Panevėžio „Galerijoje XX“ tapybos parodą „Upės skaitymas“ eksponuojanti Irmantė Sviensienė pirmą kartą prisistato panevėžiečiams.
Ir tai nėra atsitiktinė jos stotelė – į šį miestą autorę atvedė ne tik kūrybiniai ryšiai, bet ir asmeninės jungtys.
Kaip pasakoja tapytoja, idėja surengti parodą Panevėžyje gimė per pažintis: ją pakvietė fotografas Evaldas Ivanauskas, o galimybę suteikė Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus vadovas, buvęs studijų draugas Tomas Rudokas.
Taip susiklostė, kad po parodų Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose jos darbai atkeliavo ir į Aukštaitijos sostinę.
Brandus pasirinkimas
„Upės skaitymas“ – ne vienos serijos paroda.
Joje eksponuojami per pastaruosius penkerius metus sukurti darbai.
I. Sviensienė vengia žodžio „retrospektyva“ – laikotarpis nėra ilgas. Visgi jo užtenka, kad būtų galima pamatyti skirtingas Irmantės kūrybos būsenas.
Šiaulių universiteto Dailės fakultetą 1993 metais baigusi tapytoja ilgokai buvo nutolusi nuo aktyvios kūrybos.
Profesinis kelias ją nuvedė į reklamą, dizainą, pardavimus, o vėliau – į rinkodarą.
Dabar ji dirba didelio prekybos centro Šiauliuose rinkodaros srityje, o tapyba tapo sąmoningu sugrįžimu. Ne jaunatvišku eksperimentu, o brandžiu pasirinkimu.
Pasak I. Sviensienės, „Upės skaitymo“ koncepcija gimė iš atsitiktinai atrasto termino, skaitant knygą.
XX amžiuje, vystantis kalnų upių sportui, atsirado sąvoka „skaityti upę“ – stebint paviršių suprasti, kas vyksta dugne: kur seklu, kur gilu, kur slypi pavojus.
Irmantei ši metafora pasirodė artima jos pačios kūrybai.
Skirtingų laikotarpių darbai, ekspresyvūs ir ramūs, tankūs ir beveik minimalistiniai, sudėti greta, ima veikti kaip tekėjimas – be vienos krypties, bet su logika.
Be pavadinimų ir nurodymų
I. Sviensienė savo darbų neįvardija – juos numeruoja. Menininkė sako nenorinti primesti žiūrovui interpretacijos krypties.
Vienas tame pačiame paveiksle mato medžius, kitas – gyvūnus, trečias jaučia ramybę, ketvirtas – nerimą.
Abstrakcija čia tampa ne forma, o erdve susitikti su savimi.
I. Sviensienė nėra klasikinė peizažų tapytoja.
Nors jos drobėse dažnai juntamas gamtiškumas – miglos, rūko, vandens pojūtis, ji nepiešia iš natūros. Paveikslai gimsta studijoje.
Tapydama Irmantė vengia negatyvios emocinės būsenos.
„Jei esu pikta ar suirzusi – netapau“, – prisipažįsta kūrėja.
Drobės gimsta, kai jaučiasi rami arba pakilios nuotaikos.
Kartais jose nusėda melancholija, bet ne kaip tiesioginė emocijos iškrova, o kaip būsenos atgarsis.
Parodoje I. Sviensienė kviečia „skaityti lėtai, be skubos, leidžiant akiai klaidžioti, kaip vandeniui leidžiama tekėti“.
„Upės skaitymas“ – tai ne apie kraštovaizdį, bet apie gebėjimą matyti ženklus ir suvokti, kad jie slepia daugiau.
Ir apie tai, kad kiekvienas skaitytojas – žiūrovas – savo dugną atranda pats.
Sugrįžimas prie šaknų
I. Sviensienė kilusi iš Anykščių.
Nors studijos ir profesinis gyvenimas ją nuvedė į Šiaulius, o kūrybiniai keliai – į didžiuosius miestus, Anykščių kraštas išlieka jai ypač reikšmingas.
Tai vieta, kurioje formavosi pirmasis santykis su gamta, erdve, peizažu.
Anykščių kraštovaizdis su jo ramybe, horizontais, upėmis tarsi įaugo į Irmantės kūrybą.
Tačiau, anot jos, ir Panevėžys nėra svetimas miestas. Čia gyvena mamos giminės, todėl paroda Aukštaitijos sostinėje tampa ne tik kūrybiniu, bet ir asmenišku sugrįžimu arčiau savo regiono šaknų.
Prie tapybos – po pertraukos
I. Sviensienės istorijoje nėra romantizuoto „nuo vaikystės žinojau“. Nors anksti atsiskleidė gabumai, buvo ir kvietimas stoti į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, bet gyvenimas pakoregavo kryptį.
Studijos Šiauliuose, darbas dizaino srityje, vėliau – vadyba. Tapyba ilgam liko paraštėse.
Sugrįžimas į kūrybą įvyko brandžiame amžiuje, kaip sako pati Irmantė.
Ir tai, autorės teigimu, turi dvi puses. Viena vertus, nėra ilgametės nepertraukiamos tapybinės patirties. Kita vertus, yra gyvenimiška patirtis, leidžianti eksperimentuoti be baimės.
I. Sviensienės – tapytoja abstrakcionistė.
Pasak menininkės, tai leidžia keisti proceso kryptį, priimti atsitiktinumą.
Tapant pradinė vizija kartais pasikeičia, nes atsiranda netikėtas dažo liejimas ar kompozicijos lūžis.
Atsvara darbui biure
Kasdienis darbas rinkodaroje ir kūryba, atrodytų, skirtingos sritys, tačiau menininkė jų griežtai neatskiria.
Estetinis suvokimas, kompozicija, spalvinė dermė – tai, kas reikalinga tiek drobėje, tiek pakuotės dizaine ar reklaminėje kampanijoje
Vis dėlto tapyba Irmantei – atsvara biuro ritmui: galimybė dirbti rankomis, patirti procesą, kuris nėra susietas su kompiuterio ekranu ar terminais.
O didžiausia prabanga tapant – dienos šviesa.
Namus puošia kitų darbais
Įdomu tai, kad I. Sviensienės namų sienų nepuošia jos pačios darbai.
Nors tai atrodytų natūralu – tapai, kuri, turi darbų.
Menininkė prisipažįsta bandžiusi pasikabinti savo kūrinių, net ir darbe, tačiau nuolat į juos žiūrėdama ilgainiui pradeda analizuoti: mato, ką koreguotų, ką darytų kitaip.
Kūrinys jai niekada nebūna „uždarytas“ – žvilgsnis automatiškai pereina į vertinimo, taisymo režimą. Todėl namuose kabo ne jos, o kitų autorių darbai.
I. Sviensienei artimiausi – lietuvių kūrėjai.
Ne dėl deklaratyvaus patriotizmo, o dėl kolorito, nuotaikos, santūrumo.
Jai imponuoja ramus, subtilus lietuviškas tonas, pusiausvyra, spalvinė dermė, kuri nėra agresyvi ar demonstratyvi.
I. Sviensienė vengia įvardyti savo favoritų konkrečias pavardes, tačiau nedvejodama pripažįsta: jei reikėtų kalbėti apie autoritetus, pirmiausia galvotų apie lietuvių menininkus.
