Kad medis paklustų, drožėjo „dūšia“ privalo dainuoti. Tokią pačią svarbiausią drožimo paslaptį manosi atradęs tautodailininkas Vilmantas Varanavičius. Parodose ar liaudies menininkų mugėse ne tik eilinių smalsuolių, bet ir perpratusių drožimo paslaptis meistrų akis patraukia originalūs tautodailininko darbai: įmantrūs šaukštai, iš vientiso medžio išdrožtas solidus bokalas ar netgi gracinga grandinė su prirakinta medine spyna.
Išdrožė autoportretą
Drožybą gyvenimo aistra vadinančio V.Varanavičiaus kiekvienas darbas – su sava istorija.
Meistro namuose svečio akys užkliūna už į žvejo tinklus įkliuvusios žuvies.
„Turbūt nėra žvejo, kuris nesigirtų sugavęs ocho kokią didelę žuvį. Todėl ir išdrožiau tokią nerealią – už patį žveją didesnę“, – per dantį pagyrūnus pertraukia V.Varanavičius. Ir tarsi pasiteisindamas skuba pridurti pats su meškere prie vandens nemėgstantis rymoti, nors ir užaugęs ant nediduko Juostos upelio kranto.
Kaimo tema V.Varanavičiui – pati artimiausia. Todėl vienas šalia kito rikiuojasi meistro rankose iš paprasčiausių malkų pliauskų gimę senieji amatininkai – prie žaizdro palinkęs kalvis ar kaltu ir kirviu užsimojęs medžio drožėjas. Žvilgtelėjęs į šį savo darbą pašnekovas išduoda mažytę paslaptį – drožėjas yra savotiškas jo paties autoportretas.
V.Varanavičius planuoja į kompaniją kaimo amatų meistrams išdrožti dar ir puodžių.
Meistro kieme po medžiais ar gėlių lapais vienur, kitur sumaniai slepiasi mediniai nykštukai. Iš kažkada buvusių septynių dabar telikę penki – kitus meistras padovanojo geriems žmonėms. Tokiems, kurie jaučia drožėjo rankomis sušildyto medžio skleidžiamą energiją.
Drožia ne visiems
Tautodailės mugėse, parodose savo dirbinius eksponuojantis ir nemažai užsakymų sulaukiantis V.Varanavičius pripažįsta: drožėjui ne pinigai, o pirkėjo siela svarbiausia. Todėl meistras kartais nesutinka drožti net ir už pasiūlytą solidžią sumą.
„Būna taip, kad žiūri į žmogų ir matai, kad jis to darbo nemylės. Nesinori ir baigta tokiam drožti, tiesiog rankos nekyla“, – prasitaria liaudies menininkas.
Tačiau geriems žmonėms V.Varanavičiui negaila ir pusvelčiui atiduoti savo darbą, prie kurio sugaišta ne diena ir netgi ne savaitė. Anot jo, matant mediniais šaukštais susižavėjusią močiutę širdis neleidžia iš jos paimti tiek, kiek darbas iš tiesų vertas.
Ne tik amatininkus, nykštukus, bet ir įmantriausias kaukes, šmaikščius velnius, apsikabinusius „Vodkos“ butelį ar „griekų“ knygą, žalčius ir kitas įdomybes drožiantis V.Varanavičius vis dėlto save laiko šaukštininku. Tarp gausybės jo išskaptuotų šaukštų dviejų bent jau panašių nė su žiburiu nerastum. Ant vieno koto išdrožinėtas senas malūnas dargi ir su besisukančiais sparnais, ant kito šviečia geležinkelio bėgiai su atlekiančiu traukiniu, trečiasis su miesto herbu, dar kitas – sulig pačiu meistru.
Pasak V.Varanavičiaus, iššūkį išdrožti savo ūgio šaukštą metęs, kai kartą mugėje kažkas pajuokavo, ar dar ir tokį sugebėtų išskaptuoti.
„Pagalvojau, o kodėl gi ne? Man patinka iššūkiai, išbandyti, ko nesu daręs“, – sako V.Varanavičius. Šaukštų kolekcijoje puikuojasi ir masyvus, gilus, labiau samtį primenantis ritualinis liepinis šaukštas – iš tokio gurkšnodami midų protėviai taikos sutartis įtvirtindavo.
Priima iššūkius
Šaukštams meistras nenaudoja jokios chemijos, jokių, anot jo, „pinoteksų“. V.Varanavičius įsitikinęs, kad toks įrankis privalo būti kuo ekologiškesnis, todėl tol drožiantis ir šveičiantis, kol drožinys tampa toks švelnus, tarsi prie rankų limpantis.
„Esu drožęs ir pirties samčių, bet iš to negyvenu, pinigo nedarau. Nors jei žmogus paprašo – kodėl gi jam neišdrožus?“ – svarsto drožėjas.
V.Varanavičiaus šaukštų kolekcija puošia ir miesto centrinės turgavietės pieno paviljoną.
Iššūkiu V.Varanavičiui tapo ir gracinga medinė grandinė. Sunku patikėti, kad tokia sumeistrauta iš vientiso medžio, nepanaudojus nė lašelio klijų ar kitų sutvirtinančių medžiagų.
Smalsumą kelia ir ant grandinės prirakinta medinė spyna, atrakinama masyviu mediniu raktu.
Mintis savo darbų sąrašą pratęsti unikalia grandine V.Varanavičiui kilo pamačius tokią eksponuojamą muziejuje.
„Net neįsivaizdavau, kaip ją drožti. Galvojau, bandžiau pats, o kai jau išdrožiau, tada suradau ir medžiagos, kaip tokie darbai daromi. Pasirodo, visiškai taip pat, kaip aš ir dariau“, – tautodailininkas džiaugėsi pats atskleidęs senųjų meistrų paslaptį.
Neliko nepastebėti ir V.Varana-vičiaus mediniai peiliai. Juos mugėje pamačiusi močiutė iš karto sumojo, kad toks įrankis – pats tinkamiausias sviestui tepti.
„Metalas yra metalas, jis šaltas. O medis sušildo ir tokią gerą energiją skleidžia“, – mano V.Varanavičius.
Pašnekovas save vadina senamadišku meistru, mat įsitikinęs, jog drožiant privalu atiduoti savo jėgą medžiui. Todėl jokių kitų įrankių, kaip tik kaltas ir kirvis, jis nepripažįsta.
V.Varanavičius tvirtina negalįs išskirti nė vieno savo darbo – visi tarsi vaikai, vienodai mylimi ir brangūs. Tačiau paklausus, kurio širdis neleistų parduoti, kiek patylėjęs meistras prasitaria, jog į pinigus neiškeistų tos didžiosios žuvies.
Kraujo neišvengia
Drožybos pašnekovas nelaiko amatu – tik hobiu, suteikiančiu gyvenimui spalvų. Ir medžiui meistras nėra išrankus. Specialiai medienos savo darbams neieško, tik nauja malkų krūva džiaugiasi tarsi vaikas – drožėjo rankose atgyja ir paprasčiausia pliauska. Lengviausia, anot jo, prisijaukinti liepą, ištvermės reikalauja ąžuolas, o dar ir ypatingo sumanumo – riešutmedis. Šis kietas ir labai trapus medis, anot V.Varanavičiaus, labai ambicingas.
Pašnekovo nuomone, medžio drožėjui reikia ne tik įgūdžių ir patirties, sugebėjimo prisijaukinti medį, bet ir lakios vaizduotės.
„Kopijuodamas kitų darbus, kurdamas kičą toli nenueisi. Kiekvienas meistras turi savitą stilių. Nežinau, kodėl taip yra, bet dažniausiai išdrožti darbai kažkuo panašūs į patį autorių“, – pažymi V.Varanavičius.
Pasikliaudamas savo lakia fantazija pašnekovas nė vieno savo darbo nėra sukūręs žvelgdamas į eskizą. Kuria tik iš atminties, tuo stebindamas ne vieną savo kolegą.
Anot tautodailininko, kiekvienam drožiniui tenka atiduoti širdį, kitaip jis bus negyvas. Todėl kai tam nėra įkvėpimo, V.Varanavičius prie medžio nė nesiartina. Tačiau būna ir taip, kad iki darbo dienos pradžios telikus 10 minučių vis dar skuba padailinti savo gimstantį kūrinį.
„Visi drožėjai yra „dūšios žmonės“. Gal todėl, kad mes gyvename kitame, vaizduotės, pasaulyje, esame svajokliai. O be svajonių nebus ir kūrybos“, – mano V.Varanavičius.
Meistras juokauja, jog kūrybos nebus ir be kraujo.
„Turėjau ir aš panorusiųjų išmokti drožti, bet tik – iki pirmo kraujo. Kiekvienas meistras savo darbus krauju aplaisto“, – primena tautodailininkas.
Ieško savo stiliaus
Kuo jį taip pavergė medis, V.Varanavičius atsakymo ieško iki šiol. Staliaus dailidės amatą įgijęs vyriškis pasakoja trauką drožybai pajutęs po tėvuko mirties.
„Yra dalykų, kurių turbūt neįmanoma suprasti“, – svarsto Vilmantas. Tačiau, anot jo, nors meistro rankų sušildyti drožiniai ir traukia akį, tačiau mugėse daugiau norinčiųjų jais pasigrožėti iš tolo nei įsigyti. Pašnekovas įsitikinęs: vien iš kūrybos išgyventi neįmanoma, todėl ir jam drožybą tenka derinti su darbu gamykloje.
„Kaip kiti yra aistringi žvejai ar medžiotojai, taip aš drožėjas. Man sėdėjimas prie televizoriaus būtų tik laiko gaišatis“, – tvirtina V.Varanavičius.
Prieš keletą metų tapęs Tautodailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus nariu, meistras savo darbų nelaiko nei išskirtiniais, nei geresniais už kitų. Atvirkščiai, prieš dvi dešimtis metų pradėjęs drožinėti V.Varanavičius tikina dar tik ieškantis savo stiliaus.
„Yra labai gerų drožėjų ir iki jų man toli. Kokie nuostabūs Vytauto Ulevičiaus darbai, eksponuojami miesto Santuokų rūmuose. Jis – meistrų meistras“, – žavėjosi pašnekovas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr.Drožiniams visą „dūšią“ atiduodantis V.Varanavičius didžiulės žuvies parduoti nesiryžtų.
