Donbase gausu ne tik akmens anglies ir plieno, bet ir menininkų, verslininkų, mokslininkų ir tyrėjų. Tačiau skaičius dar nevirto kokybe, nes regionas niekaip neištrūksta iš ideologinių ir ekonominių valdančiojo klano – nusikalstamumo ir buvusių partijos funkcionierių samplaikos – gniaužtų. Apie specifinius šios stagnacijos bruožus žurnalo „The Ukrainian Week“ žurnalistas Bohdanas Butkevyčius kalbėjosi su mokslininke, sociologe ir istorike Oksana Michejeva iš Donecko.
Priešingai nei vyraujantys stereotipai, Donbase techninė ir kultūrinė inteligentija gana gausi, taip pat netrūksta verslo, kuris nebūtinai regioninis. Bet visi tyli ir nė nebando aktyviai kovoti su esama sistema. Kaip manote kodėl?
– Nepamirškite, kad nemažai tos inteligentijos jau išsikėlė į Kijevą – keliomis bangomis ir ne tik pastaruoju metu. Tad ne vieną Donecko atstovą galima išvysti ir tarp aktyvių dalyvių Euromaidane, ir Kijevo žiniasklaidoje, versle bei politiniuose sambūriuose. Vienaip ar kitaip, jie pristato savo požiūrį apie viską, kas vyksta.
Tačiau žmonės bijo visa tai prarasti, jei atvirai reikš savo poziciją. Labiausiai tai susiję su darbu. Dabartinėmis aplinkybėmis jį prarasti šio regiono gyventojams yra tikra katastrofa. Kad geriau suprastumėte situaciją, prisiminkite, kad smulkusis ir vidutinis verslas Donbase niekuomet neįsibėgėjo. Dauguma darbuotojų priklauso griežtai suskirstytai verslo hierarchijai ir dirba stambiose korporacijose arba įmonėse, tad jiems daroma drausminė įtaka.
Tarsi užburtas ratas. Žmonės bijo, tad tyli. Ir dėl to neturi jokių vilčių sulaukti pokyčių.
– Tai lemia kitas čia atsiradęs specifinis aspektas. Jį vadinu akvariumo mąstysena. Turiu omenyje, kad ekspertinė aplinka tampa izoliuota. Regioninėse apskritojo stalo diskusijose, konferencijose, seminaruose ir kitur dažnai būna gerų apgalvotų ir kritiškų kalbų, o po jų… nieko. Jie susirenka pasikalbėti tarpusavyje ir džiaugiasi viename akvariume radę panašiai mąstančių žmonių. Kalbame apie ribotą skaičių gyventojų, kurie vienas kitą pažįsta ir tokį viešumą laiko visiškai adekvačiu. Svarbiausia, tai susiję su bet kokio tokių kalbų rezultato ir apskritai aktyvumo trūkumu. Donbaso žmonės dažnai turi tik du variantus: imtis ryžtingų veiksmų ir nieko nelaimėti arba nieko nedaryti ir gauti visiškai tokį pat rezultatą. Jausmui, kad ką nors daryti nėra prasmės, susijungus su vis dažniau verteivišku mąstymu, gimsta nauja veikėjų karta, kuri pasiruošusi įgyvendinti kiekvieno kliento nurodymus.
Visi priprato gyventi aplinkoje, kur yra nemažai su sovietinių kalėjimų sistema susipažinusių žmonių.
Be to, mano manymu, labai svarbu žemas pasitikėjimo ir atitinkamai solidarumo lygis. Šiuo metu tai ne išskirtiniai Donbaso bruožai. Jie būdingi visai šaliai, ir tai aiškiai parodo Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Sociologijos instituto atlikto kasmečio tyrimo rezultatai. Štai konkretus pavyzdys. Eilinis smulkiosios ar vidutinės įmonės savininkas, potencialiai galėjęs palaikyti Euromaidaną, suvokia, kad mėnesį praleisdamas ne darbe iš esmės sužlugdys savo verslą. Jis galėtų solidarizuotis su kitu asmeniu ir taip paskirstyti ekonominę bei pilietinę atsakomybę. Bet tai reta. Tad Euromaidano šalininkai iš Donecko apsiriboja finansine pagalba ir stengiasi sukurti „įvaizdį“, kad jis egzistuoja šiame krašte.
Kaip apibūdintumėte Donbaso mąstyseną, jei atsitrauktumėte nuo separatistinių Regionų partijos mitų apie „Donbaso tapatybę“?
– Nepasakyčiau, kad „Donbaso tapatybę“ sugalvojo Regionų partija. Kiek man žinoma, šio mito šaknys siekia sovietinį tėvynės kultą, kuris Donbaso versijoje apėmė herojišką darbo ir darbininkų (visų pirma, angliakasių ir metalurgų) statusą, kūrė ypatingojo kelio jausmą, unikalų šio regiono istorinį likimą (su revoliuciniais niuansais) ir galų gale įsikūnijo tame pačiame vietos patriotizme, kuris iki šiol yra eilinio Donbaso gyventojo mentaliteto dalis. Tai gana stabili tapatybė.
Tyrimai patvirtina, kad nepriklausomybės laikais tarp Donecko žmonių dominuoja vietos regioninė tapatybė. Beje, šiuo metu vyksta įdomus jos atsigavimas, transformuotas priešrevoliucinės privačios pramonės sampratos kartu su „vališka tapatybe“ (Donecką įkūrė inžinierius ir verslininkas Johnas Hughesas iš Velso. Iš pradžių miestas jo garbei vadintas Juzovka, bet 1924 m. tapo Stalinu, o 1961 m. Donecku – red. past.), persiliejančia su sovietine Donbaso samprata. Sprendžiant iš vietos spaudos ir įvairių regionui skirtų svetainių, pastaroji labai ryški.
Tačiau, kalbant apie eilinio Donbaso gyventojo suvokimo lygį, „Donbaso tapatybės“ nelaikyčiau separatistine. Tai irgi susiję su tėvynės kultu, kuris buvo logiškai integruotas į „didžiosios tėvynės“, Sovietų Sąjungos, sąvoką. Net dabar dominuojanti regioninė tapatybė neįrodo troškimo atsiskirti nuo didesnės tėvynės – Ukrainos. Separatistinės tendencijos pasireiškia, kai to reikia politiniams ir oligarchų būreliams, o tyrimas rodo, kad įvairiais klausimais eiliniai žmonės palaiko šalies vienybę.
O kaip kriminalinis „Donbaso tapatybės“ elementas?
– Kriminalinės mąstysenos neįmanoma iki galo perprasti neatsigręžus į sovietinę praeitį. Turbūt gana gerai žinoma, kad sovietiniais laikais Donbasas buvo regionas, kuriame įmonės įdarbindavo buvusius nusikaltėlius. Taigi, visi priprato gyventi aplinkoje, kur yra nemažai su sovietinių kalėjimų sistema susipažinusių žmonių (neoficialios sovietinės statistikos duomenimis, 20 proc.). Kai kriminalinę praeitį turinčius asmenis pažįsti, pavyzdžiui, kaip kaimynus, į juos imi žiūrėti kitomis akimis. Kitaip vertini ir tai, ar tas žmogus išlieka nusikaltėlis po atgailos kalėjime.
Štai pavyzdys iš asmeninės patirties. Rašydama daktaro disertaciją „Nusikalstamumas ir nusikalstamumo prevencija Donbase 1921–1928 m.“ padariau įdomų atradimą. Atliekant tyrimą man teko vartyti nusikaltėlių slengo žodynus ir netikėtai suvokiau, kad daugumos tų žodžių reikšmes žinau nuo vaikystės, nes tokia kalba bendravau su draugais. Ir tai tik vienas pavyzdys, iki kokio lygio tiedu pasauliai – kriminalinis ir įprastas – čia susikerta. Galima pridėti dar vieną prieštarą: viena vertus, kalbi apie kalėjime buvusį asmenį, kita vertus, pagal sovietinius mitus tas žmogus yra didvyris – šachtininkas arba metalurgas, sunkiu darbu užtikrinantis klestėjimą visai šaliai. Tai paskatina kitokį požiūrį į kalėjusį asmenį. Tai ne kriminalinis mąstymas. O turintiems kriminalinių bruožų tokio žmogaus sėkmė – tai efektyvi strategija įveikti socialinį nepriteklių.
Iki tam tikro raidos taško Donbasas daugeliu atžvilgių priminė JAV: ten kūrėsi originali rizikinga, bet perspektyvi aplinka, susidedanti iš nusikaltėlių, bet kartu ir aktyviausių bei ryžtingiausiai nusiteikusių žmonių, taip pat jauno ir energingo kapitalo bei milžiniškų gamtos išteklių. Šiandien regionas prarado visą inovacijų potencialą, nes virto Homo sovieticus draustiniu. Kas tai lėmė? Ar yra galimybių susigrąžinti tą įvaizdį?
– Be eilinio Donbaso gyventojo lojalumo, kylančio iš priklausomybės nuo stambių korporacijų ir atlyginimo, tai susiję su absoliutaus bejėgiškumo jausmu iki šaknų korumpuotoje šalyje. Ukrainoje „tu man sumoki, aš dėl tavęs pasistengiu“ santykiai egzistuoja nuo seno ir nelaikomi nusikaltimu. Jie suformavo korumpuotą kasdienio bendravimo pobūdį visose srityse. Tai užslopino socialinio teisingumo jausmą ir pagimdė įsitikinimą, kad tik pinigų turintis žmogus yra teisus ir stiprus. Tokios reikalų padėties suvokimas galą žmonių veiksmams padaro šiems dar net nespėjus ko nors imtis.
Kitas komponentas – tai klausimas, ką turėčiau daryti? Manau, kad žmonės, kurių ekonominiai interesai susitelkę Donbase, puikiai supranta, kad mūsų jau laukia neišvengiami fundamentalūs pokyčiai. Jie apima daugybę įmonių pertvarkų ir naujausių technologijų diegimo etapų. Aišku, tai padarys nemenką socialinį poveikį, nes išlaisvins nemažai žmonių, kuriems įsidarbinimo problema – išgyvenimo klausimas. Mums reikia realių kūrybingų ekonominių ir socialinių projektų. Tam kliudo Ukrainoje susidariusi padėtis. Visų pirma, scenarijus turi būti racionalus, nukreiptas į realią ekonominę plėtrą, nes būtent ekonominiai klausimai gali lengvai motyvuoti ir suvienyti Donbasą kuriant naują Ukrainos valstybę.
