Kęstutis Kemzūra iki pat Europos čempionato laužė galvą ir girdėjo pasiūlymų, kokie 12 karių turėtų ginti Lietuvos garbę. O jeigu reikėtų išsirinkti geriausią po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos komandą – svajonių rinktinę?
Realybėje tai neįmanoma, tačiau tik akimirkai įsivaizduokite, kad sukurta laiko mašina geriausius šalies krepšininkus gali atgabenti į 2011 metus. Atgabenti iš tos vasaros, kai žaidėjas Lietuvos rinktinėje spindėjo ryškiausiai.
IQ, sudarydamas šią svajonių rinktinę, save ribojo keliomis taisyklėmis. Pirmoji – į akiratį patenka tik čempionatai po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Antroji – krepšininkas turėjo žaisti būtent Europos čempionate, o ne kitame tarptautiniame turnyre. Todėl pasirinkimas sumažėja iki aštuonerių pirmenybių ir 45 krepšininkų (beje, šiemet tikrais Europos pirmenybių debiutantais rinktinėje gali tapti tik Jonas Valančiūnas ir Martynas Pocius – red. past.). Ir trečioji taisyklė – tas pats krepšininkas į svajonių rinktinę gali patekti tik iš vieno čempionato. Kaip paaiškėjo, ši taisyklė iš tikrųjų leidžia bent iš dalies pasijusti K. Kemzūros kailyje.
Taigi, be tolesnių išvedžiojimų, jūsų dėmesiui – Europos čempionatų Lietuvos svajonių rinktinė.
Šarūnui Marčiulioniui tai buvo vienintelis Europos čempionatas su Lietuvos rinktinės marškinėliais. Užtat koks! Būdamas tikras raumenų kalnas europietiškame krepšinyje Šaras tiesiog taškė iš kelio visus varžovus. Turbūt didžiausias prisiminimas iš to čempionato – Š. Marčiulionis, atkovojęs kamuolį po savo krepšiu, nuskriejantis per visą aikštę ir beveik tiesiogine prasme įnešantis kamuolį į krepšį arba kairiąja, arba dešiniąja ranka. Tuomet įteiktas naudingiausio pirmenybių žaidėjo prizas lietuvių lyderiui buvo menka paguoda po kontroversiško finalo su Jugoslavija (90:96), kurio skausmą tautos atmintyje vėliau užgožė nebent 2004 metų olimpiados pusfinalis su Italija.
Šarūnui Jasikevičius rengiasi šeštajam ir paskutiniam savo Europos čempionatui. Nors rinktis yra iš ko, labiausiai išsiskiria jo pasirodymai 2003 ir 2007 metais. Su visa pagarba Šaro žygdarbiams prieš ketverius metus, kai jis tempė komandą paskui save kankinamas iškart kelių traumų, jo metai buvo 2003-ieji. Visas šešerias lietuvių rungtynes iš Švedijos galima drąsiai rodyti jauniesiems talentams krepšinio mokyklose kaip pavyzdį, kaip turi rungtyniauti atakų organizatorius. Š. Jasikevičiaus konstruojamas lietuvių žaidimas pavergė visą Europą. Ir po 64 metų pertraukos padovanojo Lietuvai auksą.
Lietuvos rinktinei visada reikia pagauti gerą bangą. Kas žino, kaip būtų susiklostęs 2003-iųjų čempionatas, jei plačiaskruostis rinktinės debiutantas iš Klaipėdos savo beprotišku metimu nebūtų atnešęs pergalės pirmame susitikime su latviais (92:91). „Kalašnikovas“ tuomet rinktinėje debiutavo tapdamas rezultatyviausiu žaidėju, bet jam, deja, tai buvo pirmos ir paskutinės žemyno pirmenybės. Pernai, būdamas vos 30-ties, snaiperis pasakė „Žaidimas baigtas“, tačiau Europos čempiono medalis puošia trumpą, bet įspūdingą jo karjerą.
35 metų krepšininkas (tiek Rimui Kurtinaičiui buvo 1995-aisiais) būtų vyriausias svajonių rinktinės žaidėjas. Galbūt nebe toks staigus, kaip geriausiais karjeros laikais, Kurtis vis dar sugebėdavo paleisti tritaškių salves – jei netikite, pasižiūrėkite 1996 metų Atlantos olimpinių žaidynių mačo su Kroatija vaizdo įrašą. Be to, R. Kurtinaičiui drąsiai galima numatyti svajonių komandos sielos vaidmenį, nes nesibaigiantys jo pokštai ir istorijos nusišypsoti priverstų net numirėlį. Snaiperio patirtis ir neginčijamas autoritetas leistų jam ir dalyti įtikinamus patarimus komandos draugams.
Lietuvos rinktinė pirmą XXI a. dešimtmetį neturėjo nieko stabilesnio už Ramūną Šiškauską. Išskyrus debiutą didžiojoje krepšinio scenoje per 2000 metų Sidnėjaus žaidynes, „Baltų Pippenas“ nuolat rinktinėje grieždavo pirmaisiais smuikais. Todėl į svajonių rinktinę lengvai gali patekti visos keturios – 2001, 2003, 2005 ir 2007 metų – R. Šiškausko versijos. Tačiau būtent 2007-aisiais iš plastilino sukurtas puolėjas pateko į simbolinę pirmenybių rinktinę ir labiausiai norėjo išvengti pralaimėjimo Rusijai pusfinalyje (30 tšk.). Įdomiausia, kad R. Šiškausko 2011-ųjų versija visai praverstų ir dabartinei rinktinei, tačiau krepšininko norą pasitraukti būnant aukštumoje, nors ir apgailestaujant, reikia suprasti.
Nepaprastai sunku pasirinkti tarp 1995 ir 1997 metų Artūro Karnišovo. Sidabrinėje rinktinėje Karšis (19,8 taško, 5,4 atkovoto kamuolio) buvo trečiasis banginis po Š. Marčiulionio ir Arvydo Sabonio, tačiau jo indėlis tuomet, kai rinktinė po veteranų pasitraukimo atlaikė didžiulę kartų kaitą, – neįkainojamas. Būtent mokydamasi iš džentelmeniškojo A. Karnišovo užaugo karta, kuri vėliau iškovojo 2000-ųjų olimpinę bronzą ir 2003-iųjų auksą. „Kai Karnišovas išėjo, visi pradėjo laimėti“, – prieš kelerius metus liūdnai juokavo geriausias 1996 metų Europos krepšininkas. Reikėtų sakyti kitaip – nebūtų A. Karnišovo, nebūtų „visų“.
Įspūdingiausias Sauliui Štombergui buvo jo paskutinis, penktasis, Europos čempionatas. Jis ir pats pateko į simbolinę pirmenybių rinktinę, ir, kaip rinktinės kapitonas, pirmasis Stokholmo „Globe“ arenoje į viršų iškėlė kontinento čempionų taurę. Vienas techniškiausių visų laikų šalies krepšininkų savo trofėjų lentyną pripildė sklidinai, nes mėgavosi ir išskirtinai sėkminga klubine karjera. Galima spėti, kad šaltas „Vokiečio“ protas jam garantuotų lemiamas atakas ir šioje žvaigždžių prikimštoje svajonių rinktinėje.
Šiuo atveju labai reikėtų priešinga kryptimi veikiančios laiko mašinos, kuri perkeltų Liną Kleizą iš ateities į dabartį. Šiemet dėl sunkios kelio traumos nežaidžiantis geriausias 2010 metų Lietuvos krepšininkas tėra 26-erių, todėl jo laukia dar trys–keturi geri čempionatai. Į svajonių rinktinę kaunietis patenka su šiokiu tokiu avansu, nes 2009-aisiais apskritai buvo „Misteris Destrukcija“ (ši patirtis taip pat prisidėjo prie žaidėjo brandos), o 2007-ųjų bronzinėje komandoje jis būdavo vyresnių komandos draugų šešėlyje. Tiesa, beprotiškai klampiame ketvirtfinalyje su Kroatija (74:72) būtent L. Kleiza (19 taškų) nutiesė rinktinei kelią medalių link. Laukiame tęsinio.
Dėjimą dviem rankomis per Pau Gasolį drąsiai būtų galima rinkti į gražiausių Lietuvos rinktinės visų laikų epizodų dešimtuką, tačiau 2007-aisiais suvalkiečio vaidmuo komandoje buvo gerokai ryškesnis. Nors amerikiečiai mėgdavo juokauti, kad Darius Songaila neperšoktų per sekmadienio laikraštį, puolėjas ant stalo deda kitokių valgių – tvirtą gynybą, klaidinančius judesius po krepšiais ir puikų pataikymą iš vidutinio nuotolio. Įdomiausia, kad visa tai atlikdamas jis kartu sugeba žandikauliais minkyti kramtomąją gumą, taigi mokytų kolegas, kaip suderinti susikaupimą ir atsipalaidavimą.
Geriausio visų laikų Lietuvos krepšininko A. Sabonio karjerą šiek tiek apgadino nemalonios nesėkmės. Pavyzdžiui, techninė pražanga 1995-ųjų finalo rungtynėse su Jugoslavija, nesugebėjimas susitvarkyti su Ignacio de Migueliu 1999-aisiais, kai Lietuva atrodė pasmerkta laimėti Europos auksą, ar fatališkas pralaimėjimas su Kauno „Žalgiriu“ 2004-ųjų pavasarį Tel Avivo „Maccabi“. Tačiau, nepaisant to, neseniai į NBA Šlovės muziejų išrinktas Sabas būtų šios Lietuvos svajonių rinktinės stuburas, ypač būdamas toks, kaip 1995-aisiais, kai ir Madrido „Real“ klube pasiekė iki šiol gyvuojančius ACB lygos rekordus.
Vienintelis krepšininkas po Nepriklausomybės atkūrimo, laimėjęs tris olimpinius medalius, privalo būti ir svajonių komandoje. Tiesa, geriausią savo čempionatą Gintaras Einikis sužaidė tuomet, kai rinktinė į rimtesnius laimėjimus nepretendavo. Kaip kažkada pasakė Saratovo „Avtodor“ vadovas Vladimiras Rodionovas, Pūkio siela visada buvo plati kaip Volga, o tai galbūt ir trukdo buvusiam krepšininkui sėkmingai įsilieti į įprastą visuomenės gyvenimą. Tačiau ant parketo jo talentas buvo neabejotinas, o firminiai kabliai varė iš proto visus varžovus.
Kaudamasis dėl paskutinių vietų dvyliktuke, Robertas Javtokas nurungia Eurelijų Žukauską. Šalia A. Sabonio ir G. Einikio svajonių rinktinei reikia greičio, šuolio ir atletiškumo, o dabartinis rinktinės kapitonas gali pasiūlyti visus šiuos ingredientus. Vos tragedija nesibaigusi motociklo avarija 2002-aisiais neleido R. Javtokui su rinktine pabandyti kitąmet laimėti Europos aukso. Prisiminus spartų vidurio puolėjo progresą iki šios nelaimės, galima spėti, kad jis galėjo tapti dar didesne žvaigžde. Tačiau ir dabartinės jo karjeros gali pavydėti daugelis kolegų, dūstantys jo gynybos gniaužtuose.
