Po pokalbio su aktore Egle Mikulionyte Vaiva Grainytė konstatavo: kaip gerai, kad daugiau nei prieš 20 metų ši menininkė sugrįžo iš Komijos Respublikos, kurioje jaunai, su paskyrimu čia atvykusiai balerinai buvo siūlomas butas, mašina, banginiena ir kiti žemiški turtai. Gerai, kad laiku į rankas jai papuolė Fiodoro Dostojevskio „Baltosios naktys“ – knyga, pasufleravusi stoti į vaidybą.
Jeigu ne šie įvykiai, lemtingai „išsilieję“ ant kūrėjos gyvenimo kelio tarsi Anuškos aliejus iš Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“, Lietuva neturėtų šio unikalaus teatro turto – aktorės, režisierės, šokėjos, pedagogės, keliautojos – galima sakyti, reiškinio, vardu „Mikulionytė“. Į pokalbį teatro menininkė atskubėjo tiesiai iš repeticijos. Tad ir interviu apie vaidmenis Vilniaus ir Kauno teatruose su aktore E. Mikulionyte prasidėjo nuo naujausių darbų.
– Papasakokite apie naujausią savo spektaklį.
– Yra toks italų dramaturgas Mario Fratti, dabar gyvenantis Amerikoje. Jo pjesė „Sesuo“ Kauno mažajame teatre tapo spektakliu. Pjesės fabula tarsi labai paprasta, bet kuo daugiau ją skaitai, tuo labiau pastebi, kad jon sudėtos visos antikinės tragedijos: ir „Karalius Edipas“, ir „Medėja“, galima pastebėti ir „Kaligulos“ bruožų. Trumpai tariant: ši pjesė – apie tiesos ieškojimą. Veikėjai – motina, duktė ir brolis, vaidina Doloresa Kazragytė, aš ir jaunas aktorius Rokas Petrauskas. Spektaklio finale išaiškėja, jog tai ne brolis, o tos dukters sūnus. Brolis į mano personažą kreipiasi kaip į seserį, niekas nežino tikrosios paslapties, raizgančios visą šeimos gyvenimą. Abi moterys gyvena mele. Spektaklio režisierius – netikėtai iš gyvenimo pasitraukęs Artūras Žukauskas. Su juo man jau buvo tekę dirbti, 2009-aisiais buvome pastatę monospektaklį „Vienos krūties istorija“.
Manau, nei O. Koršunovas, nei J. Jurašas aktorių nepavadintų atlikėjais, kaip įprasta vadinti aktorius.
Labai įdomi jūsų karjeros teatre pradžia. Turite balerinos išsilavinimą, ilgą laiką buvote šokėja. Kas nutiko, kad pasukote į teatrą? Ar jautėte, kad šokiu nevisiškai išreiškiate save? Bet sakoma, jog judesiu kaip tik galima pasakyti kur kas daugiau, apie judesio viršenybę prieš žodį kalbėjo ne vienas XX a. režisierius ir teatro teoretikas.
– Be abejo, šokiu galima labai daug pasakyti. Ir visai nesigailiu, kad perėjau šią mokyklą – mat gavau didžiulės ir unikalios patirties. Šokis buvo mano tėvo valia, norėjau ją visiškai įgyvendinti ir įvykdyti. Bet visą laiką jaučiau, kad tai nėra mano sritis, nors ir turėjau gerus vadinamuosius duomenis – viską, ko reikia šokėjams. Skaitant knygas vis apimdavo jausmas, kad tą ir aną veikėją permatau kiaurai. Ir kol dar mokiausi, ir kai jau šokau, mano aktoriniai sugebėjimai prasiverždavo labai stipriai, visi tai pastebėdavo.
Kartą, kai repetavome Muzikiniame teatre, likau scenoje viena (nežinojau, kad salėje dar kažkas be manęs yra) ir ėmiau išdarinėti visokius vichruntasus. Staiga išgirdau tokius lėtus, retus aplodismentus. Plojo tuometis teatro direktorius Žilėnas, kuris vėliau pasakė: „Šitai mergaitei tiktų stoti į aktorinį…“
Vėliau, kai Sporto mokykloje dėsčiau choreografiją, buvo toks maestro, kuris akompanuodavo mergaitėms. Mane jis vadino „Edži“ ir vis kartodavo: Edži, Edži, tu turi būti aktore! Kai vieną vasarą Jūrmaloje perskaičiau F. Dostojevskio „Baltąsias naktis“, savo draugo tarsi juokais paklausiau: „Gal man stoti į aktorinį?“ Jonas Vaitkus tuo metu rinko kursą. Stojant reikėjo padainuoti lietuvių liaudies dainų. Aš nemokėjau – pamenu, labai keistai ten pasirodžiau, bet smagiai. Dalia Tamulevičiūtė prie manęs vis kabinėjosi: „Ko jūs čia stojate, jūs per daug susiformavusi asmenybė.“ Nesupratau, ką ji turi galvoje, nes, kai paprašė parodyti etiudą, nežinojau, nei kas tai, nei su kuo jis valgomas… Bet įstojau.
– Dirbote su didžiais, bet skirtingais Lietuvos režisieriais – J. Vaitkumi, Eimuntu Nekrošiumi, Rimu Tuminu, Oskaru Koršunovu, Jonu Jurašu. Ar galėtumėte išskirti kurį nors vieną jų pasakydama, kad būtent jis yra „jūsų“?
– Taip ir yra – visi jie labai skirtingi. Nė vieno neįmanoma išskirti. Nebent galima paminėti, kad, pasirodžius J. Jurašui, mūsų laukai labai sutapo. Bet negaliu sakyti, kad mano laukai nesutampa su O. Koršunovu: mes galime kankintis, peštis iki begalybės ieškodami to, ko iš tikrųjų reikia, ir man tai labai patinka. Patinka, kad nenusileidi, jautiesi lygiavertis ir visavertis.
Manau, nei O. Koršunovas, nei J. Jurašas aktorių nepavadintų atlikėjais – kaip įprasta vadinti aktorius. Ne, aktoriai yra kūrėjai. Šie režisieriai leidžia aktoriui „paleisti“ mintį, savo intuiciją, jie klausosi ir įsiklauso. Taip, kaip aš įsiklausau, taip ir jie įsiklauso į mano pastebėjimus, dvejones, mes dalijamės mintimis. Yra posakis: „Repeticija – moja liubov“ (Repeticija – mano meilė – rus.). Repeticija – kūrybinis, be galo įdomus procesas. Daug sunkiau išlaikyti spektaklį: kad būtų gyvas, kad netaptų tik tuščiu, surepetuotu atkartojimu. Spektaklis – kaip malda: jei giliai kartoji maldą, ji niekada neatsibos, nors žodžiai visada tie patys. Taip ir spektaklis: jeigu galvosi, kad „ai, čia žinau, tekstą moku“ – nieko nebus. Prieš spektaklį turi skirti laiko sau.
Kauno valstybiniame dramos teatre pastarųjų mėnesių jūsų darbo grafikas buvo labai įtemptas: J. Jurašo spektakliai „Antigonė Sibire“ ir „Apsivalymas“, kuriuose atliekate pagrindinius vaidmenis, dažnai eidavo vienas po kito…
O taip! Pirmą spektaklį dar atlaikai, o per antrąjį, jau žiūrėk, esi silpnesnis. Paskui ateina kažkoks trečias kvėpavimas ir iš paskutiniųjų atiduodi save. Po šių dviejų vienas po kito einančių spektaklių naktimis nemiegodavau – didžiulė perkrova. Juk Antigonė yra maištaujanti šešiolikmetė, o Alydė Trū – tai išvis kaip du atskiri vaidmenys (aktorė „Apsivalyme“ įkūnija jaunos ir jau senutės Alydės Trū personažą – V. G.).
– Sakote, kad dirbdama su režisieriais jaučiatės visaverte kūrėja. Kokios tuomet jūsų 2008-aisiais įkurto teatro „Jaja“ atsiradimo ir jūsų pasukimo režisūros link priežastys?
– Teatras, galima sakyti, atsirado tada, kai kartu su aktoriumi ir režisieriumi Kęstučiu Marčiulynu (dabar K. Marčiulynas yra Korėjoje gyvenantis dzenbudistų vienuolis, gavęs Bo Haengo Sunimo įšventinimo vardą – V. G.) 1996 m. pastatėme monospektaklį pagal japonų dramaturgo Seiichi Yashiro pjesę „Jaja“. Mes labai daug kur su juo keliavome, jį rodėme, Japonijoje gavome prestižinį „Uchimuros“ prizą. Tada tuometė Japonijos ambasados Lietuvoje darbuotoja Gabija Čepulionytė-Žukauskienė, Kęstutis ir aš pagalvojome, kad gal reikėtų įkurti tokios krypties teatrą. Ši idėja iš pradžių buvo tik idėja: atrodė, kas čia apsiims, juk teatro gyvybei palaikyti reikia skirti daug laiko.
Pernai metų pabaigoje pastatėme kitą monospektaklį „Auksinė šventykla“. Kęstutis vėl atskrenda į Lietuvą, ketiname su juo apvažiuoti visą Lietuvą. Tai Kęstučio monospektaklis, aš jame – žmogus iš šalies. Viskas labai įdomiai apsivertė: kai statėme „Jaja“, jis buvo režisierius – žmogus iš šalies, o dabar – aš. Dailininkė Renata Valčik mus palaiko, ragina laikyti šią kryptį.
– Tai kokia toji teatro „Jaja“ kryptis?
– Kokio nors griežto apibrėžimo teatras „Jaja“ neturi. Bet galima sakyti, kad tai konfesinės krypties teatras. Na, pavyzdžiui, „Auksinė šventykla“: Kęstutis yra vienuolis ir Yukio Mishimos kūrinį „Auksinė šventykla“ perkošė per save, perleido per savo prizmę. Tad žiūrovams pateikiamas ne rašytojo kūrinys, o Kęstučio patirtis – jo klausimai ir atsakymai, analizė.
– Po spektaklio K. Marčiulynas – Bo Haengas Sunimas – noriai bendrauja su publika. Ar žiūrovai su juo kalba kaip su aktoriumi, ar – kaip su vienuoliu?
– Kaip su vienuoliu. Jo šventykla jam leidžia išeiti į sceną, kalbėti sakraliomis temomis. Todėl ir sakau: tai tarsi konfesinis teatras. Mat neišeis K. Marčiulynas vaidinti nei Don Žuano, nei Markizo de Sado. Paprastai aktoriai nemėgsta bendrauti po spektaklių, nes būna labai pavargę. Bet yra festivalių, kurių diskusijose – nori ar nenori – turi dalyvauti, nes tai įtraukta į programą. Dažnai tokiuose susitikimuose dalyvaujame užsienyje, kai važiuojame su Oskaro spektakliais. Manau, kad tai labai lavina bendravimą, stiprina žiūrovo ir aktoriaus ryšį. Galėtų tokių dalykų vykti dažniau. Užsienyje tai labiau propaguojama, Lietuvoje žmonės susikaustę, sudėtingiau atsiveria. Bet su Kęstučiu jie kažkaip lengvai bendrauja – keistas, fenomenalus reiškinys.
– Ne kartą buvote nominuota Auksiniam kryžiui, tačiau apdovanojimą gavote už Antigonės vaidmenį J. Jurašo spektaklyje pagal Aušros Marijos Sluckaitės pjesę „Antigonė Sibire“. Ar Antigonės vaidmuo asmeniškai jums išskirtinis, kažkuo ypatingesnis už kitus?
– Jis yra mano sunkiųjų vaidmenų sąraše. Pernykštis susitikimas su J. Jurašu ir darbas prie „Antigonės Sibire“ buvo nerealus. Šis vaidmuo žadina protą, analitinį mąstymą. Mane tas be proto žavi: pasijunti visaverčiu, mąstančiu žmogumi, galinčiu kovoti už tam tikras tiesas. „Antigonėje“ be galo ryškus tiesos, „taip“ ir „ne“ pasirinkimas. Aš pati labai jaučiu „taip“ ir „ne“ žodį, kurio galią dar stipriau pajutau J. Jurašo dėka. Šiame spektaklyje kalbama apie labai stiprius dalykus.
– Dirbate su jaunais teatro kūrėjais: vaidinate Gyčio Ivanausko teatro spektaklyje „Marko (Kavolių kabaretas)“, A. Žukausko spektaklyje, dėstėte Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorių kursui. Ar jaučiate kokį nors kartų konfliktą, skirtingų laikotarpių trintį?
– Niekas nestovi vietoje. Viskas kinta. J. Jurašo „Apsivalymas“ (spektaklis pagal suomių rašytojos Sofi Oksanen pjesę rodomas Kauno valstybiniame dramos teatre – V. G.), beje, yra senosios mokyklos pavyzdys – tai patikima, stipru. O naujos formos – kodėl gi ne, labai įdomu.
Žinoma, kad egzistuoja kartų konfliktas. Bet aš pati tokio konflikto nejaučiu. Tarkim, Vytautas Paukštė – kaip jis valdo žodį, mintį! Iš jo tik mokykis ir mokykis: kietas aktorius. O jaunas žmogus žavus tuo, kad neša šios dienos kvapą. Jis visai kitaip priima pasaulį. Tegul tik jaunieji kelia savo klausimus, klausimukus ar klausimyčius, nebūtina juk vien hamletiškas problemas nagrinėti. Šiandiena gimdo dalykus, aktualius visiems. Ir jaunas žmogus šiuos dalykus gerai užuodžia. Negalima ignoruoti jaunų žmonių. Jiems kaip tik reikia leisti skleistis.
