Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai nuolat pabrėžiama ne tik įtempta europinė darbotvarkė, pagal kurią sukasi pirmininkavimo procesai, bet ir mūsų šalies siekis išskirtinį indėlį palikti Rytų partnerystės reikalams. Europos Parlamento pirmininko patarėjas artėjantį Rytų partnerystės viršūnių susitikimą Vilniuje įvertino kaip fantastišką galimybę padaryti proveržį regione. Pagal susitikimo planus ir jų komentarus viešojoje (tiek nacionalinėje, tiek europinėje) erdvėje aiškiai išskiriamos partnerystės lyderės (Ukraina, Moldova), padūsaujama dėl keblių Pietų Kaukazo „partnerių“ (Gruzijos, Armėnijos, Azerbaidžano) ir tyliai paminima Baltarusija. Būtent šios valstybės priskyrimas „partnerių“ grupei puikiai parodo Bendrijos partnerystės politikos deklaratyvumą ir nenuoseklumą.
Viena vertus, valstybė vadinama partnere, tarsi kviečiama į dialogą, kita vertus, jai jau ne vienus metus taikomos ES sankcijos. Labai įdomu, kaip lapkritį Bendrijos narės kvies Baltarusijos atstovą į Partnerystės viršūnių susitikimą, jeigu spalio pabaigoje vėl susės prie stalo ir nuspręs dar vieniems metams pratęsti šiai šaliai taikomas ES sankcijas. Jokia kita pasaulio valstybė, kuriai Bendrija buvo pritaikiusi politines sankcijas, nebuvo tuo pačiu metu vadinama ir ES partnere.
Dar nenuoseklesnis paveikslas matyti iš arčiau pažvelgus į Baltarusijai taikomas ES sankcijas. Šiai valstybei galioja vadinamosios tikslinės sankcijos (smart sanctions), t. y. efektyvesnės tarptautinės sankcijos, kurios nukreiptos ne prieš visą valstybę, o prieš konkrečius asmenis (pageidautina tuos, kurie atsakingi už sankcionuojamoje šalyje susidariusią padėtį). Tarptautinėje (ir ES) teisėje tikslinės sankcijos išpopuliarėjo po Rugsėjo 11-osios įvykių pradėjus karą su terorizmu. Baltarusijos atveju tikslinės sankcijos reiškia, kad ES numatytam sąrašui asmenų (apie pustrečio šimto žmonių) draudžiama atvykti į ES ar keliauti per ją tranzitu, taip pat įšaldomos ES esančios šių žmonių lėšos ir turtas bei uždraudžiami bet kokie atsiskaitymai ar turtinės operacijos. Šį ES „negarbės“ sąrašą, be šalies vadovų ir vyriausybės narių, sudaro daugiausia kiti valstybės pareigūnai. Taip pat į jį patenka ir nemažai teisėjų bei keletas oficialių pareigų neinančių asmenų: du žurnalistai, keli laikraščių ir žurnalų redaktoriai, trys verslininkai.
Ir sankcijų Baltarusijai šalininkai, ir priešininkai sutinka, kad esama sistema visiškai nepadeda siekti ES išsikeltų tikslų: demokratiškų rinkimų šalyje, laisvės politiniams kaliniams, leisti veikti opozicijai. Be to, tokia ES pasirinkta „kalbėjimo“ su Baltarusija priemonė ne tik neefektyvi, bet ir pažeidžia Bendrijos deklaruojamus pagarbos žmogaus teisėms, kaip fundamentalaus ES veikimo pagrindo, principus. Nepaisant retorikos, kad sankcijos yra prevencinė priemonė, skirta politiniam spaudimui daryti, nepaneigiamas ir jų baudžiamasis atspalvis. Tai akivaizdžiausiai matyti iš to, kad sąrašuose lieka asmenys, kurie nebeina pareigų, dėl kurių buvo į juos įtraukti.
Jeigu asmuo nebegali daryti poveikio, kaip galėjo eidamas pareigas (pavyzdžiui, rinkimų komisijos pirmininko), akivaizdu, kad jo tolesnis laikymas sankcijų sąrašuose yra parodomasis baudimas, o ne prevencija siekiant išvengti pasikartosiančių žmogaus teisių ar rinkimų tvarkos pažeidimo. Taip ES politinis dokumentas virsta tokia pačia groteskiška priemone, su kuriomis jis tariamai kovoja Baltarusijoje. Juk ES sankcijos, inter alia, kovoja su tuo, kad Baltarusijos teismai priima baudžiamuosius sprendimus remdamiesi „politiniais motyvais“. Tačiau lygiai taip pat ES valstybių narių ministrai, remdamiesi politiniais motyvais, balsuodami ES Taryboje vieną ar kitą asmenį nubaudžia įtraukdami jį į ES juoduosius sąrašus. Tai, kad pats ES sankcijų mechanizmas yra itin probleminis žmogaus teisių požiūriu, tikrai ne paslaptis Bendrijos institucijoms ir valstybėms narėms.
Daugiau nei pusėje bylų, kurias į sankcijų sąrašus įtraukti trečiųjų valstybių asmenys inicijavo dėl savo išbraukimo, ES Teisingumo Teismas pripažino, kad institucijos veikė neteisėtai. ES teismai sankcijas naikino įvairiais pagrindais: dėl to, kad institucijos pažeidė savo kompetencijos ribas, teisę į teisingą bylos nagrinėjimą arba į gynybą, dėl to, kad nesuteikė asmenims galimybės sužinoti ir suprasti įtraukimo į sankcijų sąrašus motyvų, pagrindų ir įrodymų, arba dėl to, kad neproporcingai apribojo teisę į nuosavybės apsaugą. Kol kas neišnagrinėta nė viena Baltarusijos piliečių byla prieš ES institucijas dėl sankcijų panaikinimo, tačiau nėra jokio pagrindo manyti, kad situacija iš esmės skirtųsi nuo panašių bylų.
Todėl, kad ir kaip būtų ironiška, prieš bausdamos Baltarusiją už europinių žmogaus teisių standartų nesilaikymą, ES valstybės narės turėtų pirmiausia įsitikinti, kad jų pačių Europos Taryboje priimami sprendimai atitiktų tokį pat aukštą žmogaus teisių standartą, kaip reikalaujama iš kitų valstybių. Štai toks ir galėtų būti Lietuvos indėlis į proveržį regione.
