Šiuo metu Panevėžyje gyvena 147 romai. Iš jų 38 jaunesni nei 16 metų oficialiai lanko mokyklą, tačiau suolai neretai būna tušti. Mūsų mieste vidurinę mokyklą yra baigę tik du šios tautybės žmonės. Įgyti specialybę ir įsidarbinti pavyksta vienetams.
D. Tumasonytė (kairėje) ir V. Beinortienė pabrėžia, kad romai nori tapti visuomenės dalimi, tačiau susiduria su begale problemų ir su jomis vieni nemoka susidoroti.
Dvidešimt vienerių Edgaras prieš kelerius metus baigė Skaistakalnio pagrindinės mokyklos 10 klasių. Minties tęsti mokslus ir įgyti specialybę jis neatmeta. Vaikinas augina vienerių metų dar neturintį sūnų ir sutinka, kad mokslas svarbus, o norint susirasti padorų darbą ir užsidirbti reikia įgyti specialybę. „Be mokslo normalaus darbo nerasi“, – įsitikinęs panevėžietis.
Edgaras dažnai savanoriauja Panevėžio vaikų dienos užimtumo centre. Čia pagelbėja jo vadovei Daivai Tumasonytei ir Panevėžio romų globėjai Vidai Beinortienei prižiūrėti vaikus, moko juos skaityti, rašyti, skaičiuoti, kartu gamina įvairius rankdarbius, paskui padeda susitvarkyti darbo vietą.
Tačiau tokių kaip Edgaras mažuma. Dažnai romai nesuvokia švietimo svarbos, nemato prasmės ir reikalo kasdien vaikus leisti į mokyklą.
Lietuviams įprasta 12 metų mokytis mokykloje, vėliau tęsti mokslus. Tačiau romams tai atrodo laiko ir pinigų švaistymas. Norint išleisti vaiką į mokyklą reikia kasdien anksti keltis, aprūpinti jį drabužiais, avalyne, kanceliarinėmis priemonėmis ir kitais mokslui reikalingais daiktais.
Kad romų integravimas į visuomenę sudėtingas procesas, pripažįsta ir Vaikų dienos centro direktorė D. Tumasonytė. Ji teigia, kad tiek lietuviai, tiek patys romai turi suvokti, kad tautos ir tradicijos yra skirtingos, pasaulio matymas ir suvokimas taip pat skiriasi. Dėl šios priežasties prireikė nemažai laiko, kad abi tautos pradėtų bendrauti.
„Kelerius metus dirbome intensyviai, pratinome lietuvius prie romų ir juos – prie lietuvių“, – „Sekundei“ teigė centro vadovė.
Romų tradicijos
D. Tumasonytė mano, kad romams reikia specifinės pagalbos. Kai kurie nemoka nei rašyti, nei skaityti, neturi socialinių ir darbinių įgūdžių, gyvena pagal kitas tradicijas, jų mentalitetas kitoks. Dėl kultūrinių skirtumų neretai kyla nesutarimų ir nesusipratimų.
Mažai lietuvių žino apie romų tradicijas, todėl kai kurie jų gyvenimo ir elgesio aspektai atrodo keisti ir neįprasti. Pavyzdžiui, tai, kad romai kurti šeimą pradeda būdami vos 15–16 metų.
Romai iškelia didelę vestuvių puotą. Jie retai susituokia civilinės metrikacijos skyriuje, dar rečiau jaunieji meilę prisiekia bažnyčioje. Priimta, kad šeimą kurti gali tik tos pačios tautybės žmonės. Daug metų lietuvių ir romų tautybių santuoka buvo smerktina.
Šeiminis gyvenimas nėra lengvas. Įprasta, kad su vyru pradėjusi gyventi moteris nebegali mūvėti kelnių – tik sijonus. Tradiciškai ji paklūsta savo vyrui, rūpinasi namų ūkiu ir augina vaikus.
Didžioji dalis romų senjorų yra beraščiai, todėl patiria nemažai sunkumų. Būna, kai, norėdami nusipirkti pieno, paima kefyro pakelį, sviestą parduotuvėje atpažįsta pagal jo formą, rinkdamiesi kitas prekes atkreipia dėmesį į produkto spalvą ir dydį.
Romų kalba daug metų buvo žodinė ir perduodama iš kartos į kartą, tačiau neturėjo rašto. Tik 2004-aisiais Lietuvoje pasirodė pirmoji romų knyga „Romų abėcėlė“. 2011 m. Vida Beinortienė išleido pirmąją romų kalbos gramatiką lietuvių kalba.
Romų kalba visame pasaulyje skiriasi, turi tik tą patį pagrindą. Teigiama, kad Lietuvos romų kalba sudaryta iš 70 kitų valstybių kalbų, tačiau skirtingose šalies vietose kalbama įvairiomis tarmėmis.
Ir tai tik keli faktai, jų nežinant kartais sunku suvokti romų elgesį.
Bėga iš pamokų
Romai mokyklą paprastai lanko pirmaisiais metais. 5–7 klasėse įvyksta esminis lūžis, kai vaikai pradeda bėgti iš pamokų. V. Beinortienė sako, kad viena iš priežasčių, kodėl romai nelanko mokyklos, yra neigiamas tėvų požiūris.
„Tėvai neskatina, rytais nekelia į mokyklą“, – sako V. Beinortienė. Tačiau priduria, kad švietimo įstaigos vaikais rūpinasi.
„Mokyklos stengiasi išsaugoti romus. Skambina, ieško, nes reikia mokinių“, – teigia pašnekovė.
Į pirmą klasę atėję lietuvių vaikai dažniausiai pažįsta raides, moka skaityti, o mažieji romai – ne. Kartais net šeštokas nesugeba parašyti ir perskaityti savo vardo, pavardės. D. Tumasonytė atkreipia dėmesį, kad taip yra ne dėl to, kad romai negali ar nesugeba išmokti rašyti bei skaityti, o todėl, jog jiems niekas nepadeda ir su jais nedirba.
Kai su mažais vaikais nėra dirbama nuo pat pradžių, ypač pradinėse klasėse, jie pradeda atsilikti. Prisivyti bendraklasius darosi sunku.
Panevėžio jaunimo mokykloje mokosi šeši romai. Direktoriaus Vidmanto Vilučio teigimu, pusė vaikų yra motyvuoti ir lanko pamokas, pusė mokykloje pasirodo tik retkarčiais.
Direktorius mano, kad dėl savo tradicijų romai į mokslą žiūri pro pirštus. Neretai tėvai geba susitvarkyti dokumentus dėl įvairių lengvatų ir pašalpų, tačiau kai vaikas neateina į mokyklą, pedagogai išgirsta keistus pasiteisinimus.
„Kai auklėtojos skambinėja, domisi, kur vaikas, tada būna labai daug pasiteisinimų ir priežasčių – tai susirgo, tai pas gydytoją ėjo, tai drabužius skalbė“, – pasakoja V. Vilutis.
Lankantys mokyklą romai joje pritampa ir neturi jokių problemų dėl savo tautybės. „Mūsų mokykloje jie niekuo neišsiskiria“, – tvirtina vadovas. Motyvuoti mokiniai kasmet baigia mokyklą ir gauną brandos atestatą.
Trūksta pasitikėjimo
Panevėžio vaikų dienos centro darbuotojai ir savanoriai įvairiomis skatinimo priemonėmis padeda romų vaikams suvokti mokslo svarbą ir stengiasi juos sugrąžinti į švietimo sistemą. Nemokėjimas skaityti, rašyti, skaičiuoti – viena iš priežasčių, kuri trukdo tos tautybės žmonėms integruotis į visuomenę.
D. Tumasonytė pabrėžia, kad romai nori tapti visuomenės dalimi, tačiau susiduria su begale problemų ir su jomis vieni nemoka susidoroti.
„Romams trūksta pasitikėjimo ir suvokimo, kokią naudą duoda švietimas“, – pažymi centro vadovė. Ir priduria, kad romai stokoja socialinių, darbo įgūdžių, visa tai trukdo tapti lygiaverčiais bendruomenės nariais.
Vaikų dienos centro direktorės manymu, norint palengvinti romų integraciją, daugiau dėmesio reikia skirti mąstymui ir suvokimui ugdyti, o ne naudoti prievartą.
„Svarbu ugdyti sąmoningumą, rodyti perspektyvas, naujas galimybes, kad romai turėtų tikslą ir jo siektų. Jeigu nėra noro, tai nieko ir nebus“, – kalbėjo D. Tumasonytė.
Suvaržytos darbo galimybės
Dėl nebaigto mokslo, neįgyto išsilavinimo romams sunku įsidarbinti. Tačiau šiems tikslams pasiekti koją kiša ir visuomenėje vyraujantys stereotipai.
Į romų tautybes žmones daugelis žiūri kreivai. Parduotuvėse jie atrodo įtartini, todėl kartais apsauginiai vaikšto jiems iš paskos, kol šie išeina. Viešosiose vietose neretas vengia romų ir traukiasi nuo jų.
V. Beinortienė pateikia vieną pavyzdį iš daugelio. Romė Elena, įgijusi dažytojos specialybę, į darbą buvo nepriimta dėl savo tautybės. Neretai romams tenka išgirsti mandagiai ištartą frazę: „Mes jums paskambinsime“, tačiau dažniausiai skambučio nesulaukiama.
Edgaras sutinka, kad Panevėžyje romai vis dar diskriminuojami. Tačiau pažymi, kad lietuviai dabar dažniau ir laisviau bendrauja su kitos tautybės žmonėmis. „Dabar panevėžiečiai nebebijo romų“, – sako vyras.
Jis tvirtina, kad tose šalyse, kur gyvena daugiau įvairių tautybių žmonių, romai beveik nepatiria diskriminacijos.
V. Beinortienė pritaria Edgaro nuomonei, kad užsienyje romams gyventi lengviau. „Ten įvairių žmonių privažiavę ir niekas nesureikšmina tautybės“, – paaiškina V. Beinortienė.
Iš 85 Panevėžyje gyvenančių suaugusiųjų romų nemažai yra bedarbių, gaunančių pašalpas. Vis dėlto yra tokių, kurie ir neturėdami specialybės sugeba įsidarbinti. Daugiausia tai 18–20 ir 40–50 metų romai. Dažniausiai darbą randa įvairiose gamyklose, autoservisuose ar miškuose, o amato išmoksta dirbdami.
Norėdama padėti romams integruotis į visuomenę D. Tumasonytė siūlo įdarbinimo sistemą, kuri pagelbėtų šiems žmonėms lengviau susirasti darbą. Ne paslaptis, kad romai nelinkę būti vienoje vietoje, todėl nuolatinis darbas – daugumai sunkiai įveikiama užduotis. Anot centro vadovės, kiekvienas dirbantis romas besibaigiant savaitei turėtų gauti užmokestį.
D. Tumasonytė neabejoja, kad romai yra sumanūs ir veiklūs, todėl reikia tik daugiau galimybių ir darbas pagal tokias sąlygas juos tenkintų.
„Romai darbštūs, kiekvienas yra savo srities žinovas – kas skaniai kepa, kas puikiai verda“, – įsitikinusi pašnekovė.
Nori būti pastebėti ir įvertinti
Prieš 10–15 metų romai buvo labai uždara tauta.
Dažniausiai bendraudavo tik su artimiausiais žmonėmis, vengdavo nepažįstamųjų. Dabar situacija šiek tiek pasikeitė. Nemažai romų tapo drąsesni, atviresni, nebevengia kitų paprašyti pagalbos, jeigu jos prireikia.
Vaikams nepažįstamųjų dėmesys ypač svarbus. D. Tumasonytė pasakoja, kad kartu su vaikais keliauja po Lietuvą ir dalyvauja įvairiuose festivaliuose.
Šokdami ar dainuodami mažieji romai atsiskleidžia, pasijaučia reikšmingi. O kai žiūrovai šypsosi ir ploja, vaikai džiaugiasi ir jaučiasi naudingi.
Pajutę savo vertę romai nebevengia bendrauti, supranta, kad yra reikalingi ir naudingi visuomenei.
Karolina MIKOLIŪNAITĖ
