Po daugiau nei šešiolikos metų, praleistų Jungtinėje Karalystėje, fotomenininkė Edita Voverytė grįžo į Panevėžį, iš kurio kadaise išvyko vedama troškimo pakeisti aplinką.
Jos gyvenimo istorijoje nestinga dramatiškų posūkių, tačiau šiandien menininkė kalba ne apie praeities žaizdas, o apie tylą, kurią atrado naujuose namuose prie miško ir marių, apie laisvę būti savimi ir laimę, slypinčią paprasčiausiuose dalykuose. Edita atvirai pasakoja apie gyvenimą tarp dviejų pasaulių, kūrybos kainą, vienatvę ir tai, kodėl tikrieji namai jai vis dar tebėra paieškų kelionė.
– Edita, prieš porą metų grįžusi iš Jungtinės Karalystės įsikūrėte Panevėžio centre. Neseniai persikėlėte į Dembavą, arčiau gamtos. Kodėl atėjo toks sprendimas? Ko ieškojote?
Tai buvo labai natūralus posūkis. Kai esi dvidešimties, traukia didmiesčiai, veiksmas, šurmulys, nuotykiai, kai esi vyresnis, pradedi ieškoti ramybės, tylos, buvimo su savimi.
Nesu išimtis.
Man miesto centras tapo tiesiog per triukšmingas, ypač naktimis. Tai tikrai erzino. Be to, norėjosi daugiau gamtos.
Dembava nebuvo mano sąraše, bet, manau, likimas pats viską gražiai sutvarkė.
– Ar galima sakyti, kad po ilgų klajonių pagaliau radote vietą, kurioje gera būti?
Man čia tikrai gera būti. Išeinu ryte į kiemą ir prieš nosį – miškas. Šalia marios. Nors žmonių čia irgi netrūksta, bet tylos ir ramybės nepalyginamai daugiau nei centre.
Sutikti vietiniai sveikinasi. Man taip tinka.
Visiškai nepasiilgstu centro, bent kol kas. Bet kiek čia liksiu – irgi klausimas.
– Koks buvo pirmasis rytas naujuose namuose? Ar pajutote, kad prasideda naujas gyvenimo etapas?
Tokio jausmo kaip naujas etapas savo mieste keičiant gyvenamąjį būstą tikrai nebuvo. Rytas buvo pilnas dėžių, dulkių ir daiktinio chaoso, bet pabudau pirmą naktį ir išgirdau tylą. Oho, galvoju! Gulėjau lovoje ir klausiausi tylos. Buvo kažkas maloniai neįprasto.
– Anksčiau esate sakiusi, kad Jungtinė Karalystė niekada netapo jūsų namais. O ką šiandien jums reiškia namai?
Pati sąvoka „namai“ man turi labai didelį krūvį. Kaip ir, pavyzdžiui, žodis „draugas“.
Ar kur nors jaučiuosi esanti namuose? Dar ne. Ieškau jų jau daug metų.
Paskutinį kartą turėjau namus vaikystėje. Nuo tada nė viena vieta namais man netapo.
Bet neprarandu vilties.
– Gyvenate netoli miško. Ką jums duoda kasdieniai pasivaikščiojimai gamtoje?
Šiaip rutinos vengiu, manau, ji bukina. Tačiau rytiniai pasivaikščiojimai miške su šunimis yra ta rutina, kurios laukiu. O jeigu dar ir žmonių nesutinku – man tai geriausia dienos dalis.
– Miškas jums poilsio vieta ar ir kūrybos šaltinis?
Poilsio vieta. Bet ne tik. Būdama gamtoje esu tiesiog laiminga. Be priežasties.
– Ką dažniausiai galvojate vaikščiodama miško takais? O gal, priešingai – ten pavyksta negalvoti apie nieką?
Tiesiog stebiu aplinką. Miške tiek daug veiksmo! Žinau, kur būriuojasi sraigės, kurias dievinu. Visada jas patraukiu nuo žmonių tako, nors žinau, kad kištis į gamtos reikalus nedera. Žinau, kur auga skaniausiai kvepiantis miško jazminas, žinau, kur gražiausia vieta, kai kyla rūkas ar kai lyja, kur dažniausiai galima pamatyti stirnas.
Dažnai dėkoju Visatai už šią dovaną.
– Ar yra miške vieta, į kurią grįžtate vėl ir vėl?
Tikrai yra. Tai magiška medžių apsupta vieta, kurioje būdama pasijuntu it pasakoje. Ten žaidžiu su šunimis ir negaliu patikėti, kad galiu ja džiaugtis tiesiog štai taip, kada panorėjusi. Rodos, ateis kas nors ir paprašys pasišalinti.
– Gyvenimas priemiestyje pakeitė jūsų ritmą?
Nelabai. Manau, esu tikrai drausminga, to išmokau studijuodama universitete Škotijoje, kitaip nieko nenuveikčiau. Bet, sakyčiau, išsigryninau: liko tik tai, kas tikra ir būtina. Gamta turi šią savybę.
– Ką šiandien laikote prabanga? O kas jums atrodė prabanga prieš 10, 20 metų ar vaikystėje?
Prabanga man yra laisvė ir laikas. Tiesą sakant, manau, taip buvo visada. Tik prieš10, 20 metų to nebūčiau taip tiksliai įvardijusi, bet intuityviai aiškiai jaučiau.
– Kokių dalykų sąmoningai atsisakėte, kad gyventumėte taip, kaip norite?
„Normalaus“ gyvenimo: santuokos, dviejų vaikų, darbo penkias dienas per savaitę nuo 9 iki 17 val. nuobodulyje, su žmonėmis, su kuriais neturiu nieko bendro. Tai – ne man.
– Jums patinka vienatvė? Kur baigiasi vienatvė ir prasideda vienišumas?
Taip, vienatvė man patinka.
Kaip sako mano mylimas rašytojas Žanas Polis Sartras, „hell is other people“ (pragaras yra kiti žmonės).
Gal kiek per stiprokai pasakyta, tikrai nesu mizantropė, myliu žmones, labai daug nuostabių žmonių sutikau grįžusi į gimtinę, jau žinau, ko iš jų tikėtis. Bet flora ir fauna man arčiau širdies.
Be to, yra krūvos fantastiškų neperskaitytų knygų, neperžiūrėtų filmų, koncertų, tiek nenuveiktų dalykų! Kad tik laisvo laiko būtų…
O vienišumas… kur prasideda, visiems aišku, o baigiasi tame etape, kai pradedi jaustis komfortiškai būdamas su savimi. Tai ilgas ir dulkėtas kelias. Tai nenutinka per dieną.
Paralelė: kai įstojusi studijuoti į universitetą Glazge (Škotija) atėjau į pirmą paskaitą, visiškai nesupratau, ką kalba profesorius, nors anglų kalbą puikiai mokėjau. Ir taip diena iš dienos.
Po kokių trijų mėnesių ašarų ir išgyvenimų vieną rytą kažkas atsitiko: pradėjau viską puikiai suprasti ir įsitraukiau į diskusijas.
Su vienišumu tas pats: vieną dieną jis tiesiog atsitraukia. Kartais grįžta. Trumpam, bet grįžta. Bet tai yra normalu.
– Ar kūryba Dembavoje gimsta kitaip nei Jungtinės Karalystės didmiesčiuose, kuriuose gyvenote – Edinburge, Liverpulyje, ar Panevėžio centre?
Grįžus gyventi į tėvynę, kūrybos visiškai neliko.
Pasirinkau tikrai sudėtingą kelią labai konkurencingoje rinkoje – atidariau fotostudiją, fotografuoju, filmuoju.
Tad laiko ne tik kūrybai, bet dažnai ir elementariems pietums nelieka. Viena ranka rišuosi batraiščius, kita – šakute baksnoju pietų lėkštę. Kol kas man tai norma. Liūdna, bet taip yra. Žinojau, jog lengva nebus, bet kad visiškai neliks laiko kurti ar elementariam poilsiui – nesitikėjau. Ir neatrodo, jog greitai kas nors keisis.
Tad neretai aplanko mintis apie grįžimą į Jungtinę Karalystę ar kitą šalį. Ten šiuo klausimu tikrai lengviau.
– Esate gimusi Panevėžyje, gyvenate Panevėžyje. Ką reiškia būti panevėžiete? Kai kas nors pajuokauja, kad diagnozė, aš sakau, kad gyvenimo būdas, o ką jūs manote?
Esu tikra, jog panevėžietišką mentalitetą esu išaugusi.
Tenenuskamba taip, tarsi būti panevėžiečiu yra blogai. Tikrai taip nemanau. Tačiau pastaruosius šešiolika metų gyvenau kitose šalyse. Manau, iki kokių trisdešimties esame tas, kas į mus iki tol yra sudėta.
Nuo trisdešimties pradedame atsirinkti, kvestionuoti ir kurti save iš naujo, taip toldami nuo savojo mentaliteto.
– Iš šalies šiandien matome kuriančią menininkę – savarankišką, sėkmingą moterį. Ko apie jūsų gyvenimą nežino žmonės, stebintys tik jūsų parodas ir menines fotografijas?
Nemato nieko. Bet nemato, nes visi žiūrime į save, per save, ir tai yra norma.
– Kas prieš tuos keliolika metų pastūmėjo emigruoti? Kas svetur buvo sunkiausia? Ar galėjote sau leisti pragyventi iš kūrybos, ar svetur teko ragauti ir kitokios duonos?
Prieš kokį gerą dešimtmetį savęs kasdien klausdavau: kodėl emigravau.
Ir kaskart atsakymas būdavo kitas. Iš šiandienos atskaitos taško žvelgdama sakyčiau, jog vienos priežasties nebuvo. Ir greičiausiai taip tiesiog buvo lemta.
Emigracijoje praleidau pastaruosius šešiolika metų.
Ir dabar kažkur viduje kirba jausmas, kad čia neliksiu. Nors man čia gera.
Kas buvo sunkiausia? Sakyčiau, du dalykai.
Pirmas: vienatvė. Gyvenant užsienyje vienatvės lygis yra visai kitas. Ir prireikia ne vienerių metų, kol išmoksti su tuo susigyventi.
O antras: suvokimas, jog tie žmonės, kuriuos laikiau savo pačiais artimiausiais, brangiausiais žmonėmis, nebuvo mano draugai. Man išvykus, jie tiesiog ėjo ir nuėjo, net nepaklausę, kaip aš.
Kad pragyvenčiau, teko dirbi labai įvairiose srityse, nuo aptarnavimo iki administravimo. Bet negalėčiau teigti, jog šie darbai labai slėgė. Priešingai: jie man padėdavo įsižeminti, nes ne tik davė nuolatinių pajamų, bet ir formavo rutiną, kuri suteikė saugumo jausmą.
Be to, likdavo laiko kūrybai, poilsiui, kelionėms. Esu didelė vizualinių menų bei džiazo gerbėja, tad galėdavau aplankyti pačias geriausias parodas, pačius šauniausius koncertus Europoje.
– Esate ne tik Lietuvos fotomenininkų, bet ir Edinburgo fotografų sąjungos narė. Matome netrumpą sąrašą jūsų surengtų parodų užsienyje – Suomijoje, Čikagoje, Vengrijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, Austrijoje, Jungtinėje Karalystėje. Edita, kodėl nematome jūsų personalinių parodų čia, Lietuvoje, ir, žinoma, gimtajame Panevėžyje?
Tai nėra sąmoningas sprendimas.
Surengti personalinę parodą man, žmogui, kuris nėra labai produktyvus, yra rimtas iššūkis, reikalaujantis ne vienerių metų ir rimtų lėšų.
O parodų užsienyje sąrašas ilgas todėl, jog daugelis jų buvo grupinės, t. y. buvau siunčiama reprezentuoti Lietuvą su šūsnimi ne tik savo, bet ir kolegų darbų. Tokie procesai daug paprastesni. Pavyzdžiui, dabar dirbu ties ciklu, kurį pradėjau prieš trejetą metų, ir niekaip neturiu laiko jo užbaigti, nes reikia rūpintis buitimi.
Liūdna, nes kūrybos man be galo trūksta, be jos nejaučiu pilnatvės.
Bet tai daugelio lietuvių menininkų problema.
Iš kūrybos aš niekada negyvenau ir nemanau, jog kada nors gyvensiu.
Nesu tapytoja ar muzikantė.
Meninė fotografija, ypač Lietuvoje, niekada neturėjo savo rinkos. Ir neturės.
Kiek teko susidurti su, sakykime, Skandinavijos menininkais, visi jie gyvena ir pragyvena iš savo kūrybos. Ar kada nors taip bus ir pas mus? Jeigu ir bus, mūsų kartos menininkai to nepamatys.
– Jūsų darbuose anksčiau buvo daug kalbama apie skausmą, vienatvę, susvetimėjimą. Ar gyvenimui tampant ramesniam kinta ir kūryba?
Kūryba keičiasi visada, su kiekviena diena, tai dalis natūralaus proceso.
– Menininkui būtina kentėti, kad sukurtų stiprų kūrinį?
Netiesiogiai – taip. Kančia veda į vienatvę, vienatvė – į apmąstymus, apmąstymai – į gylį ir svorį, o čia prasideda kūryba.
Jeigu, žinoma, turi polinkį į tokios formos energijos transformaciją.
– Esate išgyvenusi daug netekčių ir sudėtingų etapų. Ką šiandien pasakytumėte jaunai Editai, išvykstančiai iš Lietuvos?
O kas nėra išgyvenęs netekčių ir sudėtingų etapų? Tokių žmonių nepažįstu. Ir tai vadinama gyvenimu. Yra dvi išeitys: arba gromuluoji senas patirtis ir savęs gailiesi, arba padėkoji už jas ir judi į priekį, tai yra kiekvieną dieną renkiesi, ar nugyvensi ją laimingai, ar ne.
– Edita, jūsų išgyvenimai – tikra gyvenimo drama. Ar apskritai įmanoma susitaikyti su tuo, ką jums teko ištverti? Šiandien turite artimųjų, į kuriuos galite atsiremti?
2008-aisiais netekau mamos. Ji buvo beveik tokio pat amžiaus, kaip dabar esu pati.
Tada man buvo 27-eri.
Jau daug metų remiuosi tik į save. Iki to reikėjo daug kelio nueiti, kol pasijutau komfortiškai savo pačios draugijoje. Juk nei mokyklose, nei universitetuose mūsų to niekas nemoko. O šios pamokos pačios didžiausios ir svarbiausios.
Žinoma, turiu nemažai nuostabių, artimų draugų, tik jie išsibarstę po Lietuvą ir margąjį pasaulį. Tad matomės ne kas dieną. Nors nebe kiekybė, o kokybė suteikia džiaugsmo.
– Kas per pastaruosius keliolika metų jus labiausiai pakeitė?
Sunku pasakyti. Kartais rimtos patirtys eina ir praeina, o maži, rodos, nereikšmingi dalykai lieka ilgam ir paveikia būtį.
– Ką supratote apie laimę?
Jog tai yra kiekvienos dienos asmeninis pasirinkimas.
