Lietuviai nuo seno garbino duoną kaip stebuklingų galių turintį produktą. Duonos kepimas prilygo šventei, juk kas gali būti skaniau už kvepiančią duonos riekę, apteptą šviežiai muštu sviestu. Panevėžio rajonas garsėja kasmet vykstančiomis duonos kepimo šventėmis ir puikiomis kepėjomis.
Žinoma visoje Lietuvoje
Duona nuo seno buvo gerovės, laimės, vaisingumo simbolis, magiška priemonė apsisaugoti nuo pikto. Ji buvo ypač gerbiama ir tausojama. Nors šiuolaikinėje visuomenėje duona prarado savo mistines galias, ji nėra tik vienas iš maisto produktų. Puikių Panevėžio rajono šeimininkių kepama naminė duona jau keleri metai yra ir bendruomeniškumo pamatas.
Kaip pasakojo Miežiškių seniūnijos kultūros centro Nevėžio bendruomenės namų vadovė Stasė Eigirdienė, prieš keletą dešimtmečių beveik kiekvienoje troboje buvo kepama duona. Ilgainiui užuosti šviežiai kepamos duonos kvapą kaime buvo galima vis rečiau. Todėl jai kilo mintis po vienu stogu suvienyti visas duonos kepėjas ir ateities kartoms perduoti sukauptą patirtį. Juk duonos raugas buvo perduodamas iš kartos į kartą.
„Kiekviename kaime buvo kepama duona, nes parduotuvės toli, neprivažinėsi. Dabar dažniausiai ji kepama tik per šventes. Todėl dar 1991-aisiais kilo mintis susikviesti visos seniūnijos duonos kepėjas tiesiog pasisėdėti, pabendrauti“, – pasakojo S. Eigirdienė.
Pirmoji duonos kepėjų šventė taip patiko visai bendruomenei, kad buvo nuspręsta tokias šventes rengti kasmet. Šiemet liepos 20 d. duonos kepėjų iš visos Lietuvos taip pat bus laukiama Radviliškių kaime, Audronės ir Albino Kisielių sodyboje.
Panevėžio rajono moterų kepama duona žinoma visoje Lietuvoje. A. ir A. Kisielių šeimynos kepyklėlei buvo patikėtas Nibragalio kaimo kepėjos Petronėlės Kurulienės močiutės naminės duonos receptas. Senoviniu būdu kepamos „Petronėlės duonos“ jau keleri metai galima įsigyti viename prekybos centrų ar kitose prekybos vietose.
Garsi kraštotyrininkė Irena Seliukaitė, paragavusi panevėžiškių duonos, pakvietė garsiąsias kepėjas į prieš kelerius metus vykusią dainų šventę. Sereikiškių parke specialiai tam buvo atvežta ir sumontuota krosnis. Kaip prisipažino S. Eigirdienė, visa laimė, kad iš namų moterys buvo įsidėjusios namie keptos duonos, nes naujoji krosnis nebuvo tokia karšta, kaip turėtų būti, todėl duona neiškepė iki galo.
„Kadangi nebuvo pečiadengtės, visas karštis išgaravo. Duona neišėjo labai gera, visa laimė, kad iš namų buvome įsidėjusios „Petronėlės duonos“. Todėl ministrui Kaziui Starkevičiui, svečiams pateikėme namuose keptą duoną“, – prisiminė kone kuriozine tapusią situaciją.
Ir maistas, ir vaistas
Kaip pasakojo Nevėžio bendruomenės namų vadovė, duonos kepimas dabar yra visos bendruomenės reikalas, nors seniau tai buvo tik šeimos šventė.
Tą dieną, kai iškepdavo duoną, buvo galima sočiai jos atsiriekti. Ypač daug džiaugsmo būdavo vaikams. Ką tik iškeptos duonos nebuvo galima riekti. Buvo tikima, kad ji susmegs, todėl pašlakstydavo vandeniu, uždengdavo drobiniu audeklu ir leisdavo atvėsti. Tačiau pagranduką, iš likusios tešlos iškeptą nedidelį duonos kepaliuką, riekdavo dar karštą ir apteptą sviestu gardžiai suvalgydavo.
„Duonai buvo jaučiama ypatinga pagarba. Jeigu nukrisdavo riekelė ant žemės, jos reikėdavo atsiprašyti, nuvalyti ir suvalgyti. Buvo tikima, kad kepant duonai negalima net durų trankyti, nes duona susmegs. O jeigu užėjo kaimynė, jos neišleisti, kol neiškepė duona“, – kalbėjo S. Eigirdienė.
Moters manymu, žmonės dabar yra per daug sotūs. Todėl kai kurie visai atsisako duonos. Tačiau natūrali naminė duona yra ir vaistas, gerinantis virškinimą, išvalantis žarnyną. Ruginės tešlos raugu seniau žmonės gydydavosi radikulitą, skaudamus sąnarius, šunvotes, rožę.
„Rugyje yra visko, ko reikia žmogaus organizmui. Seniau moterys į duoną nedėdavo nei cukraus, nei druskos. Duona būdavo visiškai natūrali, o skonio jai suteikdavo lašiniai, sviestas, medus ar kiti užtepai. O mes dabar pripratę, kad liežuviui būtų taip skanu, kad galėtume ją valgyti ir vieną“, – pastebi duonos kepėja, pati išmokusi duonos kepimo paslapčių iš savo mamos.
Kiekvienos šeimininkės kepama duona būdavo kitokia, nors gaminama iš tų pačių ingredientų. Raugas būdavo perduodamas iš kartos į kartą. Duonkubilio, kuriame buvo minkoma duona, šeimininkės neplaudavo, tik kiek apdžiovindavo, kad nepelytų, apdengdavo švaria skepeta. Net išleidžiant dukrą į marčias dovanų buvo įteikiamas duonkubilis su duonos raugu.
„Duonos raugą galima pasigaminti ir vandenyje pamirkius duoną, leidžiant jai parūgti. Čia nereikia kažkokių stebuklų. Kita vertus, jeigu šeimininkė į kubilą tik sumes sudėtines dalis ir jas išmaišys, niekada nebus skanu. Net sakoma, kad jeigu duona rūgšti, pikta šeimininkė.
Viską reikia gaminti su meile, nuolat ragaujant. Gera gaspadinė produktų niekada nematuoja ir nesveria, ji visada žino, kiek ir ko reikia dėti. Kaip viena močiutė sakė: dedu druskos, kad būtų sūru, cukraus – kad būtų saldu ir rūgštelės – kad būtų gerai rūgštu“, – porino senuoju kulinariniu paveldu besidominti moteris.
Dalijasi duonos kepimo paslaptimis
S. Eigirdienės manymu, naminės duonos kepimas reikalauja daug darbo, o šiuolaikinis žmogus neturi nei laiko, nei noro terliotis, todėl labai džiugu, kad po truputį jauni žmonės atranda naminės duonos kepimo tradicijas. Vienos šeimininkės perima senelių receptus, kitos jų ieškosi internete.
„Kokia šeimininkė, jeigu nekepa duonos? Antra vertus, kad ir kaip skaniai ruoštų maistą kiti, nieko nėra skaniau už mamos patiekalus“, – tikina S. Eigirdienė.
Anot duonos kepėjos, iškepti duoną nėra sudėtinga. Svarbiausia – neištraukti per anksti. Iki galo neiškepusi duona pradės rūgti. O perkepti duonos neįmanoma, blogiausiu atveju užteks nupjauti pernelyg kietą plutą. Jeigu pabarbenus į plutą girdisi duslus garsas ir neskamba, vadinasi, duona dar pusžalė.
„Perkepta duona – ne taip baisu, kaip neiškepta iki galo. O jeigu tektų rinktis, kurią duoną pirkti, siūlyčiau vadovautis liežuviu. Manau, kepėjai, saugantys savo vardą ir branginantys klientus, kepa tikrai kokybišką, ekologišką ir skanią duoną“, – sako S. Eigirdienė.
Kad senosios duonos kepimo tradicijos nenueitų į užmarštį, Nevėžio, Kerblonių, Nibragalio, Patrakių, Pavašuokių kaimų šeimininkės mielai savo žiniomis dalijasi su jaunais žmonėmis. Pasak S. Eigirdienės, kai kokia mokykla pageidauja, moterys mielai surengia vaikams savotišką ekskursiją nuo grūdo iki garuojančios duonelės.
„Vaikams labai įdomu patiems išsikepti raguolių ar mažų duonos kepaliukų. O kol duona kepa, pažaisti senovinius žaidimus. Seniau varškiasvieste duona būdavo pertepama tik iš vargo, nes sviestas buvo prabanga, o vien varškė – sprangu, o dabar vaikams tai savotiškas delikatesas“, – juokavo duonos kepėja.
_________________________________________
Istoriniai faktai
- Pirmoji pasaulyje duona – ant įkaitintų akmenų iškepta stambiai sutrintų grūdų košė – buvo kepama prieš daugybę tūkstančių metų. Seniausias raugintos tešlos duonos kepalėlis rastas vieno Šveicarijos ežero dugne. Kepalėlis buvo iškeptas maždaug prieš šešis tūkstančius metų. Maždaug tokiu metu egiptiečiai jau mokėjo kildinti duonos tešlą rauginimo būdu, tai galima laikyti šiuolaikinės duonos kepimo technologijos pradžia.
- Graikai, iš egiptiečių išmokę kepti raugintą duoną, pirmosiose olimpinėse žaidynėse (776 m. pr. Kr.) jų dalyvius ir svečius vaišino ypatingu skanumynu – puria balta duona. Graikai ją pateikdavo kaip atskirą patiekalą, prie kurio tiko alyvuogės ir žuvis.
- Puri kvietinė duona buvo skanėstas ir senovės Romoje, o garsiausiam jos kepėjui prieš du tūkstančius metų pastatytas paminklas stovi iki šiol.
- Lietuvių protėviai nuo seno kepė duoną. Tai patvirtina archeologiniai radiniai ir rašytiniai šaltiniai. Gerai žinoma, kad XVIII a. dvarininkai valgė ruginę duoną. Valstiečiai tenkinosi bėraline (nevėtytų rugių) duona. Badmečiu buvo populiari duona iš pelų, įvairių žolynų ir jų sėklų, šaknų.
- Pagonybės laikais lietuviai duoną aukodavo kelioms dievybėms. Taip pat ji buvo aukojama įvairių kalendorinių apeigų metu. Duona laikyta magiška priemone apsiginti nuo pikta. Pirmosios duonkepės buvo įrengtos sodybose, o tik po to atsirado privačių kepyklų.
_________________________________________
Lina DRANSEIKAITĖ
