Besirengdami Tarptautinei architektūros parodai Venecijos bienalėje, kurioje pirmą sykį bus pristatomas bendras Baltijos šalių paviljonas, architektai Ona Lozuraitytė ir Petras Išora susidūrė su svarstymais kodėl reikėtų Lietuvą, Latviją ir Estiją įvardyti kaip regioną. Ievai Rekštytei duetas pasakojo, kaip nuspręsta sujungti tris šalis po vienu stogu ir kaip jie suvokia architektūrą laike bei erdvėje.
– Kaip judu pristatytumėte save kaip architektų duetą?
P. Išora (P. I.): – Kartu kurti pradėjome prieš dvejus metus, kai grįžome į Lietuvą po intensyvaus kūrybinio periodo, aš – Londone, o Ona – Briuselyje. Dabar bendradarbiaujame su įvairiais savo sričių profesionalais ir taip atsiranda įdomios dinamikos bei patirties. Su architektu Linu Lapinsku kūrėme Panerių memorialo konkursinį projektą, su juo bei Ivane Ksnelašvili prieš pusantrų metų dalyvavome Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studijų miestelio konkurse.
O. Lozuraitytė (O. L.): – Prieš metus meno ir edukacijos centre „Rupert“ įgyvendinome prancūzų menininkės, Turnerio prizo laimėtojos Laure Prouvost meninį projektą „Burrow Me“. Drauge su Laure sukūrėme trijų sandų architektūrinę meninę kompoziciją: požeminį paviljoną, jo atsiradimą eksponuojančią žemės instaliaciją galerijoje bei erdvę tarp jų – pievoje. Be kitų projektų šiuo metu ruošiamės dueto „Pakui Hardware“ (menininkai Ugnius Gelguda ir Neringa Černiauskaitė) solo parodai MUMOK muziejuje Vienoje, kuriai parengsime meninį-architektūrinį projektą.
P. I.: – Onos kūrybinė pradžia reiškėsi labiau meninėje sferoje, interjeruose, parodose (paskutinės jos kolaboracijos su belgų kolektyvų „Rotor“ ir architektūros galerija „Storefront for Art and Architecture“ Niujorke. Aš po studijų pradėjau dirbti su architektais Audriumi Karaliumi Kaune, Rolandu Paleku Vilniuje, „Architects of Invention“ studija Londone. Tai buvo konceptualiai įvairi ir kūrybine prasme intensyvi patirtis, galima sakyti esu perėjęs skirtingas architektūrinės minties materializavimo mokyklas. Dabar yra epizodas, kai kuriame savo branduolį.
– Kaip kilo Venecijos bienalėje pristatomo Baltijos šalių paviljono idėja?
O. L.: – 2014-aisiais vienas šiųmečio paviljono autorių estas Johanas Talis su dviem kolegomis kuravo Estijos paviljoną Bienalėje. Čia aptarinėdami aktualijas su latviais ir nusprendė surašyti beveik manifestą apie bendro Baltijos šalių paviljono poreikį.
Suformavę devynių narių komandą pradėjome ruošti šį jau beveik metus trunkantį projektą. Laimėjome tris – Lietuvos, Latvijos ir Estijos Kultūros ministerijų atskirai skelbtus – valstybinius konkursus. Estai bienalėje dalyvauja jau aštuntą, latviai – septintą kartą, o lietuviams tai bus debiutas.
Būsimam projektui papildomo pagreičio suteikė vieno iš paviljono kuratorių Jono Žukausko vykdytas tyrimas, kuriame jis analizavo Baltijos šalių regiono erdvę, perklojančią du politinius eksperimentus: Sovietų ir Europos sąjungos bei stebėjo, kaip ši slinktis veikia architektūrą ją suprantant kaip erdvinę praktiką.
– Kokį architektūrinį etapą Baltijos šalys išgyvena dabar? Ar buvo sunku trijų valstybių erdves sutalpinti po vienu paviljono stogu?
O. L.: – Viena bendro projekto krypčių – žvelgti, kas vyksta trijų valstybių teritorijoje, neskirstant pagal šalis. Kalbėjomės su įvairių sričių ekspertais ir, pavyzdžiui, bendraudami su politologais susidurdavome su nuomonėmis, ar apskritai reikia Baltijos šalis įvardyti kaip vieną vienetą – regioną. Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas yra pabrėžęs, kad regioną turi jungti ne kalbos, o darbai. Geopolitinių iššūkių akivaizdoje, tokie infrastruktūriniai projektai, kaip geležinkelis „Rail Baltica“ ar suskystintų dujų saugykla „Independence“ parodo, kad pradedame mąstyti vis racionaliau ir lyriški broliškų valstybių santykiai įgauna vis daugiau bendrų konstrukcijų.
P. I.: – Žvelgiant bendrame Europos kontekste, Baltijos regionas atrodo homogeniškas. Jį, viena vertus, apibrėžia bendra sovietinė patirtis. Pavyzdžiui, 60 proc. gyvenamosios erdvės užima blokiniai daugiabučiai, „nuleisti“ iš Maskvos, paveldėta SSSR infrastruktūra. Kita vertus, šis regionas patyrė bendrus integracijos į ES procesus. Abiejų sąjungų ideologijos unikaliai susipina tik šių trijų valstybių kontekste. Tarptautiniu mastu Baltijos kaimynės dažniausiai matomos kaip vienetas, tačiau pačiame regione politiškai, o tuo labiau kultūriškai, šalys vis dar ieško savo skirtumų (ar išskirtinumų).
O. L.: – Parodoje nebus konstatuojančių teiginių. Tai – viešųjų ryšių metodas. Mūsų tikslas – praplėsti architektūros žodyną ir kelti klausimus, į debatus įtraukti įvairių profesijų atstovus. Svarbu, kad architektas į savo kuriamus objektus nežiūrėtų tik kaip į iš anksto apibrėžtą programą, suprastų savo daromą įtaką, o ne tik įgyvendintų jau nulemtus procesus. Vienas projekto uždavinių – suvokti, kas šiame regione yra įmanoma, kokios vizijos čia pajėgios materializuotis.
– Ar patys jau priartėjote prie atsakymo, kas šiame regione yra įmanoma?
P. I.: – Atsakyti į šį klausimą – ne vieno individo, o visuomenės misija ir tai, kaip ji atsako, yra jos organizuotumo sugebėjimų atspindys. Kaip visuomenės susitelkimą nulemia architektas, tai – jau kitas klausimas.
O. L.: – Kadangi Baltijos paviljono projektas yra kolektyvinis, kilęs iš visuomenės, o ne nuleistas valstybinio aparato, jis iš dalies ir yra atsakymas į klausimą. Keletas ankstesnių institucinio lygio bandymų Venecijos meno bienalėje Baltijos šalis pristatyti bendrame paviljone baigdavosi niekur nenuvedusiomis derybomis. Galiausiai tai tapo įmanoma kilus būtent pilietinei iniciatyvai.
– Grįžkime prie jūsų architektūrinės praktikos. Turite objektą, konkrečią jo funkciją, užsakovų lūkesčius ar konkurso apibrėžtas sąlygas. Nuo ko pradedate?
P. I.: – Pradžios labai skirtingos. Dirbant su privačiuoju kapitalu, užduotį galima apibrėžti kartu su užsakovu. Kitaip yra viešuosiuose konkursuose, kur užduotis suformuluota politiškai bei teisiškai ir tenka dirbti terminų ribose. Jei tai meninė praktika, dialogas gali nepaisyti jokių konstrukcijų. Prie erdvinių sprendimų artėjame tik numatę būsimą procesą, įsivardinę jo dalyvius ir kriterijus.
O. L.: – Turime tarsi kelis darbinius būvius. Pirmasis – paieška, lengvas dreifavimas, tik formuluotės. Antrasis – konkretinimas krypstant įgyvendinimo link.
Panerių memorialo projekto patirtis buvo unikali. Maždaug trims mėnesiams su komanda pasinėrėme į Holokausto atmintį, kad galėtume suprasti, kaip apie ją kalbėti architektūriškai. Domėjomės ir lokaliu, ir globaliu kontekstais, kurie kol kas nemažai skiriasi.
O dirbdami su menininkais galvojame, kaip jų viziją paversti materialia perdėm jos nesukonkretinant.
– Architektė Zaha Hadid, kuri neseniai išėjo anapilin, paklausta, ar laiko save menininke, tvirtai atsakė, kad ne. O jūs?
P. I.: – Tarpusavyje nuolat apie tai diskutuojame. Kai bendradarbiaujame su menininkais ir galvojame apie architektūrines strategijas, neapibrėžiame jų tik funkciniais parametrais. Architektūrinėje praktikoje mums rūpi dialogas su kultūra. Svarbi ne tik resursų ir procesų optimizacija, bet ir sociokultūriniai, patirties fenomeno aspektai.
O. L.: – Be to, nuolat plečiame architektūros teritoriją. Tai neišvengiama šiandien, kai įvairūs žanrai ir sritys persikloja atsirandant naujiems hibridams.
P. I.: – Pailiustruosiu pavyzdžiu. Oro uosto kontrolės punkte sėdintis individas x mato visus skraidančius lėktuvus. Jeigu jis mąstytų apie visų orlaiviuose sėdinčių žmonių likimą, jį tikriausiai ištiktų emocinė krizė ir jis prarastų atliekamo darbo kontrolę. Mūsų tikslas – užimti adekvatų vaidmenį tam tikroje situacijoje, laike ir erdvėje. Viena vertus, mes jaučiamės esantys ir menininkai, kita vertus, turime charakteristikų, kurios leidžia racionaliai ir pragmatiškai koordinuoti procesus.
O. L.: – Menininko apibrėžimai taip pat skirtingi – vieni žaidžia, kiti konstruoja.
P. I: – Menas jau XX a. peržengė reprezentacijos bei asmeninės vaizduotės ribas; taip pat ir architektūra trina ribas tarp mokslo, medijų, ekonomikos ir kitų sričių. Kita vertus būtent esminių vienos ar kitos disciplinos charakteristikų išmanymas yra tokio ieškančio polilogo pagrindas.
O. L.: – Prancūzų filosofas Bruno Latouras yra sakęs, kad nedalyvauja politikoje, nes ji per daug inertiška, o užsiima meninėmis praktikomis taip galėdamas daug paslankiau įgyvendinti savo sumanymus.
—–
O. Lozuraitytė
Gimė 1984 m. 2006 m. baigė freskos-mozaikos bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje (VDA). 2010 m. gavo VDA architektūros bakalauro diplomą. 2011–2012 m. dirbo „Storefront for Art and Architecture“ architektūros galerijoje ir Jono Meko fonde Niujorke.
2013–2014 m. dirbo prie architektūros, dizaino, leidybos ir parodų projekto „Rotor“ Belgijoje.
P. Išora
Gimė 1984 m. 2007 m. baigė architektūros bakalauro studijas VDA. 2010 m. įgijo magistro diplomą Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakultete. 2007–2009 m. dirbo architektu A. Karaliaus dirbtuvėse Kaune, 2010–2013 m. – R. Paleko „Archstudijoje“ Vilniuje, 2013–2015 m. – „Architects of Invention“ Londone.
Svarbiausi bendri projektai
2014 m. Panerių memorialo rekonstrukcijos konkursas, Vilnius (autoriai: P. Išora, L. Lapinskas, O. Lozuraitytė).
2015 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studijų miestelio konkursas, Vilnius (architektai: P. Išora, L. Lapinskas, O. Lozuraitytė, I. Ksnelašvili, G. Šegždavičius, D. Daunys, D. Tsanava). 2015 m. Kelių muziejaus konkursas, Elektrėnai, 1-a prizinė vieta (autoriai: P. Išora, L. Lapinskas; komanda: O. Lozuraitytė, D. Tsanava, J. Žukauskas). 2015 m. „Burrow Me“ L. Prouvost paroda ir požeminis paviljonas, „Rupert“, Vilnius (architektai: O. Lozuraitytė, P. Išora; menininkė – L. Prouvost; kuratorė – J. Jonutytė).
2016 m. „Vanilla Eyes“. Menininkų dueto „Pakui Hardware“ personalinė paroda MUMOK muziejuje, Viena (architektai: O. Lozuraitytė, P. Išora; menininkai: U. Gelguda, N. Černiauskaitė; kuratorius – R. Fuchsas). 2016 m. Baltijos paviljonas 15-ojoje tarptautinėje architektūros parodoje Venecijos bienalėje, Venecija (kuratoriai: K. Bėrzinis, J. Daubaraitė, P. Išora, O. Lozuraitytė, N. Paeglė, D. Smilga, J. Talis, L. Zarinia, J. Žukauskas).
