Dviračių takai su kliūtimis

Dažnai pasivažinėjimas Panevėžio dviračių takais gyventojams kelia daugiau streso, nei suteikia malonumo. Sveiko gyvenimo entuziastai bei aktyvaus poilsio mėgėjai guodžiasi, jog tenka ir po duobes pasikratyti, ir apvažiuoti viduryje kelio esančius stulpus ar medžius.

Dažnai pasivažinėjimas dviračiu panevėžiečiams kelia daugiau streso, nei suteikia malonumo. A. Bankauskaitės nuotr.

 

Panevėžietis Ernestas mėgsta pasivažinėti paspirtuku, riedlente ar riedučiais. Tačiau apgailestauja, kad pastarąją transporto priemonę dažniausiai gali išsitraukti tik Kultūros ir poilsio parke, nes kitose vietose takai tokiai pramogai nepritaikyti. Vyras pastebi, kad net atvykus į parką nėra galimybių prie dviračių tako apsiauti riedučių, nes šalia jo nėra suoliukų.

„Net ir geresni dviračių takai nenušluojami, nuo jų nepašalinamos šakos, taigi su riedučiais važiuoti yra gana sudėtinga ir netgi pavojinga“, – „Sekundei“ sakė aktyvaus sporto mėgėjas.

Be to, neseniai parke atnaujintą taką dviratininkai turi dalytis su pėsčiaisiais, o šie, išėję pasivaikščioti, į skiriamąją liniją nekreipia dėmesio ir vaikšto taip, kaip jiems patogu.

„Visai neseniai mes, 4 dviratininkai, dviračiams skirtoje juostoje bandėme prasilenkti su riedutininkėmis, buvo sudėtinga tai padaryti, todėl teko pasitraukti ant vejos. Pėstieji taip pat dar nėra įpratę prie dviratininkų“, – kalbėjo Ernestas.

Dembavoje gyvenantis vyras iki miesto su riedučiais šaligatviais ar takeliais atvažiuoti negali, todėl renkasi nesaugų važiavimą keliu. Ant dviračio Ernestas taip pat praleidžia ne vieną valandą, dažnai juo važiuoja ir iki darbo, tačiau neslepia, jog kartais tokios kelionės yra itin rizikingos ir netgi nemalonios. Jis džiaugiasi, kad sužalojimų iki šiol nėra patyręs, nes visuomet stengiasi įvertinti situaciją.

Su dviračiu – tik lėtai

Kadangi nemažai takų iškilnoti medžių ir duobėti, dviratininkams tenka ir nemaloniai pasikratyti. Pašnekovas pastebi, kad kai kurie dviračių takų prasideda netikėtai, todėl iki jų teoriškai reiktų atvažiuoti automobiliu, o paskui sėsti ant dviratės transporto priemonės. Kartais nežinia, kur tas takas pasibaigs ir kokių iššūkių teks patirti kelyje.

Vyras apgailestauja, jog tolerancijos trūksta tiek vairuotojams, tiek pėstiesiems, todėl laukia, kada lietuviai pasimokys iš Skandinavijos šalių pavyzdžio, kur dviratininkai visur ir visada turi pirmenybę.

Panevėžietis sako, jog ne visuose dviračių takuose matyti ir skiriamosios linijos, todėl neaišku, nei kur vaikščioti, nei kur važinėti. Ernesto manymu, miestas turėtų turėti bent vieną kokybišką taką, kuris vestų aplink miestą.

„Nesuprantu, kodėl ten, kur yra plačios gatvės ir mažas automobilių eismas, negalima atskirti juostos, skirtos dviratininkams. Manau, kad tilptų ir dviračiai, ir automobiliai“, – mąsto Ernestas.

Vyras atkreipia dėmesį ir į dar vieną nepatogumą – mieste nėra pakankamai dviračių laikiklių. Jie dažniausiai įrengti tik prie didžiųjų prekybos centrų ir miesto centre, tačiau dažnai transporto priemonę palikti juose nėra saugu, nes tos vietos nėra filmuojamos.

Yra kur augti

Kai kurie dviračių takai sunkiai pravažiuojami, nes visiškai užžėlę. A. Bankauskaitės nuotr.

Panevėžio klubo „Dviračiai“ pirmininkas Rimantas Narkūnas dviračių takais mieste taip pat nėra patenkintas. Daug laiko ant dviračio Lietuvoje ir svetur praleidžiantis vyras sako, kad toli keliauti nereikia, kad galėtume išvysti gerų bei gražių pavyzdžių. Jis išskyrė Birštono mieste esančius dviračių takus.

Kultūros ir poilsio parke esančius dviračių takus R. Narkūnas giria. Tačiau pastebi, jog takai turėtų būti platūs ir skirti ne tik dviratininkams ir pėstiesiems, bet ir riedutininkams, kuriems reikalingos specialių technologijų trasos. Jis sako, jog trinkelėmis nukloti dviračių takai yra ne tik brangūs, bet ir netinkami riedučių ar riedslidžių mėgėjams.

R. Narkūno teigimu, ypač yra užmiršta šiaurinė miesto dalis. Todėl pirmiausia reikėtų sutvarkyti dviračių takus Smėlynės gatvėje, kad būtų pagerintas susisiekimas iš centro Piniavos link.

„Tokiu atveju tikrai daug daugiau žmonių į miestą ir darbą važiuotų dviračiais. Ne tik centre žmonės turi turėti galimybę važinėtis dviračiais. Nors deklaruojame, kad esame dviračių miestas, tačiau mums dar toli iki tinkamos infrastruktūros. Dar turime, kur augti“, – „Sekundei“ tvirtino R. Narkūnas.

Klubo pirmininko pasiteiravus, ką jis mano apie tai, kad dviračių takai yra kartu su pėsčiųjų, sakė, jog dėl to ko nors daugiau padaryti negalima. Tiesa, tarkime, Skandinavijoje dviratininkams yra skirta speciali juosta, tačiau pašnekovas pabrėžia, jog per visus kelius nutiesti tokią juostą būtų sunkoka.

„Taip jau yra. Svarbu, kad būtų tolerantiški tiek pėstieji, tiek patys dviratininkai. Tarp pastarųjų pasitaiko ir tokių, kurie, kaip ir vairuotojai, nesilaiko Kelių eismo taisyklių“, – kalbėjo pašnekovas.

Takai – ne prioritetas

Miesto Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Ramūnas Vyžintas dviračių takų problemas žino. Metų pradžioje dviračių takų remontui buvo skirta 600 tūkst. eurų. Tuomet susirinkę dviračių entuziastai sprendė, kaip paskirstyti lėšas.

„Jie nusprendė pasitvarkyti ženklus, įvairius žymėjimus ir nuorodas bei nuovažas nuo šaligatvių“, – „Sekundei“ teigė pavaduotojas.

Kapitalinio dviračių takų remonto nenumatoma, nes prioritetas yra skiriamas įvažų bei gatvių remontui. Iš „Urban“ programos 250 tūkst. eurų skirta šaligatviams tvarkyti. Jei šalia šaligatvio eina dviračio takas ir jo būklė nėra gera, jis taip pat bus tvarkomas.

„Iš gausybės numatytų darbų – tokių, kaip autobusų stotelių bei įvažų tvarkymas, tam tikrų gatvių projektavimas, gatvių apšvietimo tvarkymas ir kitų, – prioritetas dviračių takams nėra numatytas“, – aiškino R. Vyžintas.

Audinga SATKŪNAITĖ