Apie 28-erių bulgarų pianistą Evgeni Bozhanovą sakoma, kad tai vienas didžiausių šių laikų klasikinės muzikos atradimų. Kokiame taške susiliečia, o kur išsiskiria principai, prizai konkursuose ir menas, pianistas pasakojo IQ.
– Klasikinės muzikos kritikai apie jus rašo, kad po 2009 ir 2010 m. pasirodymų konkursuose jus pastebėjo pasaulis. Kaip manote, kuo pelnėte pasaulinį dėmesį? Ir ką reiškia jį pelnyti, o ką – išlaikyti ne vienus metus?
– Manau, kad reikšmingiausias konkursas, po kurio tapau žinomas, tai 2010 m. įvykęs tarptautinis Chopino pianistų konkursas. Šio kompozitoriaus muzika yra puikiai pritaikyta fortepijonui, ją nuostabu groti, pianistas gali visapusiškai atsiskleisti.
Tame konkurse pasirodžiau gerai, nes sugebėjau save suvaldyti. Aš visiškai su niekuo nebendravau, nepalaikiau kontakto su žiuri nariais, buvau labai susikoncentravęs ir atsiribojęs nuo visko, kas galėjo mane išblaškyti. Kita vertus, stengiausi įsivaizduoti, jog nesu numeris 22 ir manęs nevertins žiuri, o tai tiesiog gyvas koncertas ir manęs klausosi publika.
Kad išlaikytum dėmesį ir populiarumą, pirmiausia tave turi mėgti publika. Turi rengti reguliarus koncertus, su ja susitikti, palaikyti kontaktą, ją jausti. Man svarbiausia, kad publika nuo pradžios iki pabaigos išgirstų tai, ką buvau suplanavęs. Tačiau ne visada mano nuomonė sutampa su žiuri ir ji neskuba už tai skirti taškų…
– Taigi yra tiesos, kad menas ir laimėjimai konkursuose – tai…
– Du skirtingi dalykai? Taip, tai tiesa. Aš visada renkuosi meną, nes tai mane labiausiai jaudina.
– Sykį esate atsisakęs apdovanojimo. Kaip tai nutiko?
– Tai nutiko Varšuvoje. Dalyvavau konkurse dėl prizinių vietų ir komisija man atrinko du–tris trumpus kūrinius, kuriuos aš turėjau groti. Juos jau buvau atlikęs ankstesnėse konkurso dalyse kartu su didžiule programa. Ankstesniuose konkurso etapuose buvo suteikta laisvė pačiam išsirinkti programą ir ją susidaryti. Man tai labai svarbu, todėl to paprašiau ir čia. Tačiau komisija nesutiko, tad aš ir pasakiau, kad nenoriu groti. Jau buvau atlikęs tuos kūrinius trečiojoje dalyje, jie man puikiai pasisekė ir nuskambėjo taip, kaip aš norėjau. Geriau atlikti aš jų jau nebegalėjau.
– Visuose savo koncertuose sėdite ant tos pačios kėdės – ją vežiojatės po koncertinius turus. Ir kiek žinau, tai ne prietaras, o techninis jūsų reikalavimas.
– Taip. Prie tos pačios kėdės nereikia pratintis, nustatinėti jos aukščio ir taip toliau. Ji patogi. Tai visiškai techninis, o ne emocinis pasirinkimas. O iš tiesų viskas, ko man reikia geram koncertui, yra gera salė ir fortepijonas. Svarbu, kad didelėse erdvėse nestovėtų mažas ar per senas fortepijonas, kurio garsas neužpildytų erdvės ar būtų slogus. Atvykus į kitą šalį ir įžengus į naują koncertinę salę būtina joje praleisti šiek tiek laiko, pagroti, kitaip tariant, aklimatizuotis.
– Jūsų pasirodymai pasižymi įdomia kūrinių interpretacija, jų jungimu, perėjimais. Kokiais kriterijais vadovaudamasis sudarinėjate programą ir pasiekiate joje skambėsiančių kūrinių dermę?
– Negaliu apsieiti tik su vieno kompozitoriaus kūriniais, mėgstu, jei koncerto metu jie tarsi vienas iš kito išplauktų. Svarbiausias dalykas man kaip pianistui yra atlikimo technika, o tiksliau, atlikimo menas. Į jį įeina viskas: labai daug pasiruošimo ir emocijų.
– Šiuo metu su koncertais daug keliaujate po pasaulį, ar taip ir įsivaizduojate savo muzikinę veiklą ateityje?
– Taip, tai dabar man labai patinka. Ir labai naudinga, nes kiekvienas koncertas skirtingoje pasaulio šalyje mane daug ko išmoko. Pavyzdžiui, vienas įsimintiniausių mano pasirodymų buvo šiemet Japonijoje. Ten grojau fantastišku, iš tiesų tobulu „Yamaha“ fortepijonu. Kaip niekada gerai supratau, kokią reikšmę atlikimo kokybei ir koncerto sėkmei turi instrumentas.
– Kokie jūsų paties ne kaip muzikos atlikėjo, o kaip klausytojo įpročiai? Kaip renkatės koncertus, į kuriuos eisite, ir muzikos įrašus: pagal mėgstamus kompozitorius ar pagal tai, kokie, pavyzdžiui, pianistai atlieka jų kūrinius?
– Pagal pianistus. Tik pagal juos. Iš tiesų, kai pagalvoji, kas yra muzikos kūrinys? Tai natos popieriaus lape. Taip, tai menas ir visa kita. Talentingi kompozitoriai daug laiko, pastangų, išmanymo, jausmų į jį įdėjo. Tačiau tai negyva iki tol, kol pianistas nepaliečia klavišų savo pirštų galiukais ir to kūrinio neatlieka. Muzikos kūrinys jau parašytas, sukurtas ir tai viskas. Tačiau atlikėjas kaskart jį prikelia, kaskart tą daro savitai. Todėl mane daug labiau įkvepia atlikimo menas, kurį demonstruoja pianistai, o ne kompozitorių kūryba.
Dabar esu itin susidomėjęs ne šiuolaikiniais, o ankstesnių kartų pianistais. Net jei mokaisi iš jų šiandien, tai nėra senamadiška. Tai modernu, nes atlieki šiandien. Visos pamokos juk ir ateina iš praeities, patirties, istorijos.
