Vienam garsiausių Lietuvos paminklų – Juozo Zikaro skulptūrai „Laisvė“ – pozavo dvi moterys: žmona ir moksleivė. Regis, paminklo kūrimo siužetuose reikėtų ieškoti bohemos, mūzų ir meilės trikampių. Tačiau menininko biografijos puslapiai atskleidė visai kitokią istoriją.
Žaliakalnio šlaite įsmigusi nedidelė troba išsaugojusi viską – net autentiškas grindis, kuriomis vaikščiojo skulptorius su žmona Anele, lakstė keturi jų vaikai, triūsdama nesibaigiančius darbus zujo tarnaitė. Kambaryje, kuriame prisėdame kalbėtis su J. Zikaro memorialinio muziejaus edukacinių programų vadove Rasa Ruibiene, svečius mėgdavo priimti ir pats menininkas su žmona. Pokalbio dieną sukanka lygiai 68 metai nuo datos, kai į šiuos namus skulptorius vargais negalais grįžo sumuštas, ištardytas, prigrasintas. Kai priėmė sprendimą nutraukti gyvenimą čia, kad jo neišvežtų ten. Ir tą sprendimą įvykdė.
Jauniausiai nepriklausomos Lietuvos kūrėjų kartai jau tik iš pasakojimų žinoma, kaip ideologinės replės spausdavo menininkų kūrybą ir asmenybes. Tačiau bibliotekų lentynose galima rasti ir rašytinių įrodymų. Tokių kaip 1960 m. Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidyklos išleista Stasio Budrio knyga „Juozas Zikaras“.
Reikšmingą vietą Panevėžio periodo Zikaro kūryboje užima darbai, pašvęsti laisvės ir kovos už laisvę temai. Dailininkas-demokratas suprato buržuazinių „laisvių“ netikrumą. Net oficialų „Laisvės“ skulptūros Kauno miestui užsakymą jis atliko be ypatingo patoso. (S. Budrys, „Juozas Zikaras“, 39 p.)
Laimingas J. Zikaro gyvenimo etapas buvo prasidėjęs dar prieš persikeliant į Kauną. Panevėžio gimnazijoje jis dirbo piešimo mokytoju, bet jau buvo žinomas toli už šio miesto ribų. Juolab kad jis – vienintelis atkurtosios nepriklausomos Lietuvos dailininkas profesionalas, turėjęs aukštojo mokslo diplomą. Tad ir didelių svarstymų, kam patikėti sukurti Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio progai skirtą skulptūrą, nekilo.
Įkvėptas mėgstamo skulptoriaus Auguste’o Rodino kūrybos, lietuviškąją „Laisvę“ J. Zikaras iš pradžių norėjo pavaizduoti laisvesnę – su kojas ir pečius gerokai apnuoginančiu apdaru. Dėl to konservatyviame krašte kilo šioks toks triukšmas, ir menininkui savo viziją teko pakoreguoti.
Vokietijoje iš bronzos išlieta skulptūra 1928-aisiais Karo muziejaus sodelyje Kaune buvo atidengta kaip dera – iškilmingai, su eitynėmis, viešomis kalbomis. Simbolius mėgęs menininkas aiškino, kad sutraukytos grandinės simbolizuoja idėjos laisvę, o plevėsuojanti vėliava – sielos šauksmą. Beje, netrukus po to, kai buvo atidengta „Laisvė“, J. Zikaras su visa šeima iš Panevėžio persikėlė gyventi į Kauną.
Kokia moteris skulptoriui pasirodė galinti įkūnyti idėją, pozuoti visai tautai svarbiam kūriniui? J. Zikarui neretai pozuodavo mokinės, bet su jomis, kiek galima spręsti iš amžininkų atsiminimų, jokių pikantiškų meilės istorijų nebūta. Apie kokią nors meilės istoriją už šeimos ribų nieko negalėjo pasakyti ir Alytė Zikaraitė, su kuria R. Ruibienė bendravo kelerius metus iki A. Zikaraitės mirties. „Matydamas jauną grožį, jis ir leisdavo sau juo tik grožėtis, nes pagarba žmonai išlikdavo stipresnė“, – yra pasakojusi A. Zikaraitė.
Tad ir „Laisvės“ skulptūros veidas, kuriam pozavo ne skulptoriaus žmona, regis, neslepia jokios didesnės intrigos. Tik iki šiol kyla ginčų, kas „paskolino“ skulptūrai savo veidą. R. Ruibienės tvirtinimu, tai buvusi J. Zikaro studentė Marija Ramanauskaitė. Tokią versiją muziejininkei yra patvirtinusi skulptoriaus duktė Alytė. Vienoje muziejuje eksponuojamoje nuotraukoje tarp kitų studentų matyti ir M. Ramanauskaitės veidas, bet daugiau apie jos likimą nieko nežinoma.
Tarp pretendenčių pozuoti „Laisvei“ kartais minima ir moksleivė Valė Staneikaitė, viename savo laiške rašiusi, kad pozavo J. Zikaro skulptūrai su „nutraukytais retežiais“. Dar viena versija – galbūt modelis buvo Panevėžio gimnazijos mokytoja Elena Jasinskaitė. Sumaišties į pozuotojų istoriją galėjo įnešti ir faktas, jog J. Zikaras buvo sukūręs dar vieną laisvei skirtą skulptūrą, kuri turėjo stovėti Panevėžyje. Tačiau tame mieste paminklas taip ir nebuvo pastatytas.
Neginčijama, jog figūrą „Laisvei“, kaip ir daugeliui savo darbų, J. Zikaras „pasiskolino“ iš žmonos. Anelė Tūbelytė ir skulptorius, susipažinę studijų metais Sankt Peterburge, iš pradžių vienas kitam didelio įspūdžio nepaliko. Tačiau visoje gausioje to miesto lietuvių bendruomenėje J. Zikaras, Balio Sruogos padedamas, atrado vienintelę lietuvę, kuri turėjo tautinius drabužius ir galėjo pozuoti jo sumanymui – „Lietuvaitės“ skulptūrai. Tai ir buvo A. Tūbelytė.
Pora, dar studijų metais sukūrusi šeimą, iš vargų išsikapstė negreitai. J. Zikaras siekė baigti akademiją aukso ženkleliu – tai būtų užtikrinę teisę nemokamai studijuoti menus Romoje ar Paryžiuje. Tačiau diplominio darbo nurodyta antikos tema kūryba strigo, kol pagaliau J. Zikaras sudaužė savo kūrinį, ledinėse patalpose pasodino žmoną su kūdikiu, liepė apsinuoginti ir pozuoti. Taip gimė garsioji skulptūra „Motina“, kuria žavėjosi žymusis menininkas Ilja Repinas. Legenda tapęs diplominis darbas įvertintas sidabro ženkleliu – taip nubausta už tai, jog kūrinį J. Zikaras sukūrė ne antikine tema.
Šeimai grįžus į Lietuvą, vienas po kito mirė abu Zikarų kūdikiai. Šviesiau tapo tik tada, kai J. Zikaras pradėjo dirbti vis intensyviau, be to, sulaukė finansiškai itin dosnaus pasiūlymo sukurti lietuviškas monetas. Panevėžyje gimė dar keturi Zikarų vaikai, buvo pastatytas namas, menininkas dirbo nenuilsdamas, o dažnai skulptūroms ir toliau pozavo A. Zikarienė.
Ar žmona pozuotoja liudija nepaprastą meilės istoriją, ar tai – kone buitinis patogumas, kai modelio nereikia ieškoti toli? R. Ruibienės nuomone, tokią praktiką lėmė tai, jog A. Zikarienė buvo iš tiesų dailios figūros, be to, abu su vyru vienas kito pavyduliavo. „Zikarienė atvirai sakydavo Zikarui: „Kam tau kitos pozuotojos, jeigu aš šalia?“ – pasakojo R. Ruibienė. Tačiau žmona neprieštaraudavo, kad kitos moterys pozuotų jos vyrui lipdant skulptūrų veidus.
Ant aukšto šio paminklo pjedestalo, susidedančio iš daugelio bareljefų, skulptorius norėjo pavaizduoti visą lietuvių liaudies istoriją (…). Tačiau daugelis bareljefų idealizuotai vaizdavo Lietuvos praeitį. Tai vis buržuazinės ideologijos įtaka, kuri Zikarui, nepaisant jo demokratiškumo, turėjo nemažą poveikį. Kita vertus, tokį paminklų projektų turinį diktavo pačios sąlygos, nes užsakovas buvo buržuazija. (Ten pat, 40 p.)
„Buržuazijos“ užsakyta „Laisvė“ pagal J. Zikaro sumanymą iš tiesų turėjo atrodyti kitaip, nei buvo pastatyta 1928-aisiais ar yra matoma šiandien. „Laisvė“ turėjo stovėti ant milžiniško postamento, kuriuo aukštyn kylantys bareljefai būtų atskleidę visą tautos istoriją – nuo baltų genčių iki naujausių laikų. Tačiau toks sumanymas būtų pernelyg brangiai kainavęs. Pinigų šiai idėjai pagaliau įgyvendinti nepakako ir 1989-aisiais, pakartotinai atidengiant paminklą. Originalų maketą, kaip turėjo atrodyti „Laisvė“, galima pamatyti tik J. Zikaro memorialiniame muziejuje.
Kita vertus, vargu ar toks didingas paminklas būtų galėję palyginti ramiai pergyventi politines peripetijas ir sulaukti nepriklausomybės, kaip kad iš dalies pavyko padaryti mažesniajam. 1950-ųjų naktį „Laisvė“ buvo nuversta, skulptūros ranka ir vėliavos kotas įskilo, o netrukus ji tyliai uždaryta Sobore ir prabuvo ten iki pat sovietmečio pabaigos. Prieš atstatymą 1989-aisiais skulptūra buvo kiek patvarkyta ketaus gamykloje.
Zikarų šeima.
1940 metais Lietuvoje buvo atkurta Tarybų valdžia (…). Menas išėjo į platų tarnavimo liaudžiai kelią. (…) Tačiau klastingas fašistinės Vokietijos armijų įsiveržimas į Tarybų Sąjungą ir trejus metus trukusi okupacija kuriam laikui pertraukė socializmo statybą ir naujos, socialistinės kultūros kūrimą Lietuvoje. (Ten pat, 65 p.)
Pažinojusieji J. Zikarą apibūdindavo kaip itin tolerantišką, apolitišką, savo įsitikinimų kitiems nebrukantį menininką. Ir politiniai pokyčiai iš pradžių jo negąsdino. Tačiau pirmąjį skaudų smūgį sudavė vokiečiai, paėmę visus tris J. Zikaro sūnus – Vainutį, Teisutį ir Vaidutį – kasti apkasų. Vėliau tėvus pasiekė žinia, kad per karą visi trys sūnūs žuvo. Kažkas, kariavęs kartu su Zikarais ir grįžęs į tėviškę, skulptoriaus šeimai atidavė kruviną žuvusiojo jaunėlio Vainučio kuprinę. Skulptoriaus namuose iš keturių vaikų teliko vienintelė duktė, tuomet dar moksleivė Alytė.
Kai netrukus Lietuvą vėl okupavo sovietai, menas „išėjo į platų tarnavimo liaudžiai kelią“. J. Zikarui buvo liepta taip pat sekti tuo pavyzdžiu – kurti sunkvežimio skulptūros maketą. Menininkas paprieštaravo ne tam kelerius metus Peterburge gyvenęs pusbadžiu ir siekęs diplomo. Toks atkirtis buvo suprastas kaip pasisakymas prieš sovietų valdžią. Dar anksčiau J. Zikaras buvo išbartas už tai, kad, baigęs Leningrado aukštąją mokyklą, drįso lipdyti „visokius angelus“. Jau nekalbant apie didžiuosius jo darbus – paminklą laisvei ar monetas „buržuazinei“ Lietuvai.
Paskutiniais gyvenimo metais J. Zikaras ėmė vis labiau kliūti sovietiniam saugumui. Per pirmąjį tardymą jo buvo klausiama, kur visi trys sūnūs. Skulptorius aiškino, kad žuvę, tačiau saugumiečiai tvirtino priešingai: sūnūs gyvi ir slapstosi miške. J. Zikarui žybtelėjo viltis, tačiau kolegos Dailės institute įkalbinėjo atsipeikėti, nepatikėti tokia provokacija.
Trečią kartą iš saugumiečių J. Zikaras namo grįžo 1944-ųjų lapkričio 9-osios naktį. A. Zikaraitė yra pasakojusi, kaip tėvas, laikydamasis už Meno mokyklos tvoros, vargais negalais kopė aukštyn į namus. Tokį vyrą pamačiusi žmona supyko, kad šis drįsta grįžti taip vėlai ir dar girtas. Bet padėti išbėgusi dukra, apglėbusi tėvą, nepajuto jokio alkoholio kvapo. Į namus parvestas skulptorius pakėlė kruvinas akis į žmoną ir pasakė: „Šiąnakt jus išveš.“ A. Zikaraitės prisiminimuose teigiama, kad motina perklaususi: „Kaip tai „jus“? Jei jau veš, tai gal „mus“. Bet J. Zikaras ramiai atsakęs, kad jo neims.
Naktį J. Zikaro žmona su dukterimi išgirdo jį šaukiant kitame kambaryje. Menininkas paprašė popieriaus, pieštuko ir užrašė: „Prašau dėl mano mirties nieko nekaltinti.“ Tada duktė pamatė prie tėvo besivoliojantį morfijaus preparatų buteliuką. Šio J. Zikaras dar prieš ketverius metus buvo išprašęs iš savo draugo, gydytojo Vlado Kuzmos. „Aš nenoriu mirti Sibire“, – sakydavo J. Zikaras draugui, ir šis, prisaikdinęs, kad panaudos jį tik tremties atveju, vieną buteliuką atidavė. Greitoji pagalba dar spėjo išvežti J. Zikarą į ligoninę, tačiau skulptorius ten mirė tą pačią naktį ištaręs: „Aš išeinu pas vaikus.“
Po aštuonerių metų dailininko našlę ir dukterį pasiekė vokas iš Lenkijos, jo viduje buvo rastas laiškas iš Amerikos. Jį parašė J. Zikaro sūnūs, likę gyvi, sveiki, spėję pasitraukti į Vokietiją, o iš ten – dar toliau. Teisutis Zikaras apsigyveno Australijoje, tapo žymiu skulptoriumi, kiti du broliai liko Amerikoje. Nei apie tėvo mirtį, nei apie patirtus siaubus sūnūs nieko nežinojo. Po daug metų A. Zikaraitė aplankė ir Australijoje, ir Amerikoje gyvenančius savo brolius, tačiau visi keturi jie daugiau niekada nesusitiko.
1959-ųjų lapkričio 18-ąją, per tėvo gimtadienį, A. Zikaraitė gimtųjų namų pusrūsyje, kur buvo skulptoriaus dirbtuvės, atidarė nedidelį slaptą muziejų. Čia sustatė ne tik tėvo darbus, bet ir gautus nepriklausomos Lietuvos apdovanojimus, tautinę vėliavą. Kartą į Zikarų namų duris pasibeldė aukšto rango partinė veikėja ir pareikalavo įleisti į muziejų. Valdininkė apsidairiusi liepė paslėpti tautinę simboliką ir pareiškė, kad atves čia miesto svečius iš Amerikos.
2010-aisiais J. Zikaro muziejuje vėl apsilankė svečias iš Amerikos. Dvidešimtmetis Kevinas Zikaras su draugais apžiūrėjo ne tik savo prosenelio namus bei dirbtuves, bet ir aplankė kapą Petrašiūnuose. „Kevinas labai domėjosi prosenelio kūryba. Jam didžiulį įspūdį padarė išlikę namai, kuriuose viskas autentiška“, – pasakojo su K. Zikaru bendravusi R. Ruibienė. Muziejininkė palaiko ryšius su J. Zikaro proanūke Egle, gyvenančia Amerikoje – su ja susirašinėja lietuviškai.
