Įmesti į srutas
Danų firmai „Saerimner“ priklausančios „Pasodėlės“ bendrovės fermose išplitęs kiaulių maro virusas vietos gyventojų pernelyg neišgąsdino. Dešimties kilometrų spinduliu nuo fermų įsikūrę Krekenavos ir aplinkinių kaimų žmonės kur kas labiau nei riestasnukėms mirtinos ligos baiminasi rytais praverti langus.
„Žmonės jaučiasi tarsi įmesti į srutų duobę ir joje išsimaudę. Karjeruose žuvys dvesia, fermų dvokas jaučiamas net kitoje parapijoje. Per šimtmečius mūsų nesunaikino švedai, prancūzai, lenkai, rusai, o šitie verslininkai ir be parako visus išmarins“, – neslėpė apmaudo prie „Pasodėlės“ administracinio pastato sutiktas laiškanešys Stanislovas Budavičius.
Vyriškis su nostalgija kalbėjo apie tuose pačiuose pastatuose kadaise veikusios Krekenavos agrofirmos laikus. Pasak jo, tuomet kiaulių mėšlo dvoku kvėpuodavo tik vos už kilometro kito įsikūrę žmonės.
Mėsą ketina užkasti
Nei vimdančių nuo fermų sklindančių kvapų, nei pastarosiomis savaitėmis Lietuvą sukrėtusios žinios apie kiaulių marą krekenaviečiai garsiai neaptarinėja.
„Visi čia susieti su ta kiaulių ferma. Vieni dirbo, kiti dirba, treti dar ruošiasi joje dirbti. Bijo, kad blogi žodžiai prieš juos pačius neatsisuktų“, – patikino laiškanešys.
Už devynių kilometrų nuo „Pasodėlės“ fermų įsikūrusiame Šventupio kaime gyvenanti pensininkė Jadvyga Adomkevičienė išliejo apmaudą ne tik dėl smirdančios kiaulių kaimynystės, bet baimės užsikrėsti maru.
„Labai bijau. Ne tik gyvuliai, bet ir žmonės gali pradėti kristi. Sūnus iš Rabikių kaimo skerdyklos prieš dvi savaites pusę kiaulės nusipirko. Dabar nežino, ką daryti – ar užkasti, ar į puodą dėti. O tiek pinigų sumokėjo!“ – guodėsi pensininkė.
Pasak jos, nors sveikata ir silpna, būtinas grynas oras, tačiau rytais bijo langą praverti – toks dvokas trenkia, kad net širdis apsunksta.
Kad ir pačios Krekenavos gyventojai kenčia nuo fermų kvapo, patikino vos už kilometro nuo seniūnijos centro gyvenanti Irena Lukoševičienė.
„Mes ant kalniuko esame, gal todėl mūsų sodybos tas kvapas nepasiekia. Bet miestelio žmonės skundžiasi“, – patvirtino krekenavietė.
Keturis paršelius auginantys Lukoševičiai apie marą pasakoja sužinoję kone atsitiktinai. Kad danų firmai priklausančiose kiaulidėse kažkas atsitiko, prasitaręs kiaulių kraujo tyrimams paimti atvykęs veterinarijos gydytojas. Netrukus sutuoktiniai iš žiniasklaidos sužinojo, kad kone jų pašonėje nustatytas kiaulių maro protrūkis.
„Negaliu sakyti, kad esame visiškai ramūs, bet į paniką nepuolam. Pati esu zootechnikė ir žinau, kad ta liga žmonėms nepavojinga, tik gyvuliams“, – kalbėjo I.Lukoševičienė.
Kaime mirtinai tylu
Dar visai neseniai apie kiaules sukęsis nediduko, vos už keturių kilometrų nuo Krekenavos esančio Rabikių kaimo gyvenimas dabar apmiręs.
Ant privačios skerdyklos vidur kaimo vartų kabo spyna, „Pasodėlės“ fermų teritorijoje – taip pat mirtina tyla, kaip tikino pasitikęs sargas, tik keletas darbuotojų dezinfekuoja ištuštėjusias patalpas.
„Praeitą savaitę prie fermų rūko ir rūko dūmai – pašarus degino“, – pasakojo visiškai fermų pašonėje įsikūrę rabikiečiai.
Plačiau skaitykite 2009 m. liepos 16 d. „Sekundėje“.
Agnė BALTUTYTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr.
Neištvers. Pasak S.Budavičiaus, ko per šimtmečius nesunaikino užpuolikai, tą ir be parako išmarins kiaulių augintojai.
