Ekonomistai yra nustatę vieną dėsningumą, vadinamą neįmanoma trejybe. Ekonomikos politikoje neįmanoma vienu metu užtikrinti laisvo kapitalo judėjimo (jis labai svarbus šalims, norinčioms greičiau pasivyti pirmaujančias), fiksuoto valiutos kurso pagrindinės prekybos sandorių valiutos atžvilgiu (kad šalies užsienio prekybai būtų kuo palankesnės sąlygos) ir autonominės pinigų politikos (būtinos siekiant turėti galimybę paveikti nacionalinį ūkį reikiama kryptimi – atvėsinti kaistantį ir paskatinti stojantį). Rankose įmanoma turėti tik du iš šių trijų dalykų (Lietuva, kaip žinome, turi du pirmuosius).
Graikijos krizei įsibėgėjus išryškėjo kita vadinamoji neįmanoma trejybė. Kiek supaprastintai ji skamba taip: jei esate ES, neįmanoma vienusyk turėti ir demokratijos, ir suverenumo, ir narystės pinigų sąjungoje su visais jos teikiamais pranašumais. Galite turėti tik du iš jų, ko nors reikia atsisakyti.
Kai pernai pačiame Graikijos viešųjų finansų krizės įkarštyje tuometis šalies premjeras, priblokštas ES ir Tarptautinio valiutos fondo pagalbos sąlygų, prasitarė siūlysiąs surengti šalyje referendumą dėl dramatiškų valstybės išlaidų apkarpymo priemonių, Vokietijos ir Prancūzijos vadovai suskubo įtikinėti to nedaryti. Buvo visai realu, kad dauguma žmonių nesutiks su karpomomis išlaidomis, parama Graikijai negalės būti suteikta, šalis išstos iš euro zonos, jos ekonominė katastrofa paliks juodą dėmę ES istorijoje ir pakenks jos ateičiai.
Kurti demokratiją be ekonominio augimo – tai statyti vežimą prieš arklį. Arba dar kitaip: demokratijos – kiek būtina, ūkio plėtros – kiek įmanoma.
Graikija dilemą išsprendė laikinai atsisakydama demokratinių procedūrų ir valstybės valdymą iki naujų parlamento rinkimų perleisdama „technokratams“, vadovaujamiems buvusio Europos centrinio banko viceprezidento Luco Papademo. 2011 m. rudenį, kai į kone analogišką padėtį pateko Italija ir premjeras Silvio Berlusconi buvo priverstas atsistatydinti, vyriausybės vadovu buvo paskirtas nepartinis ekonomikos profesorius, buvęs Europos Komisijos narys Mario Monti. „Technokratų“ vyriausybės yra vienas radikaliausių ir veiksmingiausių būdų susitvarkyti su ekonomikos sunkumais. Kada šalies ūkio valdymą reikia atimti iš daugumos balsais išrinktų politikų ir jį perduoti ekspertams? Juk beveik garantuota, kad tokiomis aplinkybėmis jie priims sprendimus, kurie, atliekant demokratijos procedūras, niekaip negautų balsų daugumos.
Ekonomikos funkcionavimo ir demokratijos sąveika nei paritetinė, nei vienareikšmiška. Mokslinėje literatūroje gausu tyrimų su prieštaraujančiomis išvadomis.
Aišku, kad demokratija neįmanoma be rinkos ūkio, nes ūkinė laisvė yra viena svarbiausių žmogaus ir visuomenės laisvės išraiškų. Taip pat aišku: jei žmogus turi rinktis iš duonos ir demokratijos, jis pasirinks duoną; tik kai po duonos kiekvienam atsiras ir sviesto, o galiausiai ir žaidimų, žmonės ims pasigesti ir demokratijos. Todėl pasaulio istorijoje nematome demokratinės valstybės, turinčios komandinę ar kitaip luošinamą ekonomiką, užtat yra ne vienas rinkos ekonomikos be demokratijos pavyzdys.
Minėti moksliniai tyrimai rodo, kad ilgalaikėje perspektyvoje demokratija palankesnė šalies ekonominei plėtrai ir gerovei, nes užtikrina įstatymo viršenybę, stabilią politinę aplinką, didesnį išorės partnerių pasitikėjimą. Tačiau demokratija gali ir kliudyti ūkio plėtrai: išteklių mobilizavimo galimybės šiuo atveju gerokai mažesnės ir procedūros ilgesnės, ji leidžia reikštis įvairiausių grupių interesams ir jų įtakai valdžios institucijose, ji jautri populistiniams reikalavimams, todėl paprastai skiriama daugiau dėmesio vartojimui didinti atsisakant investicijų. Taip galiausiai pakenkiama šalies strateginei pažangai.
Demokratija, kuriama pilietiškos savivokos stokojančioje visuomenėje, išvis gali virsti karikatūra ir pati prisišaukti „stiprios rankos“ režimą. Vadinamasis socialinis kontraktas daugelyje pokomunistinių šalių, kuriose visuomenė toleruoja autokratinius režimus mainais į ekonomikos augimą, patvirtina, kad pradiniame modernios ekonominės pažangos etape masinis pajamų ir šeimų gerovės augimas yra diktatūrų toleravimo veiksnys.
Tų tyrimų rezultatus pagrindžia istorinė praktika. Dauguma ekonominį šuolį padariusių valstybių – Čilė, Kinija, Taivanas, Pietų Korėja, Singapūras – pradėjo nuo autokratinių režimų. Be abejo, demokratija negali būti vertinama vien jos poveikio ūkio plėtrai požiūriu. Ji yra socialinė vertybė, pati sau tikslas. Kiekvienos visuomenės raidos galutinė, „normali“ būsena ir tikslas yra demokratinė santvarka.
Kai kurie tyrėjai siūlo demokratiją traktuoti kaip prabangos prekę: jos prireikia, kai pagaliau patenkinti esminiai žmonių poreikiai. Tokiam požiūriui iš esmės pritaria ir toks autoritetas kaip Zbigniewas Brzezinskis: demokratija yra ne ekonominio augimo sąlyga, bet jos rezultatas. Jis galėtų tą patį pasakyti ir kitaip: kurti demokratiją be ekonominio augimo – tai statyti vežimą prieš arklį. Arba dar kitaip: demokratijos – kiek būtina, ūkio plėtros – kiek įmanoma.
Grįždami į mūsiškę ES ir jos pinigų sąjungą galime daryti išvadą: jei euro zonos narė suverenumą suvokia kaip neribotą valiūkavimą ekonomikos politikoje, ji tikrai bus priversta rinktis, suspenduoti demokratines procedūras ir, pasikvietus „technokratus“, gelbėtis nuo katastrofos arba išstoti iš pinigų sąjungos. Turėti visų trijų privilegijų neįmanoma.
