Laikas pamiršti „senosios“ ir „naujosios“ Europos apibrėžimus. Žemyną reikia dalyti į gyvybingą Šiaurę ir merdinčius Pietus.
Europa sensta, silpsta ir nori tik ramiai mėgautis užtarnauta pensija. Amerikiečių geopolitikas George’as Friedmanas, analitinio centro „Stratfor“ įkūrėjas, įsitikinęs, kad Vakarų Europa nebeturi potencialo susigrąžinti politinės, karinės ar ekonominės lyderystės, nes yra „pavargusi“.
Tai lemia ne tik „gerovės valstybės“ kūrimo rezultatas, kuomet socialinė lygybė ir aprūpinimas yra vertinami labiau nei iniciatyvumas, produktyvumas ar ambicingumas, bet ir labai aiškios demografinės tendencijos. Europos senėjimas jau tapo nusibodusiu stereotipu, nors iki šiol tai greičiau teorinis, o ne praktinis suvokimas.
Vis dėlto socialinių įsipareigojimų našta kai kurioms ES šalims jau dabar tapo svarbiausiu akmeniu po kaklu, reikšmingai prisidėjusiu prie valstybės išlaidų augimo ir skolinimosi priklausomybės. ES skolų krizė, ryškiausiai matoma žemyno pietuose, gali būti tik pirmoji ES galybės nykimo fazė.
Realybė tokia, kad ES šiuo metu atrodo kaip keistas sutvėrimas, kurio viena pusė yra suglebusi ir be perspektyvų, o kita – gana jaunatviška ir veržli. Tiesa, būtina pastebėti, kad skirstymas į „senąsias“ ir „naująsias“ nares jau gerokai atgyveno. Šiuo metu žymiai aktualesnis yra ES vertinimas pagal ekonominį gyvybingumą ir potencialą, kuris tampa net svarbesnis nei nominalus gerovės lygis ar turtingumas. Būtent perspektyvų vertinimas tampa esminiu veiksniu galvojant apie visos ES ateities scenarijus ir galimybes išlikti konkurencinga globaliame pasaulyje.
IQ pateikia ES gyvybingumo indeksą, kuris remiasi ne nominalia dabartinės ekonomikos galia, o jų ilgalaikiu potencialu. Šiame indekse ES valstybės rikiuojamas ne pagal nominalų BVP ar sąlygišką gerovės matą (pavyzdžiui, BVP vienam gyventojui), bet pagal indikatorius, liudijančius valstybių galimybes ekonomiškai augti ateityje. Viena esminių indekso dalių – visuomenės senėjimo perspektyvos, gimstamumas ir jaunimo nedarbas. Būtent šie rodikliai gali daugiausia lemti, ar šalis vis labiau bus priklausoma nuo pensininkų, ar nuo jaunų žmonių produktyvumo. Taip pat atsižvelgiama ir į dabartinę būseną: augimui trukdančias valstybės skolas, ekonomikos augimą esamuoju metu (2011 m. ir prognozes 2012-iesiems, nedarbo lygį bei investicijas į mokslą ir tyrimus. Pastarasis indikatorius ypač svarbus vertinant potencialų šalies konkurencingumą globalioje ekonomikoje.
IQ pasirinkti indikatoriai atspindi dažniausiai minimus rodiklius, kuriuos nurodo pačios ES institucijos (pavyzdžiui, strategijoje „Europa 2020“) ir ekonomistai, vertindami ES galimybes išlipti iš dabartinės ekonomikos krizės.
ES balastas
Pastaruoju metu netylant diskusijoms apie euro krizę ir galimybes atsikratyti „gangrenuojančių“ euro zonos narių, kad būtų galima išsaugoti dar sveiką kūną, dažniausiai minima Graikija. Tačiau su panašiomis problemomis, kurių greito sprendimo niekas nemato, susiduria ir kitos ES valstybės, ypač Pietų Europoje. Todėl IQ siūlo drąsiau pažvelgti į ES valstybių būklę, pirmiausia įvertinant jų perspektyvas ir atskiriant sveikąsias ES nares nuo „beviltiškų“ arba turinčių rimtų problemų, kurios ateityje temtų į dugną visą ES.
Europos Komisija jau turi keletą scenarijų, kaip galėtų vykti Graikijos atsiskyrimas nuo euro zonos. Tačiau vien Graikijos išmetimas į užribį dar neleistų ES lengviau atsikvėpti. Italija, Ispanija, Portugalija taip pat nuolat minimos tarp nesveikuojančių ekonomikų, kurių išgelbėti nepadėtų net ir sukaupti nemenki ES finansų stabilizavimo fondai. Kaip rodo IQ parengtas gyvybingumo indeksas, prie šios pietiečių grupės kiek netikėtai gali atsidurti ir kai kurios iš naujųjų ES narių – Vengrija, Kipras, Bulgarija.
Jei Graikijos visuomenė ir politikai ir toliau burnos prieš ES gelbėjimo planus, o naujai suformuota vyriausybė nesuras jėgų atsispirti populistiniams raginimams nebeklausyti Vokietijos „diktato“, Atėnams liks tik skelbti apie nemokumą. Ištraukus vieną kaladėlę iš svyruojančio ES pagrindo, galima sulaukti ir kitų valstybių finansų sistemos griūties. Kaip žinoma, domino principu sklindanti griūtis gali išmušti ir tvirtai atrodančius pastolius. Todėl ES perspektyvoms būtų sveikiau, jei iš karto atsikratytume nesveikuojančio „balasto“: Graikijos, Portugalijos, Italijos ir Ispanijos.
Kaip rodo IQ gyvybingumo indeksas, būtent šios šalys jau dabar bemaž prijungtos prie lašelinių ir artimiausiu metu tikrai nėra vilčių, kad pačios atsistos ant kojų. Tokią diagnozę verčia daryti ne tik viešai daugiausia aptarinėjamos problemos – didžiulės valstybės skolos, kai kuriais atvejais viršijančios metinį BVP – bet ir atsigavimo ateityje nežadančios demografinės tendencijos, didelis nedarbas ir mažos investicijos į mokslą ir tyrimus. Esminis vaistas, siūlomas Graikijai ir kitoms per daug įsiskolinusioms šalims, yra taupymas, tad iš principo pastangos suvaldyti krizę neleis įpūsti gyvybės į šių šalių ekonomikas.
Graikijos precedentas
Patys graikai jau linkę atsisakyti dalyvavimo euro zonoje. Prieš pakartotinius Graikijos parlamento rinkimus birželio 17 d. vykdytos visuomenės nuomonės apklausos parodė, kad 49,6 proc. graikų nesutinka likti euro zonoje, jei turės būti įgyvendintos visos griežtos finansinės paramos priemonės. Bet kuriuo atveju likti euro zonoje norėtų 42,2 proc. graikų.
Didieji bankai ir Europos Komisija jau neslepia, kad turi scenarijus, kas įvyktų, jei Graikija nuspręstų pasitraukti iš euro zonos arba sustabdytų įsipareigojimus, dėl kurių sutarė su ES institucijomis. Tarp tokių scenarijų minimi šoko terapijos variantai, kuomet Graikija greitai atsisako euro ir grįžta prie savo valiutos, nepalikdama laiko kitoms ES narėms pasirengti tokiam palikimui. Tokiu atveju nuostoliai visai ES ir Graikijos kreditoriams būtų itin dideli. Kituose scenarijuose numatomas nuoseklus pasirengimas palikti euro klubą, kuomet Graikijos bankai ir finansų sistema būtų atskirta nuo Europos centrinio banko, būtų nustatytos tam tikros indėlių garantijos ir kitos priemonės, leisiančios sušvelninti Graikijos atsijungimo pasekmes.
Vis dėlto birželio 17 d. parlamento rinkimuose Graikijos partijos, remiančios Graikijos susitarimus su ES institucijomis, gavo daugiau balsų nei prieš mėnesį. „Naujoji demokratija“ surinko beveik 30 proc. balsų, o kairioji PASOK – 12,3 procento. Antroje vietoje liko „prieš ES diktatą“ pasisakantis kairiųjų aljansas SYRIZA, gavęs 27 proc. Šie rezultatai suteikė daugiau vilčių investuotojams, kad Graikijoje bus sudaryta vyriausybė, kuri tęs taupymo politiką ir laikysis pažadų ES ir TVF.
Tačiau nerimas dėl stagnuojančių Pietų Europos valstybių nenuslūgs net Graikijos vyriausybei stabilizavus politinę situaciją. Pastarosiomis savaitėmis investuotojai labiausiai baiminosi dėl Ispanijos bankų problemų, galėsiančių sukelti naujų problemų visai Ispanijos ekonomikai.
„Europa šiuo metu juda dviem skirtingais greičiais, – teigia banko „Nordea“ ekonomistas Žygimantas Mauricas. – Šiaurės Europa vis dar juda į priekį, o Pietų Europa stagnuoja arba net juda atgal. Investuotojų baimės akcentas ir toliau šokinės nuo vienos šalies prie kitos. Galbūt dabar kiek mažiau bus nerimaujama dėl Graikijos, net ten greičiausiai pavyks sudaryti vyriausybę, tačiau dėmesį gali patraukti Ispanijos bankų problemos. Jei Ispanija susitvarkys su bankais, dėmesys nukryps į Italiją, kurioje pastebimas visuomenės nepasitenkinimas naująja vyriausybe, jos taikomomis taupymo priemonėmis, plečiasi streikai.“ Anot Ž. Maurico, dar vienu galvos skausmu artimiausiu metu gali tapti Kipras, kuris greičiausiai taip pat gali kreiptis pagalbos į tarptautines finansines struktūras. Nors tai ir maža šalis, tik patvirtina bendrą tendenciją, kad Pietų Europai dar toli nuo krizės pabaigos.
Veržlioji ES
IQ gyvybingumo indeksas patvirtina politikų ir analitikų teiginius, kad geriausią ekonominio veržlumo ar bent jau stabilumo modelį demonstruoja Šiaurės Europa. Nors absoliučiai geriausius rodiklius turi Liuksemburgas, net keturios iš penkių gyvybingiausių ES narių yra šiaurietės: Danija, Švedija, Suomija ir Estija. Šių šalių esminis privalumas – sąlygiškai nedidelės valstybės skolos ir jų tvarkymo išlaidos. Nė viena iš šio ketverto neturi skolos, viršijančios 50 proc. BVP, o Estija apskritai šiuo aspektu yra pavyzdinė – jos valstybės skola 2011 m., „Eurostat“ duomenimis, sudarė tik 6 proc. BVP. Visų 27 ES narių vidurkis – 82,5 proc. BVP.
Estija yra ES ekonomikos augimo pirmūnė. Visuotinio sąstingio metu (visos ES 2012 m. pirmo ketvirčio BVP augimas, palyginti su praėjusiu ketvirčiu, yra nulinis) net ir vieno ar dviejų procentų augimas atrodo labai pozityvus ženklas. Estija 2011 m. buvo labiausiai auganti ekonomika visoje ES (7,6 proc.), 2012 m. ES Komisija jai prognozuoja vos 1,6 proc. augimą, tačiau tai vis vien yra vienas geriausių rezultatų.
BVP augimo prasme visos trys Baltijos šalys atrodo gana perspektyviai. Kartu su Lenkija ir Slovakija jos yra tarp penkių sparčiausiai žadančių augti ekonomikų visoje ES. Šia prasme būtent Lenkija yra sveikiausia šalis, nuo pat pasaulinės krizės pradžios taip ir nepatyrusi, ką reiškia ekonomikos kritimas. Net juodžiausiais 2009 m. Lenkijos BVP augimas buvo teigiamas. Ne veltui jau minėtas G. Friedmanas Lenkiją laiko būsima Europos lydere, kuri ne tik pavys, bet ir savo galia pralenks kitas Europos valstybes. Lenkija yra didelė ir vis dar „alkana“ valstybė, kuri turi ne tik pakankamai ambicijų, bet ir neblogus pagrindus ekonomikos plėtrai – jos demografinė padėtis yra žymiai perspektyvesnė nei, pavyzdžiui,Vokietijos. Vyresnių nei 65 proc. gyventojų dalis Lenkijoje kol kas siekia tik 13,5 proc.
Ž. Mauricas pritaria nuomonei, kad Lenkijos svarba ES artimiausiais metais didės: „Lenkija kryptingai juda stiprios ekonomikos statuso link, jos rodikliai, ypač pramonės augimas, yra įspūdingas. Jos vidaus rinka yra didelė, o gamintojai konkurencingi tiek Europoje, tiek pasaulyje.“
Anot eksperto, Lietuva turėtų imti pavyzdį iš didžiosios kaimynės, nes kol kas lietuviams gana sunku konkuruoti su lenkiška produkcija. „Lietuvai reikėtų bandyti pakartoti Lenkijos sėkmės istoriją, nors Lenkijos situacija yra kiek kitokia – ten ir rinka didesnė, ir įmonių vidaus konkurencija stipresnė. Daugumoje sektorių, palyginti su Lenkija, Lietuvos įmonės dar nėra konkurencingos“, – tvirtino Ž. Mauricas.
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Jonas Čičinskas mano, kad Lenkija artimiausiu metu vis dėlto netaps visos ES svarbiausiu ekonomikos varikliu. „Lenkijos pramonės plėtra remiasi gana tradiciniais sektoriais. Jei manytume, kad ekonomikos pažanga labiausiai priklauso nuo naujųjų technologijų sektorių, tai Lenkija kol kas tuo nepasižymi. Bendras ekonomikos atsilikimo lygis yra panašus, kaip ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Reformos vyksta lėtai, investicijos skiriamos tradicinėms ūkio šakoms. Be to, Lenkija turi ir vidaus problemų – valstybės skola nemaža, demografinė padėtis blogėja. Tačiau dabartinė vyriausybė tai suvokia ir imasi priemonių. Perspektyvų, ji, žinoma, turi, tačiau artimiausiu laikotarpiu sunku tikėtis, kad ekonomine galia pralenktų Vokietiją ar Prancūziją“, – mano J. Čičinskas.
Seni pavargo, jauni – be darbo
Europos senėjimas – viena didžiausių problemų, kuri tik didės. Įpratę gerai uždirbti, senosios ES gyventojai ir išėję į pensiją tikisi lengvo ir solidaus pragyvenimo. Gerovės valstybė ir socialinė rūpyba tapo neatsiejamu ES bruožu, tačiau kuo toliau, tuo sunkiau ES šalims bus užtikrinti orią senatvę savo senjorams. Didėjant pensininkų daliai, vis didesnė našta teks dirbantiesiems. Tai gal ir nebūtų itin didelė bėda, jei ji būtų vienintelė. Šalys, kuriose – didelis darbo produktyvumas ir mažas nedarbo lygis, gali nesunkiai išlaikyti savo pensininkus. Tačiau ten, kur ryškūs ne tik senėjimo procesai, bet ir nedarbo problemos, didelės valstybės skolos – valstybės našta gali būti nebepakeliama. O jei pridėtume ir mažą gimstamumą – tuomet tokia valstybė apskritai gali būti laikoma merdėjančia, kuriai vienintelis gyvybės palaikymo šaltinis – imigrantų lašelinė.
Labiausiai senstančiomis šalimis ES galima laikyti Vokietiją ir Italiją – jau dabar net penktadalis jų gyventojų yra vyresni nei 65 metų. Vokietijoje ir Portugalijoje – vienas mažiausių gimstamumo rodiklių ES. Tačiau švedai ir vokiečiai, skirtingai nei portugalai ar italai, neturi didelių problemų su nedarbu (Vokietijoje nedarbas siekia 5,4 proc., Švedijoje – 7,3 procento).
Pietų Europoje nedarbo rodikliai gerina visus neigiamus rodiklius (žr. lentelę). Šiose šalyse ypač sunku darbą surasti jaunimui. Jaunimo darbo kultūros ugdymas tampa vienu didžiausių galvos skausmų visoje Europoje. Kaip paskelbė Jungtinių Tautų Tarptautinės darbo organizacijos (ILO) ekspertai, jaunimo nedarbas ES bent jau iki 2016 m. išsilaikys „dramatiškai aukšto lygio“ ir tai verčia kalbėti apie „prarastąją kartą“.
Tam vis daugiau dėmesio skiria ne tik Europos Komisija, bet išradingumą demonstruoja ir atskiros vyriausybės. Štai Jungtinės Karalystės premjeras Davidas Cameronas pristatydamas taupymo priemones paskelbė, kad ketinama atsisakyti mokėti socialines išmokas už būstą jauniems britams, jei jie neturi darbo. Taip, anot britų vyriausybės, darbo neieškantys jaunuoliai bus priversti grįžti pas savo tėvus ir patirti savotišką pažeminimą.
Lietuva taip pat patenka tarp šalių, kuriose vienas didžiausių jaunimo nedarbo lygis. Nors 2012 m. jis kiek sumažėjo (2012 m. balandžio mėn. jaunimo iki 25 m. nedarbo lygis siekė 27,3 proc., o 2011 m. balandžio mėn. – net 33,6 proc.), tačiau mes vis tiek esame tarp prasčiausiai atrodančių šioje srityje ES šalių. Pavasarį Andriaus Kubiliaus iniciatyva sudaryta darbo grupė jaunimo problemoms spręsti pasiūlė per dvejus metus skirti 98 mln. litų įvairioms programoms, skatinančioms jaunimo įsidarbinimą ir verslumą. Didžioji dalis numatytų lėšų būtų skirta lengvatinėms verslo pradžios paskoloms.
Europa ilgisi socialistų?
Dar vienas pjūvis, galintis padėti atskirti sveikąją ES dalį nuo pavargusios, būtų politinės simpatijos ir gyventojų pasirinkimas tarp kairiosios ir dešiniosios politikos. Sutapimas ar ne, tačiau išskyrus Italiją, kurią pastarąjį dešimtmetį valdė Silvio Berlusconi ir jo centro dešiniųjų partija, kitos Pietų Europos šalys buvo linkusios valdžios vairą atiduoti kairiosioms partijoms. Tiesa, būtent pastaraisiais metais rinkėjai, matyt, susizgribo, kad socialistiniai išlaidavimo įpročiai prie gero neprives.
Graikijos socialistinė vyriausybė, suformuota po 2009 m. rinkimų, šiemet valdžią prarado, nors iki šiol neaišku, kas formuos naują vyriausybę. 2011 m. ispanai ir portugalai rinkimuose tvojo skambius antausius valdančiosioms kairiųjų vyriausybėms. Portugalai 2011 m. birželio 5 d. pasirinko socialdemokratus, kurie, palyginti su iki tol valdžiusia socialistų partija, laikoma centro dešiniaisiais, o ispanai pernai lapkričio 20 d. – dešiniąją Liaudies partiją. Būtent šios partijos laimėjo rinkimus žadėdamos sugrąžinti gyvybę apmirusioms ekonomikoms ir investuotojų pasitikėjimą.
J. Čičinskas linkęs sutikti, kad kairiųjų valdymas prisidėjo prie Pietų Europos skolų krizės. „Kairiosios politinės jėgos visada linkusios ignoruoti finansinę drausmę, kovą su infliacija ir labiau akcentuoja socialinės politikos plėtrą, pajamų perskirstymą“, – teigia J. Čičinskas.
Vis dėlto europiečiai šiemet vėl grįžta prie simpatijų kairiesiems politikams. Ryškiausios, žinoma, prancūzų socialistų pergalės prezidento ir Nacionalinės Asamblėjos rinkimuose. Graikijoje radikali kairiųjų koalicija taip pat gavo neregėtai daug balsų. Vis dėlto, anot J. Čičinsko, kairiųjų sugrįžimas į valdžią Prancūzijoje dar nereiškia, kad visoje Europoje sustiprės simpatijos kairiesiems. „Daug kas priklausys ir nuo praktinių žingsnių Prancūzijoje. Visai gali būti, kad kairiosios partijos kaip tik susikompromituos ir sukels atvirkščią efektą Europoje, – teigia J. Čičinskas. – Nemanau, kad taip greitai Prancūzija galėtų tapti sėkmingesnio pasirinkimo pavyzdžiu ir pasuks politiką visiškai priešinga linkme. Nesakyčiau, kad ateina kairioji banga, gali būti ir visai priešingai.“
Lietuvoje rinkimų prognozės taip pat palankesnės kairiesiems – socialdemokratai greičiausiai bus pagrindinė partija, diktuosianti būsimos Vyriausybės programos nuostatas. Tačiau, ar šios prognozės palankios ekonomikos gyvybingumui palaikyti – verta suabejoti. Ypač žinant, kad Lietuvos socialdemokratams gali tekti atsižvelgti į populistinius Darbo partijos ar „Tvarkos ir teisingumo“ reikalavimus. Tokie lengvabūdiški sprendimai būtų labai skaudūs Lietuvai, kuri kol kas visai neblogai atrodo ES perspektyvų kontekste.
