Eugenijus Ališanka „Poezijos pavasario“ laureatu tapo už pernykštę poezijos rinktinę, o šiemet pasirodė jo esė knyga „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“. Su rašytoju kalbamės apie jo kūrybos posūkius ir naujas (senas) kryptis.
– Ar sunkiai perėjote nuo poezijos prie prozos? Kiek pastangų kainavo pakeisti savo minčių ir kalbėjimo „režimą“?
– Manau, kad perėjimas nuo poezijos prie savo esė knygos buvo gana nuoseklus. Mintis apie tokio tipo knygą kirbėjo jau seniai. Buvau parašęs esė, kuri ir vadinosi kaip pati knyga – „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ ir ją paskelbiau „Šiaurės Atėnuose“. Sutikau paskui Marcelijų Martinaitį, kuris pasakė, kad tekstas labai geras ir paklausė, ar galvoju toliau tęsti. Tas tekstas man buvo pakankamai atsitiktinis, bet pagalvojau, kad gal ir vertėtų…
Tas pokalbis buvo gal prieš kokius septynerius metus ir ta idėja buvo taip ir pasilikusi minčių lygmenyje, tačiau kai išvykau į Šveicariją, ir turėjau daugiau laiko rašymui, nutariau prie jos grįžti. Ir tiesą sakant, pirmoji esė, kurią aš tenai parašiau buvo nepavykusio eilėraščio versija. Parašiau eilėraštį, kuris vadinasi „Plyšiai“ (kaip ir esė knygoje), bet supratau, kad pavyko ne taip, kaip norėjau. Pagalvojau, kad gal reikėtų pasirinkti kitą pasakojimo būdą. Taip ir pradėjau rašyti esė. Pradėjau nuo vieno dalyko, paskui įnikau rašyti ir apie kitus, ir supratau, kad rašymo būdas panašus, tik įsivažiavimas kitoks. Bet tuo metu jis įvyko natūraliai.
– Ką tie plyšiai (pasak jūsų – pilnatvės trūkumas, dėl kurio žmonės stato tiltus, o kalboje vartoja jungtukus ir pan.) suteikia kūrybai?
– Toliau tęsdamas šią metaforą sakyčiau, kad plyšiai yra kūrybos alfa ir omega, jais kūryba prasideda, jais ir baigias. Prasideda plyšiais todėl, kad lygiu paviršiumi gali tik slysti nemąstydamas, o plyšys tave sustabdo, kartais net pargriauna. Prakirsta lūpa dažniau praveria „kūrybos versmes“. Aha, tik dabar supratau, kad tęsdamas šią metaforą vėl atsidūriau prie plyšio – prakirstos lūpos… Gal rašymas ir nėra jau toks kruvinas reikalas, bet pakankamai rizikingas. Rašydamas privalai leistis į plyšius – ir atminties, ir jausmų, ir gyvenimo žaizdų, ir vaizduotės. Ir grįžti ne kaip paparacis, nešdamasis keletą pardavimui skirtų nuotraukų, o pirmiausia pats pasikeitęs.
„Nes, be jokios netikinčiojo abejonės, plyšyje pasirodo visa, kas yra reikšminga. Dažniausiai blyksteli – kaip kad žaibas plyšy tarp dviejų debesų. Toliau jau aiškinkimės patys, ką matėme ir ką tai reiškia. Iš tiesų mes visą pasaulį matome per siaurą bangų plyšelį, girdime siauru diapazonu. Per siaurą plyšį ateiname į šį pasaulį, plyšin atgulame. Plyšys yra ne pasekmė, plyšys yra priežastis. Mes gyvename plyšyje“. Čia jau iš esė tokiu pat pavadinimu.
– Giedra Radvilavičiūtė yra pastebėjusi, jog jūsų esė laikas „išjuda, vėl įgauna apčiuopiamus pavidalus. Čia laiko elgesys nesuspėjamas, kartais jis strykteli atbulom“. Ar taip ir suvokiate laiką kūryboje ir, galbūt, save laike?
– Manyčiau, kad Giedra atkreipė dėmesį į išties svarbų kūrybos elementą – į savotišką laiko savivalę. Nes kūrybos laikas nesutampa su fiziniu, istoriniu laiku, su karjera ir nuosekliu ėjimu į pensiją bei mirtį. Nes naivus noras papasakoti viską nuosekliai, „kaip buvo iš tiesų“, yra pasmerktas nesėkmei. Suvokdamas tai aš strykčioju, šokinėdamas pirmyn atgal per plyšius (vėl plyšiai!), kartais sustoju ir dairaus. Kartais tipenu katės žingsneliais – kas yra vaikščiojęs po kalnus, žino, kuo ypatinga ši eisena, padedanti išvengti kalnų griūties, apokalipsės, tebūnie ir gresiančios tik vienam asmeniui. Apie ką čia aš? Apie laiką kūryboje ar save laike? Ir ir. Po dvidešimt kelerių metų pertraukos, atsistojęs ant slalomo slidžių kalnuose suvokiau, kad aš iš tiesų stryktelėjau laike atbulom. Kaip rašiau vienoje esė, „skirtingos kartos gali turėti tuos pačius atsiminimus“. Dabar sakau, kad aš pats galiu turėti skirtingus atsiminimus. Jie keičiasi man berašant. Kitaip sakant, rašydamas kuriu istoriją, kurioje laikas elgiasi nenuspėjamai. Ir tai žada didžiausią intrigą tiek rašančiajam, tiek, tikiuosi, ir skaitančiajam.
– Rašydamas esė, kurios kai kur įvardijamos kaip autobiografinės novelės, į savo prisiminimus sugebate pažvelgti lyg iš šalies, be didelių sentimentų – „objektyviai“. Ar tokio įspūdžio siekėte, o gal tiesiog taip pavyksta natūraliai?
– Natūraliai pavyksta atlikti tik gamtinius reikalus, ir tai – indai lytinei sueičiai sukūrė ištisą meninę koncepciją, mums gerai žinomą kama sutros vardu… Rašydamas šias esė ieškojau tokio santykio su „medžiaga“, t. y. daugiausia su savo „gyvenimu“, kad išvengčiau sentimentalumo, kad pasirinkčiau tinkamą atstumą iki objekto, šnekant fotografų terminais, sufokusuočiau kamerą taip, kad matytųsi tai, ką noriu eksponuoti. Nepriartinti pernelyg arti, kai išryškėja veido poros, spuogai, plaukeliai, bet ir nenutolinti tiek, kad matytųs tik kolektyviniai vaizdai, „šeimyninės nuotraukos“.
Gal todėl skaitant mano knygą gali kilti objektyvumo jausmas. Iš tiesų ten netrūksta ir vaizduotės šuolių ar šėlsmo, netrūksta ir ašarų. Tiesiog stengiausi atskleisti pasakojamų istorijų daugiaplaniškumą ar daugiabriauniškumą. Tas istorijas galima pavadinti autobiografinėmis, nes iš tiesų šios knygos pradinis sumanymas toks ir buvo – papasakoti savo istoriją. Kieno gi dar?
Rašant daug kas keitės, vis aiškiau suvokiau, kad negaliu rašyti apie save nekalbėdamas apie kitus, kad galiausiai mano tekstai tampa penkiasdešimties, o gal dar daugiau, metų pasauline istorija. Istorija, kurią rašydamas pamiršdavau, kad rašau istoriją, nes istorija virto literatūra. Arba atvirkščiai. Kaip žinia, gerais norais pragaras grįstas. Todėl paklaustas, ką norėjau šia knyga pasakyti, geriau atsakysiu – nieko. Tiesiog pradėjau rašyti ir negalėjau sustoti. Pavyko natūraliai.
– Esė „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ rašote apie Kalvarijų gatvę, dalijatės įvaizdžiais, įspūdžiais ir prisiminimais apie ją. Ir rašote: „Gimimas Kalvarijų gatvėje nesuteikia vilniečio statuso“. Su kuo dabar jums asocijuojasi Vilnius ir kas šiandien, jūsų manymu, galėtų vadintis vilniečiu?
– Mano santykis su miestu, kuriame gyvenu jau penkiasdešimt metų, man primena poros, atšventusios auksines vestuves, santykius – viskas pažįstama iki kaulų smegenų, iki nuobodulio, nebelaukiant netikėtumų, ir kartu nėra jokios abejonės, kad be šito žmogaus/miesto gyvenimas jau nebeįsivaizduojamas.
Jau esu patyręs, kad lengviau šnekėti apie svetimus miestus, į kuriuos atvažiuoji ilgesniam ar trumpesniam laikui. Vieni užburia, kiti suteikia vienokį ar kitokį malonumą, į trečius labai norisi įsižiūrėti, ketvirti atstumia ir taip toliau. Vis prisimenu situaciją, kai kadaise Kaukazo kalnuose sutikę vietinę moterį vienas per kitą jai aiškinom, kaip čia gražu, o ji tik pakėlė galvą, apsidairė, tarsi pirmą kartą po dešimčių metų, ir nustebusiu balsu ištarė: „O kas čia gražaus? Kalnai kaip kalnai“. Ir aš dažnai taip sakau – „Vilnius kaip Vilnius“. Vis dažniau stengiuosi pabėgti iš Vilniaus į kaimą, nors suprantu, kad ne miestas turi keistis, kad aš pats turiu keisti žvilgsnį į jį, sukeistinti tą žvilgsnį. Kadaise esu tą daręs vaikščiodamas su fotoaparatu po Vilnių, jo užkaborius.
Šioje knygoje keičiau savo požiūrį į Vilnių rašydamas tavo minėtą esė. Rašydamas vieną kitą eilėraštį. Kitaip sakant, kurdamas Vilnių. Vilniečių Vilniuje ir šiandien yra nedaug, tai vis mažiau lemia gyvenamieji rajonai, Šnipiškės, Lazdynai ar Fabijoniškės, bet labiau naujos technologijos ir gyvenimo būdas. Internetas vis sparčiau mus paverčia pasaulinio kaimo, pasaulinio voratinklio gyventojais, vis labiau silpsta mūsų santykis su gyvenamąja vieta. Vilniečiais tampa tie, kurie jį kuria. Norėčiau atgauti Vilnių ir išvysti jį taip, kaip prieš dešimtį metų mačiau Veneciją – išplėstomis akimis ir su jausmu, kad čia matos daug daugiau, negu architektūriniai ir landšaftiniai paviršiai. Pasijusti vilniečiu Vilniuje.
– Ko dabar laukti, tikėtis iš šiųmečio „Poezijos pavasario“ laureato? Prozos, poezijos, pauzės?
– Kaip moko dzenas, jeigu nori pataikyti į taikinį, turi įtempti lanką, susikaupti ir kartu atpalaiduoti sąmonę tiek, kad strėlė išlėktų beveik pati, o ne tada, kai tu pats nuspręsi. Mėginu įtempti lanką, o kuria kryptimi iššaus strėlė – man pačiam įdomu. Tikriausiai viena iš „trijų P“ krypčių. Prozos. Poezijos. Pauzės.
