Jauna moteris galėjo tikti man į dukras, bet aš neklausiau, kiek jai metų. Pats faktas, kad mano plikas viršugalvis vos siekė jos ausies spenelį, vertė sparčiau judinti kojas. Atstumas nuo Lukiškių aikštės iki Vykinto gatvės 17 namo buvo ne mažiau gundantis: kaip tik tiek, kad išjudintum sąnarius, pagreitintum medžiagų apykaitą ir sujaudintum apetitą. Tada tikėtina nepasirodyti, kad viskas yra galutinai atsibodę. Ji Lietuvą lyg ir atradinėjanti olandų žurnalistė, o aš irgi lyg ir olandėms neabejingas rašinėtojas.
Gal rastume vietą, kur Vilniaus naujaturčių skonis nedrumstų akių? Toks buvo jos klausimas. Santa Monikoje būčiau atsakęs akimirksniu, dabar prireikė visos minutės. Pilkai mėlynos akys nėra tam, kad jas kas nors drumstų, pagalvojau aš, ir pasiūliau Jaltą. Vilnius ne Amsterdamas, žolės negausi, bet ši Žvėryno vieta vis vien yra tam, kad ramiai būtum tarp visko mačiusių žmonių. Atokiau nuo gatvių kampo virš pusnų riogsantis senas medinis namas įžūliai šaipėsi iš anapus Vykinto gatvės įsibrovusio penkiaaukščio metalo ir stiklo luito. Mano trisdešimtmetė olandė, brūkštelėjusi ilgo palto skvernu į restorano prieigose palikto trisdešimtmečio Citroëno šoną, galėjo įsivaizduoti užpustytą krūvą senų dviračių, kurių niekas nebevagia. Jai artėjant prie mano stalelio supratau, kad Lietuva reabilituota: ir čia ne visi yra išprotėję dėl turto, reikšmingumo ir valdžios.
Vyriška ranka be klaidų prirašinėtas meniu, kaip ir Citroënas prie vartelių, rodė meniškos sielos savininkus. Ko vertas vien avinžirnių apkepas su meduje patraškintų salierų įdaru. Bravo už žodį patraškintas, pagalvojau iš pradžių, o vėliau jau garsiai pasakiau komplimentą ir už patį patiekalą, gaivinantį jei ne Krymo (kuriame niekada nebuvau), tai bent Stambulo, Jeruzalės ir visos margos Artimųjų Rytų virtuvės prisiminimus. Be galo subtilus patiekalas, ypač jei dėl profesinių sumetimų ir laimingai atsitiktinių progų čia nelabai dažnai lankaisi. Kita vertus, nesunku įsivaizduoti ir nuolatinius Jaltos lankytojus. Restorano kodas neišvengiamai turėtų pritraukti tokius tipus, su kuriais pasistengus būtų apie ką prasmingai kalbėtis.
Apytuščiuose priešpaskutinės senų metų popietės kambariuose padavėjai slampinėjo it apsirūkę. Supratau, kad galėsim neskubėti ir neprireiks nei kasdienių, nei šventinių kaukių. Šiandien Lietuvoje reikia truputėlio drąsos būti nuoširdžiam. Turėjau ką papasakoti ir paklausti, bet taip pat turėjau ir IQ užduotį. Labai norėjosi įtikinti redakciją, kad skaitytojo skonis galimai sutampa su Jaltos savininkų jautrumu. Buvo ir abejonės šešėlis: juk reklama gali atvilioti ir tokius viršelių herojus, kurie vien savo buvimu sugriautų tai, kas Jaltoje yra subtilu ir gera. Bet kuriuo atveju gyvenimas yra trumpas, tad likusius šovinius reikia naudoti iš karto keliems taikiniams.
Pietūs neverčia ilgai sukti galvos. Beje, kaip ir pagrindinis valgiaraštis. (… „Jaltoje“ ruošiame maistą tokį, kokį patys mėgstame ir valgome. Valgydami kartu su maistu gauname ir gerąją užauginusių ar pagaminusių maisto produktus ūkininkų ir virėjų energiją ir meilę…) Be jo, dar yra prieinama ir informacija apie produktus teikiančius ūkininkus. Maximoje demonstratyviai perkantys brangią žuvį gali be skausmo pamiršti šį adresą. Mėgstantys ilgai studijuoti meniu ir rinktis čia taip pat greitai prarastų ūpą. Vieniša lęšių sriuba su žaliomis alyvuogėmis nereiškia, kad virtuvėj stinga vaizduotės. Greičiau priešingai: joje nemanoma, kad reikia vaizduoti perdėtai ilgą banalių valgių sąrašą. Šioje Žvėryno vietoje turėtų būti tikima, kad dideliame mieste yra keliasdešimt visko ragavusių žmonių, kurių nereikia stebinti.
Sriuba ir burokėlių, salierų bei obuolių salotos buvo dienos pietų greitkelis. Tada kryžkelė: grikių miltų blynas (12 Lt be deserto, 17 Lt su desertui siūlomu medumi ir lazdynų riešutais gardintu keptu obuoliu ir blyneliu + gilių kava). Jei suktume minėto avinžirnių apkepo arba ant sviesto keptos plekšnės su džiovintų slyvų padažu link, tuomet be deserto mokėtume 14 Lt, bet su desertu – tuos pačius 17. Trečiasis kelias – tai baltajame vyne troškintas triušis arba keptas kaimiškas viščiukas su obuoliu už 21 Lt (su desertu – 24).
Sriuba soti, kaip dera lęšiams, ir kelianti jausmus it svogūnų sriuba Paryžiaus turgaus halių pašonėje paryčiais po ilgos darbo (!) nakties. Salstelėjęs meduje patraškintų salierų skonio apkepas buvo mano rekomendacija kompanionei. Plekšnės nesiūliau, nes jau buvau įsitikinęs, kad geriausia, ką virtuvė gali jos atveju parodyti, – tai didvyriškas pastangas iš prastos žuvies padaryti lėtai įveikiamą mįslę. Man atnešė triušieną: vos jaučiama vyno gaida padaže, jokių dirbtinės egzotikos požymių ir taika su mano disbalansuotu gomuriu. Desertą lėtai tirpinome subtiliuose small talk šypsniuose. Jaučiau, jog nieko nereikia aiškinti, vildamasis, kad ji mano akyse mato tą patį, ką aš josios.
Neskaičiavau laiko ir arbatpinigių. Ilgas buvo Jaltos blynų sąrašas, bet aš vis vien labiausiai džiaugiausi savuoju – kažkas naujo ir neprisvilusio. Ir dar pagalvojau, kad Žvėryno Jalta yra drąsi vieta, nes tik drąsūs gali būti paprasti, nuoširdūs, nepadirbti, be kaukių, be pozų ir tuščių pretenzijų. Kažkaip abejoju, ar tie, kurie, neva, būrė drąsios šalies Lietuvos vaizdinius, tai suprastų. Bet švelnaus mėlio olandės akyse buvo matomi supratimo ženklai. Ir, beviltiškai tikėtina, truputėlis rūpesčio mano jausmų polderiais.
