Čeburekai pliaže – nelegalus verslas, tapęs filmo tema.
Jaunoji lietuvių kino dokumentikos kūrėjų karta. Smalsi, savimi pasitikinti, ambicinga. O ar kūrybinga?
Tikrai kiekvienas girdėjote: Čeburekai, kepta duona, šaltas alus…“ Bet ar galėjote pagalvoti, kad ši įkyri frazė, vasaromis aidinti po Palangos pliažus, gali tapti filmo tema?
Režisierius Tomas Bručas savo debiutiniame dokumentiniame filme „Čeburekų pardavėjai“, pristatytame festivalyje „Kino pavasaris“, atskleidžia bene garsiausio nelegalaus lietuviško verslo, daugiau nei dvi dešimtis vasarų lydinčio poilsiautojų atostogas pajūrio kurortuose, užkulisius. Bet po lengva, ironiška ir vasariška istorija slypi kur kas rimtesni dalykai. Tai ne tik korumpuotos teisėsaugos sistemos demaskavimas, bet ir trijų pagrindinių filmo herojų – Sigio, Astos ir Roko – asmeninės istorijos, atskleidžiančios slaptą čeburekininkų pasaulį, iš kurio kartais ir nebesugrįžtama.
Šis „nulinio biudžeto“ filmas yra grynai idėjinis, kilęs iš paties juostos režisieriaus ir prodiuserio T. Bručo patirties. Dvi savo gyvenimo vasaras jis praleido ant karšto Palangos smėlio siūlydamas čeburekus, todėl filmo personažai yra jo draugai ir buvę kolegos, kai kurie čeburekų „biznyje“ įstrigę iki šiol. Į savaitės trukmės filmavimą Palangoje už simbolinį honorarą – pietus – susirinko ne tik T. Bručo bendraminčiai, padėję įgyvendinti jo sumanymą, bet ir iš Ispanijos specialiai parskraidintas vienas pagrindinių filmų herojų Sigis.
Stipri idėja ir nuoširdus darbas tikriausiai yra ryškiausias jaunosios lietuvių kino dokumentininkų kartos bruožas. T. Bručas jautriai ir atvirai kuria dialogus su asmenines gyvenimo istorijas pasakojančiais personažais. Jis nevengia ir buitiškumo, specifinio dokumentinio kino palydovo – rodo patį čeburekų gaminimo procesą. Galiausiai nepabūgsta į filmo siužetą įtraukti teisėsaugos pareigūnų suteikdamas istorijai lengvo kriminalo prieskonį.
Netrūksta tik pasitikėjimo
Anot kino kritikės Renatos Šukaitytės, lietuviškų dokumentinių juostų skaičius šiųmečiame „Kino pavasario“ festivalyje neabejotinai pademonstravo didėjantį jaunų žmonių norą kurti filmus ir dirbti kino industrijoje. „Tai yra geras ženklas, tačiau vien kiekybinių rodiklių nepakanka. O kokybinių rodiklių dar teks palaukti, kol šiandieniai debiutantai ir kino mokyklų studentai sukurs po keletą savarankiškų, o ne kino mokyklose kuriamų filmų“, – sako kritikė.
Kita kino kritikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė džiaugiasi, kad „Kino pavasaris“ – tam tikra jaunųjų kūrėjų debiutų platforma. Šis festivalis – tarsi užuovėja jauniesiems, suteikianti jų filmams viešumo ir pristatymo galimybę. Tačiau šiame kontekste išryškėja lietuviško kino platinimo ir pristatymo problematika: jaunimui yra mažai progų bei galimybių prisistatyti.
„Kai debiuotoja ar savo naujo kūrinio premjerą pristato jaunas kino kūrėjas, visuomet tikiuosi savitumo, naujo žvilgsnio, galų gale maišto, akibrokšto. Turiu galvoje ne tik meninį filmo sprendimą, bet ir jo temą, turinį – apie ką kūrinys kalba, – L. Kaminskaitė-Jančorienė pasuka kalbą jaunojo lietuvių dokumentinio kino kokybės link. – Turiu pastebėti, kad daugelis jų – „patogūs“ arba sukurti sau, nieko nepasakantys, atsiduodantys tam tikra primityvia savipsichoterapija. Žiūrint tokius kūrinius kyla klausimas: kam jie skirti ir kodėl sukurti.“
T. Bručas dvi vasaras pats prekiavo čeburekais.
Kritikė priminė žymaus rusų dokumentinio kino režisieriaus Viktoro Kosakovskio patarimą kinu „susirgusiems“ naujokams: jei gali išgyventi nekurdamas kino, nekurk jo. L. Kaminskaitės-Jančorienės nuomone, Lietuvoje pilna juostų, kurios sukamos šiaip, dėl smagumo arba tiesiog iš smalsumo, atseit pabandysiu kurti kiną ir aš.
„Kiekvienas individas turi kūrybinį potencialą, ir kai kurie pasirenka kiną kaip savirefleksijos raiškos būdą. Bet tokiu atveju savęs reikėtų paklausti, ar nevertėtų tam tikrų kūrinių pasilaikyti sau ir savo draugams, – pastebi L. Kaminskaitė-Jančorienė. – Mane stebina kūrėjų drąsa viešajai auditorijai pristatyti bet kokį savo kūrinį (nesvarbu, vykusį ar ne). Daugeliui jaunųjų kūrėjų trūksta savikritikos, sveiko perfekcionizmo. Bet, kita vertus, supranti, jog filmų vertinimo kartelė yra labai stipriai nuleista žemyn.“
Svarbiausia – originalumas
„Čeburekų pardavėjų“ režisieriaus T. Bručo svarstymu, dokumentiniame kine svarbu ne vien temos pasirinkimas, svarbu ir savito santykio su ja radimas. Temų dokumentikai esą daug, gerokai daugiau nei bet kada bus sukurta filmų. Bet kuo artimiau ir originaliau jas pateiksi, tuo didesnes simpatijas pelnysi iš žiūrovo – ir šis galbūt nusistebės „niekada nebūčiau apie tai pagalvojęs“.
„Gyvenimas – išties puiki medžiaga filmų (ne tik dokumentinių, bet ir vaidybinių) kūrėjams, bet norint sukurti gilų, paveikų, įdomų vietos ir tarptautinei bendruomenei dokumentinį filmą reikia atlikti išsamų probleminį tyrimą, surasti įtaigius personažus, užmegzti glaudžius pasitikėjimo ryšius su personažais. Tai užtrunka“, – atkreipia dėmesį R. Šukaitytė.
Kritikės įsitikinimu, jaunieji „Kino pavasario“ debiutantai – Tomas Bručas („Čeburekų pardavėjai“), Audrius Blaževičius („Tremtinės istorija, kurią ištrėmė pats tėvas“) – šiuos principus suvokia ir stengiasi įgyvendinti. Jų filmuose gana neutraliu tonu gvildenamos socialinės (senatvinis skurdas, jaunimo nedarbas), politinės (socialinės politikos neefektyvumas, korupcija), ekonominės (nelegalus darbas) problemos, remiantis personažų (skurstančios pensininkės, nelegalių čeburekų pardavėjų) ir socialinių erdvių „liudijimais“ (čeburekų kepykla, varguolių valgykla).
Nors kinematografinis kūrėjų stilius kinta, pasak T. Bručo, Lietuvoje sukurta filmų, kuriuose kartų konfliktas buvo kurstomas vien dėl paties kurstymo, protesto, prieštaravimų, daugiau dėmesio, reklamos. Esą taip vadinamos „naujosios bangos“ filmai neparodė jokių pasikeitimo pokyčių, tai buvo tie patys neįdomūs lietuviški filmai, kuriuos net pirmą kartą žiūrėdamas negali sulaukti pabaigos. Todėl bet kokios kalbos apie tai, „jog dabar jūs pamatysite tai, ko dar niekada nebuvo“ yra nevertos dėmesio. Jei režisieriaus pasakojimas apie tai, koks jo filmas puikus, yra ilgesnis už patį filmą, vadinasi, daug puikių dalykų nepavyko nufilmuoti.
Perspjovė visus
R. Šukaitytės žodžiais, Manto Kvedaravičiaus filmas „Barzakh“ perspjauna visus „Kino pavasaryje“ rodytus lietuviškus filmus. Jis išsiskiria gyvenimiška patirtimi, minties ir pasaulio matymo gyliu. Tai lyg dar kartą patvirtina seną kinematografinę tiesą, kad talentui nebūtina kino mokykla, kuri tik padeda įgyti amatą, bet negarantuoja profesinės meistrystės ir sėkmės.
M. Kvedaravičiaus „Barzakh“ – ryškiausias metų debiutas.
Anot kritikės, M. Kvedaravičiaus filmas iš Lietuvos dokumentikos žemėlapio išsiskiria politinės problematikos aštrumu, analitiškumu, globalia problematika. Tačiau jo stilistinės priemonės yra artimos vadinamajai „poetinės dokumentikos mokyklai“, kurios klasikams R. Verbai ir H. Šablevičiui būdingi eksperimentinės etnografijos metodai, vėliau perimti Audriaus Stonio, Algimanto Maceinos, Arūno Matelio.
„Barzakh“ sėkmę, anot L. Kaminskaitės-Jančorienės, lėmė ir režisieriaus drąsa garsiai prabilti apie nepatogius ir tarptautinei, ir vietos bendruomenei dalykus – situaciją Čečėnijoje po karo. Kalbėdamas apie bedražmogiškus dalykus šis filmas tapo aktualiu didesnei nei įprasta auditorijai. Kita vertus, jis yra savitas ir lietuviškame dokumentinio kino kontekste.
