Spekuliantų gniaužtuose.
Nuo seniausių laikų grūdai, mėsa ar daržovės buvo ne tik būtinojo vartojimo prekės, bet ir atsiskaitymo priemonė. Dar tais laikais, kai neegzistavo pinigai, vienas būdų atsiskaityti buvo prekės. Bėgant metams tokių prekių sąrašus papildė auksas bei kiti metalai, dar vėliau – nafta. Tai turėjo vis didesnės įtakos žmonėms ir valstybėms.
Šiuolaikinės prekių biržos šaknys siekia XIX a. JAV, kuriose buvo prekiaujama žemės ūkio produktais – kviečiais, kukurūzais ar sojų daigais. Vėliau Londone, 1877 metais, yra įkuriama metalo birža, kurioje prekiauta svarbiausiais „industriniais“ metalais, jų ateities sandoriais ar kitais finansiniais instrumentais. Kiekvieną dešimtmetį prekių, kuriomis buvo prekiaujama, vis daugėjo, visa tai lėmė pramonės plėtra ir augimas. Londono metalo birža iki šių dienų yra išlikusi svarbiausia metalų birža pasaulyje, kurios metinė prekių apyvarta sudaro net 10,24 trilijono JAV dolerių. Šiuolaikinėje prekių biržoje, be abejo, svarbiausios dvi „prekės“ – nafta ir auksas.
Kitaip nei metalų, kitų prekių pagrindinės biržos yra Čikagoje ir Paryžiuje. Istoriškai taip jau susiklostė, kad prekių biržose veikia dviejų tipų prekybininkai, vieni, kurie tiesiog norėdavo parduoti ar nusipirkti tam tikrų prekių, ir kiti, kurie norėdavo spekuliuoti jomis. Per pastaruosius 50 ar 100 metų rinkoms globalizuojantis, aktyvinant prekybą (spekuliuojant) šis santykis labai pasikeitė. „Elektroniniai kontraktai“ dabar sudaro didesnę dalį bet kokios prekių biržos apyvartos nei reali prekyba. Ir, be abejonės, tai turi ne itin teigiamos įtakos ūkininkams, auginantiems kviečius ar kukurūzus, ar fabriko direktoriui, kuriam reikia nusipirkti kokio nors metalo gaminiams gaminti.
Kasdien prekių rinką vis akyliau stebi priežiūros institucijos ir politikai, dažnai populistiniais sumetimais siūlantys griežtinti reguliavimą. Iš dalies galima sutikti, kad dabar kainas kelia ar smukdo dideli fondai ar kompanijos jiems naudinga linkme, tačiau, kita vertus, veikti rinką nėra taip paprasta, ir sunku įrodyti, kad vienas ar keli žaidėjai gali turėti esminės įtakos kainoms. Pastaruoju metu net Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy užsimojo „kovoti“ su pasaulyje didžiausia žaliavų korporacija „Glencore“, neva ši turi per didelę įtaką rinkai.
O kaip elgtis paprastam ūkininkui ar bendrovei, kurie nieko bendro neturi ir nenori turėti su spekuliantais prekių biržose? Tuomet prekių biržas galima išnaudoti kaip apsidraudimo nuo kainų svyravimų įrankį. Draustis riziką nuo prekių kainų trumpalaikių šuolių, nuo valiutų santykių svyravimų (tai pastaruoju metu sunku ar net neįmanoma prognozuoti). O riziką gali apsidrausti visi norintys (net, manau, taip ir turėtų daryti). Ar tai būtų šokolado fabrikas, besidraudžiantis kakavos ir cukraus kainų svyravimus, ar metalines konstrukcijas gaminantis fabrikas, naudojantis plieną ar aliuminį. Tai yra būdas apsisaugoti nuo netikėtų ar laikinų kainų pokyčių grėsmės.
Draudimų gali būti pačių įvairiausių – nuo ateities kontraktų iki opcionų ar kitų individualizuotų finansinių priemonių. Juk, antra vertus, jei nėra draudžiama rizika, tai tam tikra prasme yra spekuliuojama prekių biržose su tais pačiais spekuliantais. O jei yra noras spekuliuoti, gal tuomet paprasčiau yra tiesiog spekuliuoti. Apmaudu, kai augintojai ar gamintojai praranda pelną ar nepatiria nuostolių tik todėl, kad neapsidraudė.
Toks draudimas mūsų rinkose nėra populiarus, ir daugelis teisinasi, kad tai ir sudėtinga, ir brangu. Tačiau taip nėra. Nei tai kainuoja daug, nei tai yra sudėtinga atlikti. Tereikia šiek tiek pastangų stengiantis apsaugoti savo pelnytą uždarbį.
Nors nėra vienos nuomonės, visi pritaria, kad spekuliantai turi didžiulės įtakos galutinei kainai. Kalbama, kad naftos versle spekuliantams ir tarpininkams priklauso viskas, kas svyruoja per 60 JAV dolerių už barelį. Aukso kainai didžiausią įtaką turi centrinių bankų veiksmai kaupti realias aukso atsargas.
Kaip užuovėja nuo infliacijos investicijų portfeliuose vis didesnę dalį sudaro investicijos į žaliavas, ir tai nėra tik auksas, sidabras ar nafta, bet ir kviečiai, soja ar kukurūzai. Tam tikslui yra sukurta labai daug fondų, investuojančių į žaliavas, ir tai sukuria dirbtinius pinigų srautus, tad žaliavų kaina nebepriklauso tik nuo paklausos ir pasiūlos dėsnių. Skaičiuojama, kad vien tarp 2008–2010 metų tokio tipo fonduose valdomas turtas padidėjo dvigubai ir sudarė beveik 380 milijardų JAV dolerių. Vien 2010-aisiais buvo suskaičiuota apie 60 milijardų JAV dolerių „naujų pinigų“.
Taigi drąsiai galima teigti, kad esant tokioms sąlygoms ir visiems veiksniams susidėjus į vieną vietą smulkieji žaliavų gamintojai ar naudotojai geriausiai savo problemas galėtų spręsti pasinaudodami biržų galimybėmis apsidrausti.
