Visuomenėje dar tik diskutuojama apie Vyriausybės sprendimą suteikti Kauno valstybiniam dramos teatrui nacionalinį statusą, o peno diskusijoms vėl yra: Kultūros ministerija paskelbė konkursą teatro vadovo pareigoms eiti. IQ su dabartiniu teatro vadovu Egidijumi Stanciku kalbėjosi apie teatro laukiančius iššūkius ir permainas.
– Žiniasklaidoje ne kartą kartojote, kad Kauno valstybiniam dramos teatrui yra būtinos permainos. Tačiau sprendimas suteikti teatrui nacionalinio dramos teatro statusą lyg ir patvirtina, kad ir iki šiol ėjote teisinga linkme? O gal linkstate manyti, kad statusas suteiktas labiau avansu už tas būsimas permainas?
– Manau, kad tikrai ne avansu. Veikiau už visus jau sėkmingai įgyvendintus kūrybinius pasiekimus per garbingą mūsų teatro istoriją. Esame išbandyti laike, subrandinti. Mums nacionalinis dramos teatro statusas suteikia naujų galimybių. Išmintingai jas panaudojus, galima visą teatrų sektorių pakylėti į naują lygį.
– Kokių permainų galima laukti pirmiausia?
– Be abejo, pirmiausia peržvelgsime struktūrą, sustiprinsime įvairias teatro mechanizmo grandis, ypač kūrybines, taip pat – rinkodaros. Reikia burti pačius pajėgiausius menininkus. Reikia, kad būtų, kas teatre jautriai reaguoja į visuomenės pokyčius. Taip pat sieksime garsinti Lietuvos vardą užsienyje.
– Naujausias premjeras teatre režisavo Jonas Jurašas bei Agnius Jankevičius. Ar galima manyti, jog šie režisieriai būtent ir bus tie, kurie nuolat dirbs teatre ir sustiprins tą kūrybinę grandį?
– Kol kas tokių planų nėra. Nacionalinio dramos teatro scena turėtų būti geriausių, įdomiausią savo kūrybinį etapą išgyvenančių kūrėjų erdvė. Norime neužsidaryti, įsileisti kūrėjų ir iš užsienio tam, kad mūsų aktoriai galėtų dirbti su naujesne teatrine kalba kalbančiais režisieriais.
– Konstantinas Borkovskis Bernardinai.lt publikuotame straipsnyje „Kontekstas svarbiau už esmę: metai be Jūratės Paulėkaitės“ paliečia klausimą, kam Lietuvai du nacionaliniai dramos teatrai ir kuris iš jų bus „labiau“ nacionalinis. Ką atsakytumėte į tokius pasvarstymus?
– Sakyčiau, nacionalinis statusas reikalingas tiek, kiek teatras to vertas. Mes manome, kad esame verti šio statuso ne tik dėl paveldėtos galimybės – kalbu apie garbingą teatro istoriją, bet ir vėlesnius laikus. Režisierių Jono Vaitkaus, Gyčio Padegimo, Gintaro Varno ir daugybės kitų darbai įrodo, kad šis teatras buvo gyvas visais laikais.
O kas bus geresnis? Jei apskritai galima sverti meną, tai daryti gali tik žiūrovai, o ypač teatrologai. Iki šiol Lietuvos teatrai nesivaržė tarpusavyje, bet priešingai – bendradarbiavo, bandė kurti kartu, neretai išeidami už savo galimybių ribų, nes kultūra pas mus nėra lepinama.
Todėl nemanau, kad mus reikėtų lyginti su Lietuvos nacionaliniu damos teatru (LNDT), nes tai gali įnešti nereikalingos priešpriešos. Mums kaip tik svarbu ne savo vardą pakeisti, bet pasitikrinti, kokių problemų turėjo LNDT kaip nacionalinis teatras. Norime sužinoti, kokias jie problemas mato, ką norėtų keisti, ir išvengti tų klaidų savo teatre.
– Kultūros ministerija šiuo metu yra paskelbusi konkursą teatro vadovo pareigoms eiti. Ar jūs ketinate dalyvauti konkurse?
– Tikrai ketinu. Tik per darbų gausą dar nesu sukonkretinęs programos. Tačiau tikrai dalyvausiu. Logika diktuoja, kad turėčiau tęsti tai, ką pavyko pasiekti per penkerius metus. Pelnyti nacionalinio teatro statusą yra viena, bet toliau veikti jį gavus, išnaudoti tas galimybes – tai jau visai kas kita.
