Kaip Nojus nuo tvano gelbėjosi savo laive, taip mudu su senu pasaulį išnaršiusiu bičiuliu nuo karščio svaiginamos poilsiautojų minios saugojomės Ariogaloje.
Dubysos pakrančių vėsa ir viltis pasimėgauti jaukiu mažo miestelio užeigos valgiu nebuvo koks netikėtumas. Mano bičiulis, su trumpakelnio amerikiečio vėjavaikiškumu žengiantis tvirtus žingsnius senatvėn, jau ne pirmą vasarą ieško to, ką pamėgo Indianos miestelių restoranėliuose. Bent jau šviežiai kepto obuolių pyrago.
Naiviai tikėjausi, kad Luokėje rasiu „Blindos“ ar „Šatrijos“ karčiamėlę. „Populiariausio lietuvių herojaus šlovės ir nulinčiavimo vieta gali traukti pramogautojus“, – ramiai pasakojo jis, merkdamas žilus ūsus į mažą bokalą „Forto“ alaus (lygiai 1 euras). Romantiška Maironio trasa nuo Žarėnų iki Luokės neturi nė vienos dėmesio vietos. Jo manymu, jau dabar matyti gerėjantis privatus ūkininkų gyvenimas, skutamos pievelės, renčiamos pavėsinės su ugniakurais, o štai bendresnio gyvenimo vietų kaip ir nėra. Net didesniuose centruose (patikrinau Raseinius ir Kelmę) užeigos iškeltos į pakeles – gal kokie ratuoti turistai sustos.
Sunku būtų parašyti Lietuvos mažųjų miestelių kavinių gidą. Pokolchoziniai kaimiečiai dar neieško savaitgalio kaimynystės baro, o ir po mišių nesusirenka bendrų pietų. Vienintelė vieta Lietuvoje, kurią Užkalnis galėtų pareklamuoti smaguriautojams ir keistuoliams, žąsims ir žąsinams, – tai Pavydas. Tikras Šiluvos priekaimis tikrai keistu pavadinimu. Anot maniškio Indianos Džonso, ten tai bent karčiamos esama. Vien keistos formos ir dar keistesnio elgesio šinkorka ko verta. Ji galėtų tapti tikra žvaigžde. Lietuvos pavydoliai čia galėtų rinktis į sąskrydžius, apsitempę margais second hand nertinukais ir užsikniaubę virš savų lėkščių slėpti kits nuo kito, ką ir už kiek valgo.
Taip mums kalbant baigėsi pirmas „Arkos“ bokalas, ir ėmėmės paprastutės šviežių kopūstėlių sriubos, kurią į lauko pavėsinę su sveiku paslaugumu atnešė tikru šeimininku atrodantis garbus vyriškis. Žvelgėm į gražiai užlaikomus Ariogalos bažnyčios kuorus, grožėjomės švariu paprastumu ir gyrėme virėją. 60 centų kainuojanti kopūstienė, balansuojanti ant tarkuotų morkų ir smulkiai pjaustytų bulvių kranto, buvo jaukios namų virtuvės etalonas. Šešetas rimtų automobilių stovėjo akmenimis grįstame kieme, tiek pat porų buvo išsibarsčiusios restorano viduje ir pavėsinėse. Buvo jaučiama, kad tai yra nuolatiniai valgytojai, pramogautojai. O „Arka“ gali pretenduoti į gelbėjimo priemonę beskonybės tvano ir Pavydo intervencijos laikais.
Neseniai iš molio plytų ir akmenų suręsta užeiga su 60 nakvynės vietų neabejotinai laikosi iš didelių iškilmių savaitgaliais ir kasdien keičiamo valgiaraščio šiokiadieniais. Viską sudėjus krūvon verslas laikosi. Kainos? Už savo befstrogeną mokėjau 3,33 euro, o mano bičiulis už balandėlius – dar mažiau. Pasakysiu ir už jį, ir už save. Balandėliai buvo nuostabūs. Gal net prilygo ukrainietiškam restoranui turistinio Lvovo viduryje. Tikras Vidurio Rytų Europos simbolis, kuris šiaurietėje Lietuvoje labiau linksta draugauti su morkomis negu pomidorais. Padažas tirštesnis nei įprasta. Grietinės baltalai paveikslą darė švelnesnį.
Tuo pat metu ši grietininė Vidurio Lietuvos namų tradicija patiekalą, kuriam priklijuotas grafo Stroganovo vardas, pavertė visiškai kitu. Vilniaus „Neringoje“ savo Stroganovo jautienos skonį suformavusiam valgytojui tai turėjo kristi į akis. Žinoma, svarbiausias elementas – jautienos juostelės. Tačiau kepimo ir troškinimo stilistika jau skiriasi. Tas pats baltojo padažo su tarkuotomis morkytėmis švelnumas „Arkoje“ iš esmės sukūrė savitą patiekalą, kurio niekas nepavadintų prastu, nepasisekusiu, negardžiu. Tačiau reporterio priekabių visada atsiras ten, kur pavadinimas ima tolti nuo lėkštės it nepaklusnus šunytis nuo namų. Su perdėtu uolumu ir tikru išradingumu Lietuvoje kuriant aukštos arba meninės virtuvės restoranus tokia garbingo namų paprastumo linija tikrai verta išlikti.
Savaitės vidurio nesėkmė (ypač mano smalsiam bičiuliui) prasidėjo nuo deserto. Jo žodžiais, čia „Arka“ užplaukė ant seklumos, nuo kurios ją reikės nutempti per kitą apsilankymą. Apmaudo kiekis buvo susijęs su aplinkybe, kad čia nuolat kepa obuolių pyragą, apie kurio tradicinį namų rimtumą buvo galima spėlioti pagal kitus ragautus patiekalus. Tačiau tądien mums susiraukė nelaimė: anksčiau keptas buvo suvalgytas, o naujas dar neiškeptas. Sukarti tokį kelią, susikivirčyti su aptemtai apkūnia Pavydo baro karaliene ir negauti geidžiamo kąsnio – to mano bendravalgiui buvo kiek per daug. Tačiau smaguriautojo išmintis viską vertė smagiu juoku su lašu kaip visada Lietuvoje gerai verdamos kavos. Čia abu sutarėme: bet kokio baro sėkmė priklauso nuo žmonių. Nesunku atpažinti vietas, kurių savininkams restoranas yra tik verslas. Jei nenori dar ir pamaloninti svečio, o tik galvoji apie nepelnytus arbatpinigius – gero nelauk. Kilom nuo suolo, palikom kiek daugiau nei 7 eurus. Linkėdami sėkmės nuoširdžiam „Arkos“ kapitonui, žadėjom grįžti ir skelbti gerą naujieną visiems, norintiems skaniai išsigelbėti.
„Arka“,
Vytauto g. 133, Ariogala, Raseinių r.
Vertinimas 3/5
