Bučiavo krosnį ir šeimininkę
Nors visur duona su pluta, bet kiekvienoj gryčioj skonis
skirtingas. Sena tiesa dar kartą įsitikino savaitgalį į Pavašuokių kaimą, miško
vidury stūksančią seserų Veronikos ir Bronislavos Zimnickaičių sodybą
suvažiavusios apylinkės šeimininkės. Į atokų viensėdį senas ir jaunas skubėjo
pagerbti kepamos duonos, įkvėpti retai kur bepasklindančio jos kvapo ir pajusti
burnoje tirpte ištirpstančios naminės duonos skonį.
Pirmą kartą užsukusieji į svetingų seserų sodybą skubėjo
bučiuoti svarbiausią namų akcentą – pusę virtuvės užimančią duonkepę krosnį, o
po to jau pakštelti į skruostą ir šeimininkėms. Duonos kepėjas iš Nibragalio,
Nevėžio, Limeikių ir aplinkinių kaimų sukvietusi Nevėžio bendruomenės namų
vadovė Stasė Eidrigevičienė šmaikštavo ne šiaip prijuostę užsijuosusi – kad namų
šeimininkėms priklausančius bučinius susirinktų.
Toje pačioje krosnyje duoną kepdavo dabar jau devintą dešimtį
skaičiuojančių Zimnickaičių mama.
„Nuo seno šeimininkės žinojo: duonai kepti krosnis juodalksnių
malkom kūrenama, kad pluta nepridegtų. Beržinės daug kaitresnės, nuo jų pluta
pajuodija“, – išmintimi dalijosi V.Zimnickaitė.
Duonai davė ramybę
Greta jau iškūrentos krosnies pūpsojo šeimininkių surišta
pušinė ilgakotė šluota. Tokia iššlavus pelenus krosnyje pasklinda malonus
spygliuočių aromatas.
Duonkepę išvalius į virtuvę kepėjos įneša kubilėlį su jau
užmaišyta duonele. Atsargiai ant klevo lapais išklotos ližės miklios rankos
formuoja kepalėlį, jį apglosto, pirmajam įspaudžia kryžiaus ženklą ir
peržegnojusios, kad Dievulis skalsintų, šauna į krosnį. Taip vieną, antrą,
trečią, ketvirtą – krosnis pilna kylančios duonos.
Dabar jau užsukus netikėtam svečiui išeiti nevalia, kad pluta
neatšoktų ar kepalėlis nesusmegtų. Ir atėjusios kaimynės išleisti negalima – kad
duonos neišsineštų.
V.Zimnickaitė pamena, kad pašovus duoną šiukštu vaikams
drausdavo lakstyti, trankyti durimis ir kitaip šėlioti. Todėl ir į duonos kepimo
šventę tarsi į atlaidus gausiai susirinkusios šeimininkės nuščiuvusios išgarma į
kitą trobos galą, kad netrukdytų duonelei dvi valandas ramiai kepti.
Toks moteriškių nekantrumas kažin ar patiktų senoliams, mat
kepant duoną net durų neleisdavo darinėti, kad vaikams sulipdytas pagrandukas iš
krosnies nepabėgtų.
Palikusios duoną kepti Nibragalio kaimo moterys neištveria
neuždainavusios. Tokiu stiliumi, kaip jos, su bosijimu, sako, dainuojama tik
Kretos saloje. O Nibragalyje šitaip dainas traukdavo dar senoliai.
Gurmaniška kaimo virtuvė
Kol duona kepa, kad alkanų svečių pilvai maršų negrotų,
sumanios šeimininkės sugarma į lauko virtuvėlę su dubeniu nuo duonos nugriebtos
tešlos.
Bronė Bernatavičienė kartu su dviem Nijolėmis – Sadauskiene ir
Imbrasiene – minko senolių gerai žinomus, o jaunimo gal nė neragautus
raguoliukus. Penkiolika minučių pavirti, spirgučiais, svogūnais paskanintais,
užpilti kiek rūgštelėję raguoliai ant stalo neužsibūna. Sotų ir, svarbiausia,
ekologišką, be jokių konservantų patiekalą susirinkusieji šveičia pilna burna,
pokštus, dainas ir ilgas kalbas pamiršę.
Šeimininkės iki šiol juokiasi prisiminusios, kokį anšlagą
sukėlė vasarą Dainų šventėje Vilniuje. Eilėje prie karštų raguoliukų mindžikavo
ne tik iš visos Lietuvos suvažiavę dainininkai ir šokėjėliai. Seną, neįmantrų
lietuvišką patiekalą išsijuosę gyrė net ir užsieniečiai.
O Nibragalio moterų keptos duonos riekėms, užteptoms sviestu ir
dar melisos lapeliu pagardintoms, turbūt neprilygo joks kitas patiekalas – Dainų
šventės dalyviai tiesiog mėgavosi gurmanišku nibragaliečių užkandžiu.
Prakaitavo net sienos
Prieš gerą pusę amžiaus turbūt niekas nė neįsivaizdavo, kad
moteris gali nemokėti kepti duonos, kad naminę pakeis kepyklose urmu kepta. Apie
moterį, atėjusią skolintis duonos, sakydavo, kad ji labai prasta gaspadinė.
Tokiai niekada neskolindavo neprariekto duonos kepalo. Jei
tokio neturėdavo, šeimininkė atsiriekdavo kampelį „dėl sūnelio“. O duonos raugą
paskolinti reta išdrįsdavo – tikėjo, kad duona praras skonį. Dėl tos pačios
priežasties vengdavo ir duonkubilį skolinti.
Septynių vaikų šeimoje užaugusi V.Zimnickaitė pasakoja jau nuo
13-os metų duoną minkydavusi. „Kubile minkydavau ir verkdavau, kaip sunku
būdavo“, – prisimena senolė.
Ne veltui liaudies išmintis byloja, kad duona minkoma tol, kol
net sienos nuo prakaito šlapios patampa. Anot V.Zimnickaitės, duona buvo maišoma
popiet, o rytojaus dieną minkoma ir į krosnį šaunama.
„Grūdai buvo kitokie nei dabar, greičiau duona išrūgdavo“, –
mano šeimininkė.
Dabar tėvelių troboj likusios dvi seserys – Veronika ir
Bronislava – duoną minkančios tik šventėms artėjant ar svečių laukdamos.
„Pripratom ir prie pirktinės“, – pripažįsta močiutės.
Patyrusios kepėjos gerai žino: kiekvienos šeimininkės duona vis
kitokio skonio. Ir ne tik miltai lemia, ar skani bus iš krosnies ištraukta
duonelė. Senoliai seniai pastebėjo, kad rūgščios šeimininkės ir duona rūgšti.
Todėl, pasak V.Zimnickaitės, minkant duoną, šiukštu, negalima pyktis, šeimoje
turi būti ramybė ir darna.
Močiutė išduoda be meilės ir miltų į tešlą dar įberianti ir šiek tiek
druskos, nors kepėjos tokių pagardų ir vengia.
Plačiau skaitykite 2009 m. spalio 19 d. „Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
P.Luko nuotr. Virtuvės paslaptys. Patyrusios
kepėjos gerai žino: kiekvienos šeimininkės duona vis kitokio skonio. Senoliai
seniai pastebėjo, kad rūgščios šeimininkės ir duona rūgšti.
