Dantės vaidmenį E. Nekrošiaus premjeroje atliko R. Kazlas, Beatričės – I. Triškauskaitė.
Iki pat premjeros abejojęs, ar pavyks perkelti italų dainiaus Dantės Alighierio „Dieviškąją komediją“ ant scenos ir balansavęs, kaip pats sakė, ant „neįmanomumo ribos“, režisierius Eimuntas Nekrošius ryžosi ją peržengti ir praėjusią savaitę atitraukė kulisų užuolaidą. IQ apie premjerą kalbėjosi su į ja atvykusiais aktoriais Dalia Michelevičiūte ir Vytautu Paukšte bei Lietuvos nacionalinės televizijos programų direktoriumi Rolandu Maskoliūnu.
D. Michelevičiūtė: „Mane tokios istorijos jaudina labiau nei šiuolaikinės pjesės“.
Dalia Michelevičiūtė. Iš E. Nekrošiaus spektaklio gavau daug impulsų apmąstymams. Labai gražūs ir trapūs atskiri etiudai. Labai džiugino jaunimas. Be jo, manau, kad būtų sunku parodyti tiek energijos ir išradingumo. Kiekvienas yra kaip asmenybė, bet kiekvienas sudaro visumą.
Ko linkėčiau pagrindiniams herojams, tai įtaigesnio teksto prasmių perteikimo, dar didesnės pagarbos žodžiui. Nors jis ir buvo, tačiau norėjosi, kad tekstas nuskambėtų ne kaip pasakojimas, o kaip išgyvenimas. Ir aišku, negalima lyginti kūrėjų scenoje, tačiau man labai trūko Vlado Bagdono, nors, matyt, kad režisieriaus sumanyme tokių minčių nebuvo. Laikui bėgant labai pasigendu matyti vyresniosios kartos aktorių vaidybą, todėl kad jų buvimas scenoje yra tam tikra epocha ir kartais jiems užtenka vien išeiti į sceną.
Labai džiaugiuosi ir gerbiu E. Nekrošių, kad jis imasi tokios sudėtingos medžiagos. Laikui bėgant tokios istorijos mane labiau jaudina nei šiuolaikinės pjeses. Manau, kad tai yra universalios istorijos, kalbančios apie amžinuosius dalykus. Man jos yra įdomiausios, o ne šiuolaikiniai prabėgantys tikrovės blyksniai. Linkėčiau tokios medžiagos ir imtis režisieriams, nes būtent tokie kūriniai mus, kaip kūrėjus arba prie jų prisidedančius, brandina. Mes negalime reikalauti iš režisieriaus, kad jis kalbėtų ne savo, o mūsų kalba.
Toks reiškinys kaip „Dieviškoji komedija“ neturi vieno atoveiksmio. Tai daugybė atoveiksmių tų žmonių gyvenimuose, kurie yra scenoje šio spektaklio metu ir kurie brėš bei formuos mūsų ateities teatro viziją.
V. Paukštė: „Žinojau, kur einu ir pamačiau tai, ko tikėjausi“.
Vytautas Paukštė. Įspūdis bet kuriuo atveju geras. Kai einu į E. Nekrošiaus spektaklį, žinau, kad tai bus sudėtingas, ilgas, nevienareikšmiškas spektaklis. Šitas spektaklis man neprailgo, o tikėjausi priešingai, kad prailgs. O tai, kad beveik iš visų E. Nekrošiaus spektaklių kokį pusvalandį galima išmest ir kažin, ar jis nukentėtų, tai čia kitas klausimas. Čia yra grynai kūrėjo reikalas. Kitokio E. Nekrošiaus spektaklio aš kol kas neįsivaizduoju. Norėčiau, galbūt, kad jis grįžtų į tą ankstesnį periodą, kuomet dirbo Jaunimo teatre ir statė tuos stebuklingus spektaklius kaip „Pirosmani“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Dėdė Vania“. Bet E. Nekrošius į tai tikriausiai nebegrįš, jis jau surado kitą savo kūrybos vagą ir ja eina.
E. Nekrošius turi savo požiūrį į aktorius, į teatrą, į pasaulį. Ir išreikšti kažkokius prieštaravimus ar siūlymus jam būtų paprasčiausiai neprotinga. Jis mato aktorius tuose vaidmenyse, tai jam brangūs žmonės ir todėl jis juos ima. O jaunieji aktoriai – jie daro darbus, kas jiems liepiama. Suprantama, kad jie dar yra nelabai patyrę, „žali“ ir kartais ne viską iki galo padaro, kas iš jų reikalaujama. Bet jie dabar iš karto su šiuo spektakliu išvažiuos į pasaulį, įgaus praktikos, kas yra labai gerai ir gražu. Dantės vaidmeniui aš rinkčiausi kitą tipažą, negaliu įvardinti kokį, nes nestatau spektaklio, tai ir negaliu siūlyti. Remigijus Vilkaitis, man atrodo, buvo labai savo vietoj.
Tai pozityvus spektaklis. Apskritai E. Nekrošius myli žmogų ir visuomet jo požiūris, rezultatas yra pozityvus. Taigi žinojau, kur einu ir pamačiau tai, ko tikėjausi. Ir tai buvo įdomu.
R. Maskoliūnas: „Tai geras ir gražus darbas, bet manęs nesužavėjo“.
Rolandas Maskoliūnas. Nežiūrėjau viso spektaklio, išėjau po pirmos dalies. Mačiau gražių asociacijų, simbolikos, bet pasakojimo manieroje, skaitomame tekste pasigedau visumos. Norėjosi kažko kito, net dabar nepasakyčiau tiksliai ko. Tai geras ir gražus darbas, bet manęs nesužavėjo.
Manyčiau, kad čia ne režisieriaus, bet temos ar autoriaus problema. Man labai patinka Antonas Čechovas, jo žmogiškos problemos, bet manęs, pavyzdžiui, nejaudina karalių problemos pas Williamą Shakespeare’ą. Tas pats ir čia. Kai skaitai Dantę, daug ką pats sukuri galvoje, matai kaip tai atrodytų, o kai eini į spektaklį, norisi pamatyti kažką vizualaus, tikiesi kažko grandiozinio: formų, efektų, simbolių, kurie labiau paveiktų. Tačiau to nesulaukiau. Man tobulas E. Nekrošiaus spektaklis yra „Trys seserys“, jį žiūrėjau kelis kartus.
Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuria: Rolandas Kazlas (Dantė), Vaidas Vilius (Vergilijus), Remigijus Vilkaitis (Popiežius), Ieva Triškauskaitė (Beatričė), Paulius Markevičius (Pasiuntinys), Audronis Rūkas (2πR). Scenografas – Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė – Nadežda Gultiajeva, originalios muzikos autorius – Andrius Mamontovas.
