Šiaurietiško grožio salos idealiai pritaikytos keliauti dviračiais.
Anksčiau maniau, kad į Alandus traukia tik prisiekę žvejai. Tačiau dviratininkai čia dar dažnesni svečiai nei žūklės mėgėjai. Salos idealiai pritaikytos keliauti dviračiais. Kai kurias salas jungia tiltai, o kai kurias galima pasiekti tik nedideliais laivais, beje, irgi skirtais tik dviratininkams. To neteko matyti kitose šalyse. Keliautojai pėsčiomis čia irgi turi ką veikti – keltai archipelage juos kelia nemokamai.
Kelionę pradėjome nuo vakaruose esančios Ekerės. Ant jūros kranto įsikūręs miestelis praeityje buvo labai svarbus taškas keliaujantiems iš Švedijos į Suomiją. Čia švartuodavosi pašto laivai, kurie atplukdydavo laiškus į Alandų salas. Ekerę pasiekėme iš Grizelhamno – Švedijos uosto, kuris nuo Stokholmo nutolęs per porą šimtų kilometrų. Būtent taip dauguma keliautojų dviračiais pradeda žygį po salyną. Galima startuoti ir sostinėje Marianhaminoje.
Uolėtos Alandų salos vilioja pasivaikščioti pučiant jūros brizui.
Vežtis dviračių į Alandus tikrai neverta. Čia kiekvienoje saloje atvykėlius pasitinka dviračių nuomos punktai. Pervažiavęs salą, dviratį gali palikti kitoje salos pusėje ir keliauti toliau. Arba tuo pačiu dviračiu gali minti per visą archipelagą – keltai už dviračius ima simbolinį mokestį. Taip ir daro daugelis keliautojų, dar užsikrovę palapines, miegmaišius ir kitą ilgesniam laikotarpiui būtiną inventorių.
Kempingų čia, kaip ir visoje Skandinavijoje, netrūksta. Tiesa, traukiant į kai kurias keliautojų itin pamėgtas salas reikia namelį rezervuoti iš anksto. Tačiau palapinėms vietų čia yra sočiai. Iš Ekerės nusprendėme traukti į salyno šiaurę. Getos regionas pasirodė toks įspūdingas, kad įspūdžiai apie šį uolyną neišdilo keliaujant po visus Alandus. Geta – uolų grandinė, viliojanti įspūdingų vaizdų ir kopinėjimo mėgėjus. Prieš daug tūkstančių metų uolos buvo po jūros vandeniu, tad vaikščiodamas po pažaliavusius akmenis pasijunti tarsi ropinėtum jūros dugnu.
Tiesa, nukakti į Getą ne taip jau paprasta. Iš Ekerės mynėme pedalus tris valandas, po to viename miestelyje laukėme laivo, skirto tik dviratininkams. Nedidelis laivas dviratininkus kelia tik vasaros mėnesiais. Geras pusvalandis ir mes Getos salyne. Čia pasitinka šiaurietiškas kraštovaizdis, nesibaigianti uolų grandinė, kur gali ilgai pėdinti palei krantą ir nesutikti nė vienos gyvos būtybės.
Getos maršrutai atitinka visus keliautojo reikalavimus – eiti nenuobodu, pakanka azarto ir ekstremalių išbandymų. Kartais tenka pėdinti aukštai virš jūros pakibusiais uolų kraštais, atrodo, vienas neatsargus žingsnis ir nugarmėsi žemyn. Tačiau jei laikysiesi maršruto nurodymų, pavojų išvengsi.
Vežtis savo dviračių į Alandų salas tikrai neverta.
Vienišiams puikiai tiktų ir Baltijos jūroje pasiklydusi Kokaro sala. Tai kone labiausiai nuo archipelago nutolusi sala. Jei Robinzonas Kruzas būtų gyvenęs Skandinavijoje, jo laivas greičiausiai būtų sudužęs šalia šios salos. Ji pavergia savo laukine gamta, tačiau dviratininkai į ją plūsta dėl puikių kelių ir nuostabių maršrutų žygiams pėsčiomis. Salą įmanoma pervažiuoti išilgai per porą trejetą valandų. Tačiau stabtelėti čia reikia nuolat. Laipiojimo po uolas mėgėjai čia praleidžia ne vieną dieną. Nors prieš lipant keliautojus pasitinka ženklai, kad maršrutai nerekomenduojami vaikams ir senjorams, tai tik įspėjimas, ko gero, išlepusiems turistams. Teko matyti prisiekusių kopinėtojų su kūdikiais ant pečių ir sportiškų pensininkų.
Į Kokaro salą penkis kartus per dieną plukdo keltas. Nors kelionė trunka apie tris valandas, pėstiesiems ji nemokama. Automobilių vairuotojams tenka susimokėti po 25 eurus. Išlipus iš kelto atvykėlių jau laukia dviračiai. Nuomos punkte neklausia net vardo, tik reikia pranešti, kur ir kada ketini palikti dviratį.
Architektūros paminklų čia beveik nerasi, išskyrus prancūzų vienuolių pastatytą bažnyčią ir vienuolyno likučius. Po Baltijos jūrą blaškęsi Prancūzijos vienuoliai XV amžiuje čia išsilaipino vieni pirmųjų. Tolima mažytė sala, matyt, menkai domino net vietinius užkariautojus.
Saloje tėra keli kempingai. Nameliai čia rezervuojami iš anksto, o palapines gali statyti be problemų. Mes į Kokarą traukėme nieko neįspėję, net be palapinės. Tik dėl atsitiktinumo suradome vietą kaimo turizmo sodyboje, kuri labai priminė namus Lietuvoje. Pasiderėjus su šeimininke už nakvynę teko palikti 60 eurų.
Salyno pietuose esanti sostinė Marianhamina labai priminė mūsiškius Druskininkus, netgi senų pastatų architektūra kone identiška.
Praleidę dvi dienas Robinzono Kruzo saloje grįžtame į civilizaciją. Salyno pietuose esanti sostinė Marianhamina labai priminė mūsiškius Druskininkus, netgi senų pastatų architektūra kone identiška. Tokios pačios ramios gatvelės, netriukšmingi poilsiautojai. Tik vietoj promenados šalia Nemuno Alandų sostinė turtinga ilga pajūrio pakrante, kurioje ilsisi tūkstančiai jachtų. Atostogautojai iš Švedijos, Suomijos ir kitų šalių čia dažnai meta inkarą.
Rusijos caro Aleksandro II žmonos Marijos garbei pavadintas uostamiestis užpernai šventė tik 150 metų jubiliejų. Tačiau turi savitas tradicijas ir istoriją. Salų sostinėje Marianhaminoje gyvenanti Justina Donielaitė vis dar bando perprasti vietines tradicijas. Pavyzdžiui, jai keista, kad šių salų mokyklose negalima dėstyti suomių kalba. Alandai formaliai priklauso Suomijai, tad salų gyventojai baiminasi „suomifikacijos“.
„Jau geriau kalbėti angliškai nei suomiškai. Kad ir kaip tai keistai skambėtų“, – pastebi J. Donielaitė. Su ja supažindino Marianhaminos vietiniai gyventojai. „Mes irgi turime vieną lietuvę, ji dirba Taikos institute“, – paaiškino sutikti vietos gyventojai.
Tyliose jūros įlankose romantiką kuria laivelių „garažai“.
Taikos? Ar čia kažkada buvo karas? Justina mums papasakoja, kad Alandų salos dar vadinamos taikos salomis. Mat šis salynas iki 1809 m. priklausė Švedijai, kol uolėtuose krantuose išsilaipino Rusijos imperijos kariai. Čia jie pradėjo šeimininkauti iš peties, pristatė daugybę fortų, o Ekerės miestelyje, nuo kurio pradėjome žygį po Alandus, surentė milžiniškus pašto rūmus. Tai kone didžiausias carinės Rusijos laikų palikimas. Užutrakio dvarą primenantys milžiniški pašto rūmai matyti iš toli plaukiant iš Švedijos į Suomiją. Tai buvo tarsi carinės imperijos simbolis šiame regione. Imperijai priklausė Suomija, tad rusai iškart Alandus prijungė prie šios šalies ir taip pakreipė tolesnę salyno istoriją.
Bet grįžkime prie taikos. Daugiau nei šimtą metų Alandai priklausė Rusijos imperijai, ir tik 1917 m. nusimetė okupantų jungą. Švediškai kalbantys salyno gyventojai panoro grįžti į savo motinos Švedijos glėbį, bet Suomijos valdžia nenorėjo to girdėti. Alandai jau priklausė suomiams. 1920 m. konfliktas buvo išspręstas taikiai, įsikišus Tautų sąjungai.
Šiandien Alandų gyventojai didžiuojasi savo autonomija. Nors šalis politiškai priklauso nuo Suomijos, turi savo Vyriausybę, vėliavą, įstatymus ir net ekonominę savivaldą. Automobilių numeriai čia taip pat yra kitokie nei Suomijoje ar Švedijoje. Tačiau čia, kaip ir Suomijoje, atsiskaitoma eurais. Klausimas salų gyventojui, kas jis – švedas ar suomis – gali būti palaikytas nemandagiu. Alandų salose gyvena vos 27 tūkstančiai gyventojų. Daugelis duonai uždirba iš keltų verslo.
Turizmo sezonas čia gana trumpas, tad žiemą alandiečiai susiburia į įvairius mėgėjų būrelius. Apskritai, jei gyveni Alandų salose ir nepriklausai jokiam judėjimui, gali būti nesuprastas. Tarpusavyje žmonės linkę daug bendrauti, nesėdėti namie. O kaip svetimšaliai? Pasak J. Donielaitės, įlįsti į Alandų gyventojo širdį nėra taip paprasta. Jie išliks mandagūs, paslaugūs ir santūrūs, tačiau į draugus nesipirš. „Vienintelis raktas į jų širdį – švedų kalba. Tai jiems labai didelė vertybė, nes jie labai bijo suomifikacijos“, – sakė salyne gyvenanti lietuvė.
Aptikau tik vieną žuvies parduotuvę, o ir toji savo pasiūla nuvylė. Vietiniams nėra finansinio poreikio pardavinėti žuvį.
Beje, vasarą salyne lietuvių gerokai padaugėja. Jie čia atvyksta uždarbiauti – rinkti uogų ir grybų. Keliavome sezono metu, tačiau vietos turguose nesimatė nei grybų, nei uogų. Teko stabtelėti miške ir patiems paieškoti miško gėrybių. Gal alandiečiai viso šio gėrio nevalgo? J. Donielaitė paaiškino, kad vietiniai gyventojai mėgsta ir grybus, ir uogas. Tačiau jas renka nebent tik sau, o apie pardavimą niekas negalvoja.
Kam reikia vargti, jei pragyvenimui pinigų pakanka? Panašiai ir dėl žuvies. Prieš keliaudamas į Alandus maniau, kad pagaliau pasivaišinsiu daugybe žuvų, ko neįmanoma padaryti Lietuvoje. Tačiau net pakrantės miesteliuose teko nusivilti. Aptikau tik vieną žuvies parduotuvę, o ir toji savo pasiūla nuvylė. Vietiniams nėra finansinio poreikio pardavinėti žuvį. Ji gaudoma dideliais kiekiais plačiam vartojimui. O į turgų su žuvimi niekas neis.
Pajūrio uolos nusėtos daugybe mažų poilsio namelių. Čia alandiečiai ir suomiai mėgsta ilsėtis. Tiesa, įsigyti nekilnojamojo turto nėra lengva, reikia bent penkerius metus pagyventi salose, ir vis tiek nebūsi garantuotas, kad tau leis įsigyti kolektyvinio sodo namelį primenančią vilą. Turtingesni renkasi poilsį negyvenamose salose. Alandų salų suskaičiuojama 6 500, tačiau tik 35 jų yra apgyvendintos.
Sako, kai kurias salas galima ir nusipirkti. Tačiau tai jau vietinių privilegija. O mes pedalus miname toliau. Aplankyti bent keletą salų užtrunka ilgai. Tad per vienas atostogas apkeliauti šį salyną sudėtinga, jei nori pajusti, ką reiškia gyventi Baltijos jūroje pasimetusiuose uolynuose.
Patarimai keliaujantiems
Dviračių nuoma
Nuomos punktai veikia daugelyje Alandų salų vietų. Dažniausiai jų įmanoma rasti keltų prieplaukose, nes taip patogiau atvykėliams. Jei keliaujama su vaiku, reikėtų paskambinti į nuomos punktą ir užsisakyti tam skirtą kėdutę arba specialią priekabą.
Viena didžiausių dviračių nuomos kompanijų – „RO-NO rent“, turinti platų nuomos punktų tinklą. Nuomojant dviratį užstato palikti nereikia. Vidutinė dviračio nuomos kaina parai – 28 litai. Vagystės Alandų salose – retas reiškinys, tad palikti dviratį neprirakintą čia yra įprasta.
Dviratininkams siūloma važiuoti ne tik dviračių takais, bet ir automobilių keliais. Čia vairuotojai gerbia dviratininkus, tad minti pedalus iš esmės yra saugu net ir su mažais vaikais.
Nakvynė
Populiariausia nakvynė Alandų salose – kempinguose. Galima išsinuomoti namelį, tačiau šių kainos „kandžiojasi“ sezono metu. Pavyzdžiui, Šventosios namelius primenantys statiniai Ekerės miestelyje, ant jūros kranto, nuomojami už 200–280 litų parai. Ir vietų dažniausiai nebūna, jei nesi rezervavęs iš anksto. Todėl patartina vežtis palapinę. Šią pastatyti puikiai įrengtuose kempinguose šalia jūros kainuoja apie 50 litų už parą. Viešbučiai Alandų salose yra gana brangūs, kainos čia viršija 350 litų už parą. Švedai, suomiai ir vokiečiai į Alandų salas mėgsta keliauti ir kemperiais. Tam yra pritaikyta infrastruktūra kempinguose.
Į Alandų salas iš Lietuvos patogu atvykti jachta. Čia veikia daugybė prieplaukų jachtoms, kuriose atvykėliai dažnai ir nakvoja.
