Europos centrinio banko (ECB) Vienakrypčių piniginių sandorių (angl. Outright Monetary Transactions, OMT) planas vadinamas vienu svarbiausių euro zonos krizės momentų. Ar jis tikrai toks svarbus, kad lemtų struktūrinius pokyčius, ar jo reikšmė eskaluojama padidėjus apsukoms valiutų ir akcijų rinkose? Ar tai tėra tonusą keliantis serumas, kurio poveikis trumpalaikis?
Rugsėjo 6 d. ECB prezidentas Mario Draghi išdėstė planą supirkti euro zonos valstybių užsienio skolas ir palengvinti jų skolinimąsi. Skolos supirkimo idėja nėra nauja – OMT sandoriai yra jau galiojančio Europos finansinio stabilumo fondo/Europos stabilumo mechanizmo (EFSF/ESM) techninis papildymas, pakeitęs vertybinių popierių rinkų programą (SMP). Esmė išlieka ta pati – ECB pirks euro zonos narių obligacijas tam, kad šių skolos kaina būtų mažesnė. ECB laikys įsigytus vertybinius popierius iki šių išpirkimo ir turės tokias pačias teises kaip ir kiti investuotojai, taigi, emitento bankroto atveju neturės pirmumo teisės.
Labai svarbus šio plano aspektas yra jo vykdymui keliama sąlyga: norėdama pigiau skolintis euro zonos narė turės naudotis EFSF/ESM programa, t. y. paprašyti finansinės pagalbos ir sutikti su ES institucijų keliamais reikalavimais valstybės viduje vykdomai fiskalinei politikai. Nesena istorija rodo, kad ES institucijos gana atlaidžiai reagavo į iškeltų reikalavimų nesilaikymą – sąlygos buvo ne kartą koreguojamos tam, kad Graikija galėtų gauti eilinę išmoką.
Svarbiausia tai, jog šalies, pasinaudojusios EFSF/ESM, kapitalo įmokų į minėtus fondus/mechanizmus dalis yra prilyginama nuliui, taigi kitų šalių įmokų dalis išauga. Jei Graikija, Airija ir Portugalija – trys narės, paprašiusios pagalbos – buvo palyginti smulkios žuvelės, tačiau Ispanijos įmokų dalis į ESM siekia 11,9 proc., o Italijos – 17,9 proc. Didžiausios įmokos tenka Vokietijai (27,1 proc.) ir Prancūzijai (20,4 proc.). Jei Ispanija paprašytų finansinės pagalbos, Vokietijos dalis išaugtų iki 30,4 proc., Prancūzijos – iki 22,8 proc., Italijos – iki 20 proc. Įvertinus šį faktą galima tikėtis, kad Ispanijos „pasidavimo“ atveju rinkos reakcija nebebūtų teigiama kaip ankstesniais atvejais.
Opiausia euro zonos (kaip ir visos ES) problema, neminint didelio užsienio skolos lygio, yra aukštas nedarbas, 2011 m. pabaigoje perlipęs 10 proc., visus metus kilęs be atvangos ir liepos mėn. pasiekęs 11,3 proc. Ar mažesnės skolos tvarkymui skiriamos lėšos kaip nors padės valstybėms narėms sumažinti nedarbą, pavyzdžiui, Ispanijoje jau siekiantį 25 proc.? Didesni mokesčiai spaudžia verslą, o šie taupo samdydami mažiau darbuotojų ir (arba) mokėdami jiems mažiau. Didėjant nedarbui, išsipučia ir socialinių išmokų dalis biudžete, taigi vyriausybės išlaidų karpymas darosi komplikuotas. Galų gale, tampa aišku, kad valstybei narei naudotis vienakrypčių piniginių sandorių planu gali būti nenaudinga, nes sunkmetis joje užtruktų ilgiau.
Naujasis trumpalaikių obligacijų supirkimo planas iš esmės padėties nepakeis: skolos nesumažins, darbo vietų nesukurs, ekonominio augimo nepaskatins. Jo tikslas – atstatyti visų sistemos dalyvių (vyriausybių, bankų, verslo ir namų ūkių) pasitikėjimą vienas kitu. ECB supirkdamas obligacijas iš bankų perkelia riziką į savo balansą, bankai gauna daugiau rezervinių lėšų, kurias gali panaudoti trimis būdais: gauti 0,5 proc. už vienos nakties indėlius, laikomus ECB, skolinti tarpbankinėje rinkoje už šiek tiek didesnes palūkanas arba dėti savaitinius indėlius ECB, kurių palūkanos nustatomos aukciono būdu. Būtent šiuos savaitinius indėlius ECB naudoja sterilizacijai – pinigų išėmimui iš ekonomikos. Pinigai grįžta į ekonomiką, kai vyriausybės išperka savo užsienio skolą. Tačiau jei ECB atstatytų bankų pasitikėjimą vienas kitu ir ekonomika tiek, kad bankai imtų aktyviai skolinti pinigus verslui ir gyventojams, jam būtų sunku surinkti pakankamai savaitinių indėlių ir sterilizuoti dideles sumas. Pinigų masė ekonomikoje imtų didėti, smuktų euras, iškiltų didelės infliacijos grėsmė.
Naudojimasis vienakrypčių piniginių sandorių planu periferinėms šalims gali būti „per brangus“ dėl ES primetamų reikalavimų biudžetui. Tačiau ir tuo atveju, jei Ispanija ir (arba) Italija pasinaudotų gelbėjimo planu, visa euro zona gali patirti didelių sisteminių šokų. Alternatyvus sprendimas joms būtų palikti pinigų sąjungą, įsivesti nacionalinę valiutą ir pradėti spausdinti pinigus. Krizei vystantis atsiranda vis naujos trijų ar keturių raidžių santrumpos (EFSF, ESM, SMP, LTRO ir galiausiai OMT), tačiau už jų besislepiančių iniciatyvų rezultatai vis dar atrodo gana miglotai. Taigi, naujausia ECB programa yra dar vienas mėginimas monetarinėmis priemonėmis vykdyti fiskalinę politiką ir svarbiausia – išlošti laiko.
Šis laikas gali būti gyvybiškai svarbus siekiant įgyvendinti dar didesnę Europos Sąjungos integraciją – sukurti kone Jungtines Europos Valstijas. Pats OMT plano paskelbimas sukėlė teigiamą reakciją rinkose ir jau padėjo šiek tiek sumažinti skolos sąnaudas, bet to neužtenka. Faktai rodo, kad ECB planas yra pavojingas žongliravimas lūkesčiais ir pasitikėjimu. Net jeigu šis žaidimas išdegtų, neišvengiamai reikės ir realių sprendimų, jei dar nebus per vėlu.
