundėje“.
Pakrikštijo dešimtis žydų
Karo baisumus išgyvenusių žydų ir jų gelbėtojų ausyse tebeaidi prieš septynis dešimtmečius tratėję šūviai, sunaikinę per 200 tūkst. Lietuvos gyventojų vien už tai, kad jie gimė žydais.
Nors panevėžietė 76-erių Teresė Giedrikaitė ėjo tik ketvirtuosius, kai Antrojo pasaulinio karo metais mažame Vabalninko miestelyje savo namuose tėvai slėpė jaunavedžių žydų porą, to meto įvykiai jos sąmonėje įsirėžę daug ryškiau nei jau suaugus patirti išgyvenimai.
„Tėveliai nebuvo didvyriai ir nenorėjo tokiais tapti. Jie elgėsi taip, kaip liepė širdis ir reikalavo elementariausias žmogiškumas“, – „Sekundei“ teigė T.Giedrikaitė.
Jų šeima buvo garsi Biržų krašte. Iš visos apylinkės žmonės traukdavo į Emilijos ir Juozapo Giedrikų malūną ir lentpjūvę. Sotų pragyvenimą garantavusį verslą sutuoktiniai sukūrė už emigracijoje uždirbtus ir sutaupytus pinigus. Į Lietuvą J.Giedrikas sugrįžo Čikagoje išgyvenęs dvidešimtmetį, jo žmona – dešimt metų.
„Čikagoje tėveliai buvo tvirtai įleidę šaknis, trijų aukštų namą patys pasistatę. Ne kartą esu klausus, kodėl viską metę grįžo į mamos tėviškę Vabalninką. Visada išgirsdavau tą patį atsakymą – parginė ilgesys“, – pasakojo T.Giedrikaitė.
Anot jos, visa apylinkė tėvelius pažinojo kaip geraširdžius, todėl kai karo pradžioje pasklido gandai, esą krikščionių tikėjimą priėmusių žydų vokiečiai nelies, Vabalninko bažnyčioje vienos krikštynos vijo kitas, o Giedrikų namų durys neužsidarė.
T.Giedrikaitė pamena, jog tėveliai tapo kone dvidešimties žydų krikštatėviais – sutiko krikštyti nors ir visą gausią miestelio žydų bendruomenę, kad išgelbėtų kaimynus nuo tremties. Kad vokiečiai ruošiasi didžiausioms istorijoje masinėms žudynėms, kaimo žmonės negalėjo nė pagalvoti.
Įtaria išdavus savus
Neilgai trukus žmonės suprato, kad žydams sužibusi viltis tebuvo akių mulkinimas. Jau pirmosiomis vokiečių okupacijos dienomis miestuose žydai buvo varomi į getus, jiems buvo uždrausta eiti šaligatviais, įsakyta ant nugaros ir krūtinės nešioti Dovydo žvaigždes.
Išsigelbėjimo žydai ieškojo provincijoje. Bėgdami nuo tragiško likimo į Vabalninką iš Kauno sugrįžo ir Gertneriai – vyras su žmona. Studentų pora buvo ką tik sumainiusi aukso žiedus. Jaunavedžiai vylėsi tėviškėje pasislėpti nuo karo baisumų. Tačiau Vabalninke jų laukė tas pats likimas, kaip ir didmiestyje. Jaunavedžius po savo pastoge ryžosi priglausti Giedrikai.
„Maisto turėjome užtektinai, namai buvo dideli. Žydų pora pas mus gyveno tarsi šeimos nariai, prie vieno stalo valgėme. Taip mylėjome vieni kitus, tarsi būtume patys artimiausi giminės. Nežinau, ar ir jie buvo pasikrikštiję, bet tėveliai tuos globotinius vadino savo vardais – Miliute ir Juozu. Po namus jie vaikščiojo laisvai, tik kieme nesirodė, kad nepamatytų svetimos akys“, – pamena T.Giedrikaitė.
Tačiau, anot jos, kad ir kokie tėveliai buvo atsargūs, kažkas suuodė, kad miestelio malūnininkas slepia paženklintuosius šešiakampe Dovydo žvaigžde. Net ir nuo tragiškų įvykių skiriant septyniems dešimtmečiams T.Giedrikaitė įtaria, kad tėvus vokiečiams išdavė vos už kilometro nuo miestelio gyvenusio ūkininko sūnus, po karo pasikeitęs pavardę.
„Per gyvenimą nė karto nesu girdėjusi tėvelio nusikeikiant ar dejuojant. Tik kartą, kai pas mus gyveno žydai, jis prasitarė, kad tas jaunuolis su juo kažko pradėjęs elgtis stačiokiškai, nepagarbiai, tarsi pasityčiodamas. Tėvelis įtarė, kad vokiečių pakaliku pasidaręs ūkininko sūnus nusitaikė į mūsų šeimą“, – pasakojo T.Giedrikaitė.
Išsigelbėjo patikėjęs sapnu
Nelaimės akivaizdoje, kai, rodos, nebėra išeities, net ir didžiausi skeptikai šaukiasi dangiškų jėgų pagalbos. Moteris tiki, kad ir tuomet, kai kaimynas su ginklu stojo prieš kaimyną, jų šeimą nuo žūties išgelbėjo 1941-ųjų Kalėdų išvakarėse aplankęs sapnas.
