Vadi Rumo dykumos spalvos mainosi lyg chameleonas.
Kai sterili ir nuobodi Vakarų Europa įgrįsta iki gyvo kaulo, tačiau nėra laiko leistis į ilgą egzotišką kelionę, Izraelis ir Jordanija gali pasiūlyti tai, ko reikia gultų paplūdimyje nemėgstančiam trinti poilsiautojui: keletą gamtos ir civilizacijos stebuklų iš sąrašo „privaloma pamatyti“, nepaliaujamai stebinantį kultūrų chaosą ir atmosferą šalies, kuri jau kelis dešimtmečius žinių vedėjų lūpomis vaizduojama kaip pavojingiausia pasaulyje.
Penktą valandą ryto po bemiegės nakties reise Ryga–Tel Avivas automobilių nuomos kompanijos shuttle’o vairuotojas kaipmat išblaško snaudulį. Jis rėkia garsiau nei riaumojantis radijo imtuvas: „Iš kur jūs? Kas ta Lithuania? Latvija? Ne? A, Jasikevičius! Tai čia Lita.“
Keliauti nuomotais automobiliais Izraelyje bei Jordanijoje ir greita, ir patogu – nuostabiais kraštovaizdžiais galima gėrėtis sėdint prie vairo, protarpiais sustojant aplankyti turistinės įžymybės ar įbristi į Negyvąją jūrą. Tačiau kai kas šioje kelionėje atims bent po vieną dieną ir ilgam užgniauš kvapą. Tai – du miestai ir dykuma.
Apgaulinga Jeruzalės ramybė
Jeruzalė yra vienas iš nedaugelio istorinių miestų, kuriuose kasdienis gyvenimas dar nenustelbtas masinio turizmo. Priešingai, čia kasdienybė ir buitis taip arti istorijos ir religijos paminklų, kad net glumina.
Lentelė ant pastato skelbia, kad tai Mergelės Marijos gimimo vieta. Žengi vidun ir patenki į dailią, bet kiek apleistą daugiabučio laiptinę. Kairėje pro praviras duris sklinda ruošiamo maisto kvapai ir garsai, čia pat išdžiaustyti skalbiniai, o už durų dešinėje – Mergelės Marijos koplyčia, laipteliais žemyn į ankštą rūsį vorele spraudžiasi atvykę piligrimai, girdisi stačiatikių malda.
Kol tėtis meldžiasi, galima ir apsidairyti.
Prie Raudų sienos žydų ortodoksų vaikai žaidžia gaudynių, o bėgant jų garbanoti peisai juokingai styro atgal. Musulmonės moterys Uolos mečetės teritorijoje, į kurią kitatikiai įleidžiami tik pagal grafiką, plepa susėdusios ant apklotų, vaišinasi atsineštu maistu, sūpuoja kūdikius, o vyresni vaikai spardo kamuolį.
Jeruzalės senamiestį juosia gynybinė siena, kurios perimetras – keturi kilometrai. Užlipkite ant sienos ir nuo Jafos iki Liūtų vartų leiskitės į daugiau nei dviejų kilometrų kelionę iš viršaus stebint armėnų, krikščionių ir musulmonų kvartalų gyvenimą. Vaikščiodamas Jeruzalės gatvėmis dažnai jautiesi tarsi klaidžiotum prieblandoje skęstančiu labirintu – prekeivių pavėsinės ir sukabintos prekės slepia dangų ir dienos šviesą. Tuo tarpu nuo sienos, iš viršaus, viskas kaip ant delno – matyti, kaip moterys šalia minaretų džiausto kojines ir apatinius baltinius, vaikai šurmuliuoja mokyklų kiemuose, turguje derasi pirkėjai ir pardavėjai, o pro juodus saulės akinius visus stebi iki dantų ginkluoti Izraelio armijos kariai.
Keturių Jeruzalės kvartalų – žydų, armėnų, krikščionių ir musulmonų – neskiria aiškiai matomos ribos, o trijų didžiųjų pasaulio religijų išpažinėjai susilieja į margaspalvę minią. Tik krikščionių kvartale gatvės turgus praretėja užleisdamas vietą lauko kavinėms ir kiek erdvesnėms aikštėms su fontanais. Paieškokite restorano su terasa ant stogo, nuo kurios atsiveria vaizdas į minaretų, kryžių ir varpinių mišką.
Galima mėgautis ramybe, bet ji čia apgaulinga. Ką tik rusų kalba transliuojama radijo stotis pranešė apie rytų Jeruzalėje žydų namus puolančius palestiniečių jaunuolius, keršijančius už kareivių nušautą draugą.
Vos keli kilometrai nuo Jeruzalės senamiesčio driekiasi milžiniška betono siena – painios politinės situacijos simbolis, skirianti Palestinos autonomiją nuo Izraelio. Vykstant į Betliejų tenka pereiti kontrolės postą, ir atsiduri kitapus betono tvoros. Pirmas į akis krintantis vaizdas – Izraelio pusėje siena pilka, o palestiniečių – išmarginta piešiniais. Viename jų mergaitė, kylanti į viršų oro balionėliu. „Ta siena – prakeikta. Verslas visai sustojo, nėra pinigų“, – skundėsi palestinietis taksistas, už 20 dolerių nuo kontrolės punkto nuvežęs į Betliejaus centrą, o po valandos – atgal. Klientų mažai, skubėti nėra kur.
Pribloškianti Petra
Siko tarpekliu tenka žingsniuoti beveik du kilometrus, kai plyšyje tarp dviejų uolų atsiveria lopinėlis Iždo rūmų, puošniausio pastato Petros mieste. Klestėjimo viršūnę I a. pr. Kr. pasiekusi nabatėjų sostinė šimtmečius buvo paskendusi nežinioje ir tik 1812 metais europiečių keliautojas Johannas Ludwigas Burckhardtas ją vėl atrado.
Šimtus kartų „Travel“ ir „Discovery“ laidose matyta Petra pribloškia. Retai taip būna, kai šalies vizitine kortele ir vienu pasaulio stebuklų vadinamas miestas realybėje pranoksta net savo įvaizdį.
Šimtus kartų nuotraukose ir TV matytos Petros įspūdis realybėje vis tiek pribloškia.
Iš pradžių priblokš ir bilietų kainos, ypač tuos, kurie į Petrą iš Egipto kurortų atvyko dienai – daugiau nei 300 litų žmogui. Jei kasoje pateiksite įrodymą (spaudą pase ar viešbučio rezervacijos kuponą), kad Jordanijoje nakvojote ar liksite nakvoti, bilietas atpigs iki 170 litų. Vis tiek neatrodo pigu, tačiau nepaisant to, kiek sumokėsite, po aštuonių valandų žygio tarp uolose iškaltų rūmų, šventyklų ir kapaviečių pinigai atrodys bevertė smulkmena.
Tad dar 40 litų nepagailėkite dviejų valandų ekskursijai „Petra naktį“, kai žvakėmis apšviestu Siko tarpekliu vėl nužingsniuosite iki Iždo pastato. Arbata, pasakojimai ir liaudies muzika taps tik nesvarbūs priedai prie kone aklinoje tamsoje neįtikėtinai spindinčių žvaigždžių ir žvakių liepsnelių jūros metamų šešėlių, žaidžiančių ant vieno nuostabiausio Antikos architektūros stebuklo fasado.
Chameleoniškos dykumos spalvos
Vadi Rumo kanjonas tikriausiai įkvėpė Petros kūrėjus. Sunku apsispręsti, kas buvo geresni architektai – miestą uolose sukūrę nabatėjai ar Dievas ir gamta, į bekraštę dykumą prismaigstę įvairiaspalvių uolų ir tarp jų pripylę smėlio kopų. Galima leistis į žygį pėsčiomis, kupranugariais ar senutėliais visureigiais, kuriuos vairuoja vietiniai beduinai. Tačiau į šį UNESCO saugomą gamtos parką atvykę iš anksto nuomotu visureigiu lengvai atsikratome siūlomos pagalbos ir palydos.
„Pajero“ tai pasišokinėdamas darda akmenuotu žvyru, tai lėtai ropoja smėlėtomis provėžomis ir netrukus paskutinis kaimas pasislepia už horizonto. Orientuotis nėra lengva, nes kitų visureigių paliktos vėžės tai susilieja, tai vėl išsiskiria, o uolos, kurios manai esant orientyrais, kintant žiūrėjimo kampui apgaulingai keičia išvaizdą. Tad įsijungti GPS vedlį mobiliajame telefone buvo teisinga mintis.
Johnny Deppo versija Jordanijoje.
Dykuma elgiasi lyg chameleonas. Uolos, kalnai ir smėlis keičia spalvą iš baltos į geltoną, juodą, neįtikėtino spindesio raudoną, kuri vienaip atrodo saulei spiginant zenite ir visai kitaip auštant ir artėjant saulėlydžiui. Masteliai taip pat apgaulingi – šalia didžiulio skardžio supilta smėlio kopa atrodo lengvai įveikiama, tačiau kai dusdamas stabteliu pusiaukelėje iki viršūnės ir atsigręžiu atgal – iš apačioje palikto mūsų „Pajero“ lieka tik mažas juodas taškas.
Susėdus vakarieniauti dykumos pakraštyje įrengtoje beduinų stovyklavietėje užsimezga anglo ir jordaniečio pokalbis apie įvykius Tunise, Egipte ir Sirijoje. Turizmo versle besisukančio anglo sarkazmas pritildomas mandagios jordaniečio frazės, kad už turizmo verslą svarbiau kenčiantys žmonės ir pelnytas atpildas tironams. Vadi Rume dar kartą įsitikini, kad istorija sukasi spirale. Ir kad ne visi vakariečiai bus tavo pusėje.
Patarimai keliautojams
Automobilių nuoma
Tel Avivo oro uoste veikia visos garsiausios ir kelios vietinės automobilių nuomos kompanijos, tad internetu nesunku susirasti priimtiniausią pasiūlymą. Keliai Izraelyje puikūs, tiks bet kurios klasės automobilis. Kelionės maršrutas po Izraelį laikinai nutrūko Eilate prie Raudonosios jūros, iš kurio pėsčiomis teko pereiti sieną į Jordaniją, Akabos kurortą. Čia automobilių nuomos pasiūla gerokai mažesnė, daugelis kompanijų užsakytus automobilius specialiai gabena iš Amano. Geriausią kainą už apynaujį, bet gerokai aplamdytą „Mitsubishi Pajero“ pasiūlė portalas www.economybookings.com, tačiau teko brūkštelėti keletą elektroninių laiškų, kol buvo sutarta, kad automobilis būtų pristatytas į viešbutį. Užsakymas buvo įvykdytas minučių tikslumu. Tiek Izraelyje, tiek Jordanijoje būkite pasirengę palikti kelių šimtų eurų užstatą grynaisiais arba kreditine kortele.
Kurortai
Izraelis ir Jordanijoje turi vos po keliolikos kilometrų ilgio Raudonosios jūros ruožus, tad smėlėtų ir erdvių paplūdimių čia tikėtis neverta. Eilatas okupuotas rusakalbių poilsiautojų – emigrantų iš buvusios SSRS ir turistų iš Rusijos – tad nusiteikite triukšmingiems vakarams. Akaba yra Jordanijos elito pamėgtas kurortas. Viešajame paplūdimyje jausitės nejaukiai, nes arabės moterys pliuškenasi su viršutiniais drabužiais, o vyrai nedrįsta nusivilkti marškinėlių. Linksmybės mieste netramdomos ir šūksniai bei automobilių signalai nutyla gerokai po vidurnakčio. Negali atsistebėti, kaip alkoholio nevartojantys arabai sugeba būti tokie siautulingi.
Maistas ir gėrimai
Daugelyje Jordanijos restoranų ir netgi viešbučių alkoholiniai gėrimai neparduodami, tačiau bent jau Akaboje yra daugybė specializuotų parduotuvių, kuriose pardavinėjamas ir nebrangus vietinis vynas. Nesunkiai rasite ir vietinio, ir europietiško maisto. Izraelyje teks susitaikyti su aukštomis kainomis, kurios dažnai didesnės nei Vakarų Europoje. Kainos ir kokybės santykis dažnai nuviliantis, ypač užeigose.
Be Vadi Rumo dykumos vaizdų neapsiėjo ir vienas „Žvaigždžių karų“ epizodas.
