Nacionalinio organų transplantacijos biuro duomenimis, Lietuvoje yra apie 500 pacientų, laukiančių organų persodinimo operacijų. Pernai jų buvo atlikta 95. Priežastis paprasta – žmonių, sutinkančių po mirties paaukoti savo organus, trūksta.
“Pernai 6 ligonių, kurių gyvybės užgeso Intensyviosios terapijos skyriuje, artimieji, leido jų organus panaudoti transplantacijai”,- informavo šio skyriaus vedėja Eugenija Reinikovienė. Visus juos teko ilgai ir kantriai įkalbinėti. Mirties ir netekties akivaizdoje dovanoti viltį gyventi kitiems – sunku, tačiau, pasak medikės, įmanoma, kai mąstai ne tik apie savo skausmą.
Jau keletą metų egzistuoja medikų ir ties mirties riba balansuojančių ligonių artimųjų padėtį turėjusi palengvinti tvarka – dar būdamas gyvas ir sveikas žmogus turi nuspręsti, ar sutinka, kad po mirties jo organai būtų panaudojami transplantacijos operacijoms, ir turėti tai patvirtinančią donoro kortelę. Deja, šiam žingsniui ryžtasi vienetai. Per visą Lietuvą tokių kortelių savininkų yra 5000 žmonių. Panevėžyje – kelios dešimtys.
Vilties spinduliais tapti nenori
Miesto poliklinikos vyriausioji statistikė Daiva Steponavičienė teigė, kad dokumentus gauti organų donoro kortelę pernai užpildė du šioje poliklinikoje prisirašę asmenys. 2003-iaisiais – 3, 2002-aisiais – 5 panevėžiečiai. Rajono poliklinikos vadovą pavaduojanti gydytoja D.Pajėdienė, įsižeidusi dėl neseniai mūsų dienraštyje spausdinto kritinio straipsnio, nė kreipimosi tikslo dar nespėjusiai paaiškinti korespondentei tvirtino jokios informacijos jo atstovams neteiksianti.
Privačiose šeimos klinikose asmenų, pareiškusių norą tapti organų donorais, dar mažiau – kai kuriose net nėra dokumentų, kuriuos reikia užpildyti, kad gautum donoro kortelę. “Pernai nebuvo nė vieno. Ko norėti, jei tiek daug pacientų turinčioje miesto poliklinikoje atsirado vos keletas organus dovanoti pasiryžusių žmonių”,- sakė Pilėnų šeimos medicinos centro atstovė.
“Sekundės” kalbinti panevėžiečiai apie galimybę po mirties savo organus paaukoti transplantacijai žinojo nedaug. Pagyvenusieji buvo įsitikinę, kad jų ligoti kūnai po mirties bus nieko verti. “Neturiu ko aukoti, amžinas ligonis”,- galva lingavo pensininkė Stanislava. Moteris nemano, kad duotų sutikimą po mirties panaudoti savo artimųjų organus. “Apsaugok Viešpatie, kaip palaidosi išpjaustytą”,- piktinosi siūloma “šventvagyste” moteris.
Studentės Vilma ir Dalia apie galimybę nuspręsti, ar po mirties dovanos savo organus transplantacijos operacijoms, teigia nieko nežinojusios. “Nesergame, pas daktarus nevaikštome, jei pasiūlytų, gal ir užpildytume dokumentus, reikia apsvarstyti”,- kalbėjo merginos.
“Ko dar nori, negana, kad mokesčius moku, dar ir save po mirties turiu atiduoti”,- juokavo prie autobusų stoties uždarbiaujantis vairuotojas. “Artimam žmogui paaukočiau”,- svarstė panevėžietė Vilija.
“Gauti artimųjų sutikimą transplantuoti mirusių jiems brangių žmonių organus – nėra lengva. Vieno pokalbio paprastai nepakanka. Sutikę tai padaryti artimieji paprastai reikalauja, kad jų kilnaširdė akcija išliktų paslaptyje. Lietuvoje dar nepriimta didžiuotis organų donoryste”,- pasakojo E.Reinikovienė. Artimųjų, pasiryžusių padėti išgelbėti kitų gyvybę, skausmas netekus mylimo žmogaus – daug didesnis už dovanojimo džiaugsmą. “Jei būtų kortelė – taptų lengviau: mylintys artimieji bent jau žinotų, kokia buvo mirusiojo valia. Tai padėtų jiems apsispręsti. Tačiau į mūsų skyrių patekę ligoniai dažnai būna itin sunkios sveikatos būklės – kaip mums sužinoti, ar jie turi donoro kortelę?”- sakė Intensyviosios terapijos skyriaus vedėja.
Mirtis ir donorystė – ne temos prie
arbatos
Nacionalinio organų transplantacijos biuro tinklalapyje pateikti duomenys glosto panevėžiečių savimeilę – Panevėžio apskritis pagal donorų kortelių turėtojų skaičių – antroje vietoje po Vilniaus apskrities. 18 procentų visų apskrities gyventojų apsisprendė dėl savo organų panaudojimo po mirties. Net 60 procentų visų apsisprendusiųjų – asmenys iki 30-ies metų, daugiau kaip pusė visų organų donorų kortelių turėtojų – moterys.
Nacionalinio organų transplantacijos biuro direktoriaus pavaduotoja Julija Širokova teigė, kad plastikinė donoro kortelė – tai tik pranešimas apie asmens sutikimo, kad jo organai po mirties būtų panaudojami transplantacijai, registravimą Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre. “Sutikimas yra dokumentas, nurodantis žmogaus valią, todėl artimųjų klausti nebereikia. Jie bus informuojami apie užregistruotą jų artimojo valią”,- sakė J.Širokova. Jos nuomone, žmonės atsisako padovanoti artimojo organus donorystei dėl objektyvios informacijos ir žinių stokos. Jie nežino mirusiojo valios, nežino išpažįstamos religijos požiūrio į donorystę, bijo aplinkinių neigiamo vertinimo, netiki artimojo mirtimi, paveikti matytų meninių filmų bijo organų prekybos, nepasitiki gydytojais. “Nemažai įtakos apsispręsti turi žmogaus psichologinė būklė. Donorai – asmenys, kuriuos ištiko smegenų mirtis po eismo įvykio, nelaimingo atsitikimo arba tokių ligų kaip smegenų infarktas (insultas). Tai – netikėta mirtis, kuriai negali pasiruošti ir kurios negali numatyti. Ji sukelia didžiulį sąmyšį ir, išgyvendamas artimojo netekties krizę, ne vienas linkęs priimti lengviausią sprendimą – atsisakyti jam brangaus žmogaus organų donorystės”,- teigė direktoriaus pavaduotoja.
Pasak “Sekundės” pašnekovės, daugiausia donorų per metus paruošiančios Ispanijos gydytojai 2003 m. dėl donorystės galimybės kalbėjo su 1937 potencialių donorų artimaisiais, iš 386 jie gavo neigiamus atsakymus. Kaimyninėje Estijoje neigiamai atsakė 65 procentai potencialių donorų artimųjų, katalikiškoje Lenkijoje – vos 10 proc., Lietuvoje paprašyti paaukoti organus transplantacijai nesutinka tai padaryti 33 procentai prašomų artimųjų. “Pernai Lietuvoje artimųjų prieštaravimo procentas sumažėjo iki 31 procento. Tikriausiai donorystė nėra populiari šeimos narių prie arbatos puodelio pokalbio tema. Pokalbius ir pritarimą donorystei dažniausiai išprovokuoja per televiziją parodytas siužetas apie žmones, kurių gyvenimas priklauso nuo transplantacijos, arba sergančiojo atsiradimas šeimoje, tarp draugų, bendradarbių. Apie tai, kaip bus pasielgta su mūsų kūnu po mirties, stengiamės negalvoti”,- kalbėjo J.Širokova.
Kai kurių ES valstybių įstatymuose yra įteisintas “numanomo sutikimo donorystei” modelis – jei asmuo nepareiškė prieštaravimo donorystei, manoma, kad sutikimas naudoti organus transplantacijai yra. “Mirusiojo artimieji tik informuojami apie esamą situaciją”,- apie kitose ES šalyse priimtą donorystės praktiką pasakojo Nacionalinio organų transplantacijos biuro atstovė.
Gelbsti dializė ir viltis sulaukti
donoro
Į UAB “Nefromedą” ir į Panevėžio ligoninėje esantį Dializės procedūrų skyrių tris kartus per savaitę tarsi į darbą skuba beveik 100 inkstų nepakankamumo ligomis sergančių ligonių. “Ligonių amžius įvairus. Jauniausiam mūsų medicinos įstaigoje dializuojama pacientui – apie 30”,- pasakojo gydytojas nefrologas Virgilijus Sirevičius. Pasak mediko, ketvirčiui pacientų šios du ar tris kartus per savaitę po 4 valandas trunkančios kraują valančios procedūros pavyktų išvengti, jei atsirastų tinkamas inksto donoras. “Donoru galėtų būti mirštantis žmogus, giminaičiai. Yra buvę atvejų, kai inkstą savo žmonai paaukojo sutuoktinis”,- pasakojo V.Sirevičius.
Jo nuomone, skatinti žmones tapti organų donorais turėtų atskira organizacija. “Kai tai daro ligonį gydantys medikai, artimiesiems kyla įvairiausių minčių”,- įsitikinęs gydytojas. Pats dirbęs reanimatologu, V.Sirevičius teigia ne kartą buvęs tokių pokalbių su mirštančių ligonių artimaisiais liudytoju. “Garsus profesorius Balys Dainys ne kartą lankėsi reanimacijos palatose, bandydamas įkalbėti žmones paaukoti organus transplantacijai. Panevėžyje šį darbą dirbanti gydytoja E.Reinikovienė dėl artimųjų, paaukojusių mirusiųjų giminaičių organus, nesutarimų buvo priversta varstyti teismų duris – gavusi patvirtinimą iš donoro vaikų, kad šie neprieštarauja dėl organo panaudojimo transplantacijai, medikė pateko į mirusiojo žmonos, su kuria jis negyveno, nemalonę – pasirodo, ji tokio sutikimo nedavė. Kad būtų išvengta panašių nesusipratimų, donorų paieškos darbą turėtų dirbti specialiai parengti žmonės, o medikų misija pasibaigtų pranešimu apie potencialaus donoro egzistavimą”,- sakė gydytojas nefrologas.
V.Sirevičiui pačiam įkalbinėti žmogų tapti donoru neteko. “Į mūsų įstaigą buvo atėjusi senutė. Ji pareiškė pageidavimą paaukoti savo inkstą. Tačiau kuo aš galiu padėti – čia nėra dokumentų, kuriuos potenciali donorė privalėtų užpildyti. Trūksta sistemos. Manyčiau, kad donorų paieškos turėtų būti panašios į naujų medikamentų propagavimą – kai į visas medicinos įstaigas ateina farmacinių firmų atstovai ir įtaigiai aiškina apie naujo medikamento privalumus”,- teigė medikas.
Tai, kad donorų korteles turi tik keletas panevėžiečių, pasak V.Sirevičiaus, akivaizdžiai rodo, jog organų donorystė – savaiminis procesas. “Nuo 1980-ųjų dirbu dializės srityje. Dabar jos kokybė tokia, kad žmogus be inkstų gali gyventi ilgiau. Sunku pasakyti, kiek dializuojamas ligonis išgyvena. Tai labai delikati tema ir viskas priklauso nuo kiekvieno ligonio organizmo”,- sakė gydytojas. Jis pripažino, kad inksto transplantacija – vienas iš būdų gydant inkstų nepakankamumo ligas. “Donorų kortelių reklama buvo tarsi saulės blyksnis niūrią rudens dieną – apie tai reikia kalbėti nuolat”,- įsitikinęs V.Sirevičius.
Privačios klinikos palatose – žmonės, kuriems prijungti dializės aparatai. “Sekundė” čia lankėsi 10.30 val. Ligoniai lovose jau gulėjo nuo aštuntos ryto ir jose bus iki vidudienio. Vieni miegojo ar vaizdavo tai darantys, kiti žiūrėjo televizorių, skaitė laikraščius, bendravo su slaugytojomis ar likimo draugais, panašiais būdais bandančiais prastumti laiką. Panevėžietis Jonas Stankevičius save vadino veteranu – į dializę tarsi į darbą jis vyksta daugiau kaip penkeri metai. “Anksčiau du, dabar jau tris kartus per savaitę”,- sakė vyriškis. 33-ejų Aloyzas Juška priklausomas nuo dializės penkeri metai. “Žinoma, kad laukiu”,- paklaustas, ar jo padėtį pakeistų donoro inkstas, atsakė ponas Aloyzas. Deja, jam tinkamo inksto kol kas dar neatsirado. Prašyti tokios dovanos iš giminaičių A.Juška nedrįsta.
Donorai nesulaukia prideramo
dėmesio
“Kaip paprašyti artimųjų, kad jie atiduotų dalelę savęs?”- puikiai dializuojamo jauno vyriškio problemą suprato Aukštaitijos krašto nefrologinių ligonių asociacijos prezidentė Gražina Dimšienė. Ji supranta žmones, kurių gyvenimo ritmą reguliuoja dializės aparatas. Jau devynerius metus ji gyvena su donoro inkstu. Žmogus, nepagailėjęs savo organo G.Dimšienei, – jos vyras. Asociacija vienija apie 300 nefrologinėmis ligomis sergančių žmonių. Vienas pagrindinių asociacijos tikslų – donorystės propagavimas. Atrodo, kad šis darbas sekasi puikiai – per pernai vykusią Nefrologinių ligonių asociacijos organizuotą konferenciją dokumentus gauti donoro kortelę užpildė 16 žmonių: palyginti su miesto medicinos įstaigų statistika – tai bene daugiausia donorų suradusi organizacija.
G.Dimšienė sielojasi dėl valstybės požiūrio į savo organus paaukojusius žmones. “Jei duoda kraujo – už tai sumokama. Organų donorai už savo pasiaukojimą negauna nieko. Žinoma, amoralu būti kalbėti apie pinigus, nors žmonių, pageidaujančių parduoti inkstą transplantacijai, atsiranda. Ar jau labai didelis nuostolis valstybei, jei inkstą ar kitą organą paaukoję žmonės turėtų teisę į nemokamą sveikatos patikrinimą? Bent jau už vaistus kad jiems nereikėtų mokėti. O dabar pasiaukoję jie lieka nuošalyje”,- sakė asociacijos prezidentė.
Į kuklias, bet jaukias, atjauta ir žmogiška šiluma užliejančias visuomeninės organizacijas patalpas Kauno g. užsuka tie, kurie praranda viltį: jiems reikia patarimo ir paguodos. Dažni svečiai donorų dėka atgavusieji gyvenimo džiaugsmą, pasakojo prezidentė. Visos vakar asociacijoje besidarbavusios moterys gyvena su persodintu inkstu. Beje, visos jos – neprastai žavios, linksmos ir energiją spinduliuojančios asmenybės. “Jis dovanojo man inkstą – didžiausią dovaną – gyvenimą be dializės aparato”,- taip apie inksto donorą atsiliepia panevėžietė Ina Kubilienė, jau ketverius metus gyvenanti su transplantuotu inkstu. “Apsisprendimas gelbėti gyvybę kitiems per artimo mirtį yra pati aukščiausia žmoniškumo apraiška, o ką kalbėti apie gyvus donorus, kurie atidavė dalelę savęs, kad gyventų jų brolis, sesuo, vyras, žmona ar vaikas. Prieš juos telieka nulenkti galvą”,- taip dėl kitų gyvybių pasiaukojančius žmones įvertino G.Dimšienė.
“Pavadinti lietuvius labai abejingus donorystei negalime. Tačiau negalime pasakyti, kad jie – labai jau aktyvūs. Nacionalinio organų transplantacijos biuro darbuotojai ne kartą susidūrė su atvejais, kai mirusiojo artimieji patys klausdavo apie galimybę padovanoti organus ir audinius tiems, kam jie galėtų padėti”,- sakė šio biuro direktoriaus pavaduotoja J.Širokova.
Rasa Šošič
tel. (8-655)04727, rasa@sekunde.com
