Žmogaus teisių kino festivalis „Ad Hoc: Nepatogus kinas“ šiemet žiūrovams suteikė galimybę pamatyti naujausią žinomo vokiečių režisieriaus Marcuso Vetterio, pelniusio tris „Grimme award“ apdovanojimus, filmą „Dženino miesto kinas“. Su IQ režisierius kalbėjosi apie Palestinoje esantį Dženino miestą, kuriame režisierius nusprendė atstatyti seną, per karą suniokotą kino teatrą.
– Ankstesnis jūsų filmas „Dženino širdis“ taip pat pasakoja apie Palestiną. Kas paskatino filmams rinktis būtent šį regioną?
– Šį filmą apie tėvą, paaukojusį žuvusio sūnaus organus, manęs paprašė sukurti viena kompanija. Taip 2007 m. pradėjau dirbti šiame regione. O kartą sukūręs filmą ir pamatęs, kad tai palietė žiūrovų širdį, nebegali sustoti. Su „Dženino miesto kinu“ buvo kiek kitaip: nusprendžiau, kad būtų daug tikslingiau sukurti ne tik filmą, bet ir projektą. Kvietėme žmones prisidėti ir atstatyti seną kino teatrą Dženino jaunimui, vaikams suteikti galimybę užsiimti ir kitokia veikla, o ne bėgioti paskui tankus.
– Kodėl pasirinkote būtent dokumentiką?
– Dokumentinis filmas yra arti realybės. Žiūrėdamas fantastinį filmą žiūrovas niekada nežino, ar tai ne kūrėjo pramanas. Dokumentiniame filme esi tikras, kad viskas, kas vyksta, vyksta iš tiesų. Žiūrovas turi žinoti, kas vyksta pasaulyje, todėl man dokumentika yra priemonė parodyti tikrą istoriją, kuri žmones paliestų asmeniškai. Dokumentiniame filme jie mato tai, kas vyksta čia ir dabar, tai ne fantazija.
– Kaip nusprendžiate, kad istorija yra verta filmo ir ją būtų galima parodyti žiūrovui?
– Yra keli aspektai. Pirmiausia man svarbu suprasti, ar tai momentinis įvykis. Kai kurie dalykai vyksta čia ir dabar, todėl negali atidėti filmavimo. Šiuo metu kuriu filmą apie Tarptautinį baudžiamąjį teismą. Tai galėčiau pavadinti momentiniu įvykiu, nes pasaulyje vyksta tiek daug karo nusikaltimų, kad 2002 m. buvo nuspręsta sustabdyti nebaudžiamumą peržengus (šalies – IQ) sieną.
Sukūriau tris filmus apie ekonomikos krizę ir vis dar tebedirbu su jais. Tai momentinis įvykis, tai, kas vyksta, niekada nepasikartos, todėl tu „užšaldai“ istoriją, „užšaldai“ momentą. Po keliasdešimties metų žiūrėdamas dokumentą suprasi, kas tuo metu vyko. Mane labai žavi momentiniai įvykiai, jie man padeda apsispręsti, ar tai verta filmo, ar ne.
– Ar tikite, kad filmu galima ne tik atkreipti dėmesį, šokiruoti, bet ir ką nors pakeisti?
– Nemanau, kad vien filmu įmanoma pasiekti realių pokyčių, bet jeigu tai darai pirmiausia dėl savęs, tuomet pokyčių galima pasiekti ir filmu. Tai sudėtinga, nes galiausiai tampi ne tik filmo kūrėju. Pavyzdžiui, kurdamas filmą „Dženino miesto kinas“ viską dariau pats: atstatinėjau seną kino teatrą, buvau pagrindinis veikėjas, tam tikra prasme – netgi taikos aktyvistas. Manau, svarbiausia, kad žiūrovas, ateinantis į filmą, taip pat norėtų prisidėti.
„Dženino miesto kine“ mes kvietėme savanorius prisidėti prie projekto. Jie galėjo apsistoti su filmavimo komanda svečių namuose Palestinoje, taigi mes sudarėme galimybę jiems įsitraukti į procesą. Bet tam reikia labai daug energijos. Galbūt ateityje pavyks sukviesti skirtingų profesijų žmones veikti kartu ir filmus kurti labiau kaip projektus. Manau, kad svarbu, jog žiūrovas būtų ne tik stebėtojas, bet galėtų ir prisidėti.
– Kaip manote, ar kinas iš tiesų turi būti „nepatogus“ žiūrovui?
– Ir taip, ir ne. Kinui nereikia visą laiką būti nepatogiam, kartais dokumentika tiesiog rodo. Bet režisierius visada turi priimti labai aiškų sprendimą. Žiūrovai nori būti vedami, jie nori žinoti, ar tai gerai, ar blogai, tačiau filmas geras, jei jame yra ir neutralioji pusė. Taigi visada savęs klausi, kas yra svarbiau: pasiekti auditoriją ar likti „nepatogiam“ ir neišgirstam. Kartais nori, kad filmas būtų pamatytas, todėl kuri jį pasiekiamesnį auditorijai. O kartais būna nesvarbu, ar kinas auditorijai patiks. Gali būti „nepatogus“, bet tada prarasi žiūrovą.
– Tai jūs bandote balansuoti?
– Taip.
– Ar, jūsų nuomone, dokumentinis kinas turėtų atspindėti konkrečią šalį ir konkrečius įvykius?
– Ne. Tai priklauso nuo režisieriaus tikslų. Galbūt kuri svarbią universalią istoriją apie Pietų Afriką norėdamas parodyti žmonėms, kas ten vyksta. Juk kodėl žmonės eina į kiną? Mes einame į kiną, nes norime žinoti, ar elgiamės gerai, ar blogai, ar gyvename visuomenėje, kuri yra gera ar bloga, ar kapitalizmas gerai, ar blogai. Ką galime padaryti? Ar mes teisūs? Mes norime rasti moralinę sistemą, norime žinoti, ar mūsų planetoje viskas gerai žmogiškosioms vertybėms. Štai kodėl mes einame į filmus. Širdies gilumoje nė vienas nenorime, kad vyktų neteisingi dalykai. Žiūrėdami filmus mes prisipildome energijos ir žinojimo, kad galime kažką pakeisti į gera, kad nesame vieni.
– Kuo tokios šalys kaip Lietuva gali būti įdomios kino režisieriui? Nepriklausomybės tematika jautri, bet kine jau gerokai nusibodusi, ar manote priešingai?
– Man Lietuva yra labai graži maža šalis, esanti tarp Vakarų pasaulio, Rusijos, Skandinavijos šalių, bandanti atrasti, kokia turėtų būti jos ateitis. Manau, turite nemažai nuveikti, kad suprastumėte, kas yra demokratija, kuo skiriatės nuo Rusijos, kas yra komunizmas ir kapitalizmas. Tai ir yra jėga, kurią turi mažosios valstybės, nes jos buvo stipriai veikiamos ideologiškai, todėl dabar yra kitoje sistemos pusėje ir bando rasti savo kelią. Galbūt jau žinote, kas yra gero ten ir kas gerai čia, ir ieškote trečiojo kelio.
Panašiai buvo padalytoje Vokietijoje. Žmonės suprato, kad nė viena sistema nėra tobula, turime rasti būdą, kaip sujungti idėjas. Aš tikras, kad jums pavyks, svarbiausia nepamiršti gerbti žmogaus teisių.
– Pabaigoje atskleiskite, ką sieksite pasakyti naujausiu savo filmu apie Tarptautinį baudžiamąjį teismą.
– Tai yra labai svarbi tema. Noriu suprasti, kaip galime grąžinti teisingumą, jei negalime pasitikėti politikais, kurie mato nusikaltimus, bet jų nestabdo. Tarptautinis baudžiamasis teismas yra išleidęs dokumentą, jau ratifikuotą 122 valstybių. Šis dokumentas užtikrina, kad bet kas, įvykdęs nusikaltimą vienoje iš 122 šalių narių ir bandantis išsisukti, bus sulaikytas. Net ir politikai nebėra „saugūs“, karo nusikaltimai nėra atleistini. Tai labai įdomi institucija, vis dar kelianti klausimų apie savo prigimtį. Galbūt tai veda į globalią pilietybę, kur visa galia nebėra sutelkta tik šalies viduje, galbūt ir prie globalios, žmonių sukurtos konstitucijos. Žinoma, ir čia yra tiek gerų, tiek blogų aspektų, bet pasaulyje kyla tiek daug karų, įvykdoma neįtikėtinų nusikaltimų, jog turime kažkaip juos sustabdyti.
