Valstybės įmonės savo šeimininkui pagaliau pradėjo duoti apčiuopiamos grąžos. Šią džiugią žinią skelbia Ūkio ministerija, šios savaitės pradžioje pristačiusi valstybės valdomų įmonių veiklos ataskaitą. Tiesa, nors valstybinių įmonių dividendai šiais metais bus dešimteriopai didesni, ateityje teks tenkintis kur kas kuklesniu jų indėliu.
Valstybės valdomų įmonių grynasis pelnas per praėjusius metus sudarė maždaug 246 mln. litų ir buvo apie 3,5 karto didesnis negu ankstesniais metais. Tiesa, dėl „Snoro“ bankroto šios įmonės per praėjusius metus neteko 181 mln. litų, todėl realybėje jų pelnas – gerokai mažesnis.
Vis dėlto būtų sunku prieštarauti ūkio ministrui Rimantui Žyliui, kuris teigė, kad valstybės valdomų įmonių reforma davė apčiuopiamų rezultatų. Per šiuos metus valstybės įmonės šalies biudžetą papildė daugiau kaip 200 mln. litų dividendų ir pelno mokesčio forma, o iki metų pabaigos jį dar turėtų pasiekti apie 300 mln. litų.
Valstybės įmonių jau išmokėti ir planuojami išmokėti dividendai apskritai yra stulbinantys ir, palyginti su pastaraisiais keleriais metais, yra didesni beveik dešimtis kartų. 2009 m. valstybės įmonės į biudžetą atseikėjo 41 mln. litų, o 2010 m. – 85 mln. litų dividendų ir pelno mokesčio. Bet palyginus įmonių pelningumo ir dividendų dydžį tampa akivaizdu ir tai, kad tokios šventės kitais metais biudžete tikėtis neverta, valstybės įmonių indėlis jame bus gerokai kuklesnis.
Rodikliai gerėjo lėtai
Valstybės valdomų įmonių reforma buvo vienas iš pagrindinių Ūkio ministerijos uždavinių šią Vyriausybės kadenciją. Pačioje pradžioje padėtis iš tiesų buvo nepatenkinama – niekas net nežinojo, kiek ir kokių įmonių valstybei priklauso, kokia yra jų valdomo turto vertė ir bendras indėlis į valstybės biudžetą.
Prieš dvejus metus atlikus auditą paaiškėjo, kad valstybei priklausė per 100 įmonių, valdžusių daugiau kaip 18,2 mlrd. litų vertės turto, jų kapitalo grąžos rodikliai buvo apgailėtinai maži ir sudarė apie 0,5 proc., o keliasdešimties milijonų litų indėlis į valstybės biudžetą per metus buvo apskritai niekinis.
Pažiūrėjus į skandinavų šalis, buvo nuspręsta įgyvendinti jose taikomą modelį ir visas valstybės įmones sutelkti po viena kontroliuojančia holdingine kompanija „Visuomis“. Tačiau tokia idėja sulaukė didelio politinio pasipriešinimo ir buvo greitai numarinta, vietoje jos valstybinių įmonių veiklai kontroliuoti pasirinktos švelnesnės priemonės: priimtos ir patvirtintos jų valdymo gairės, pradėtos skelbti ketvirtinės ir metinės ataskaitos.
Šios savaitės pradžioje paskelbtoje 2011 m. veiklos ataskaitoje rašoma, kad valstybės įmonių valdomas turtas siekė 18,9 mlrd. litų, o kapitalo grąžos rodiklis ūgtelėjo iki 1,3 proc. Palyginti su padėtimi 2009 m., pagerėjo ir kiti valstybės valdomų įmonių rodikliai – išaugo pajamos, didėjo veiklos efektyvumas.
Gerus veiklos rezultatus per praėjusius metus pademonstravo „Lietuvos geležinkeliai“, kurių grynasis pelnas išaugo 117 proc. ir siekė per 150 mln. litų. Gana įspūdingai savo veiklos rezultatus pagerino „Klaipėdos nafta“, kurios grynasis pelnas paaugo 73 proc. ir sudarė 45 mln. litų. Be to, pirmą kartą per pastarąjį dešimtmetį iš nuostolingos veiklos išbrido ir Lietuvos paštas, kuris per praėjusius metus uždirbo apie 0,7 mln. litų pelno.
Nepaisant itin pagerėjusių atskirų įmonių veiklos rezultatų, užtenka žvilgtelėti į kapitalo grąžos rodiklį, rodantį, kad iki vakarietiškų standartų dar yra kur tobulėti. Pavyzdžiui, Skandinavijos valstybinių įmonių kapitalo grąža siekia apie 5-6 proc., tad jei į jas nori lygiuotis ir lietuviškos valstybės įmonės, pagal pastarųjų metų pasiekimus joms tobulėti reikės gero dešimtmečio. Vadinasi, paversti valstybines įmones veiksmingai dirbančiomis organizacijomis, kurios galėtų prilygti privataus sektoriaus įmonėms ar bent kitų šalių valstybinėms įmonėms, gali reikėti bent kelių Vyriausybių kadencijų.
Maži laimėjimai, didelės problemos
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidento Žilvino Šilėno teigimu, Ūkio ministerijos pastangos davė rezultatų, o valstybės įmonės pagaliau pradėjo su savo savininku dalytis tuo, kuo ir priklauso – pelnu. Tačiau, anot Ž. Šilėno, džiaugiantis mažais laimėjimas reikia nepamiršti didesnių problemų, t.y. didelio valstybės žinioje esančių įmonių skaičiaus. Niekas negalėtų tiksliai pasakyti, kiek ir kokių įmonių apskritai turėtų būti valstybės žinioje, bet faktas, kad kuo jų daugiau, tuo sunkiau visas tinkamai kontroliuoti. Be to, neaišku, kodėl valstybė turėtų veikti tose srityse, kuriose veikia privatus kapitalas.
Tokios nuomonės anksčiau laikėsi ir Ūkio ministerija. Kai 2010 m. vasarą žurnalas IQ rengė publikaciją apie valstybės įmones, tuo metu ūkio viceministro pareigas ėjęs R. Žylius tikino, kad artimiausioje ateityje valstybinių įmonių skaičius turėtų mažėti, o jos žinioje likti tik strateginės reikšmės įmonės.
Tai buvo pakankamai logiškas sumanymas, mat daugelyje Vakarų šalių įmonių, kurias kontroliuoja valstybė, skaičius dažniausiai nesiekia šimto. Be to, už Lietuvą gerokai didesnės šalys, tokios, kaip Italija, Vokietija ar Švedija savo žinioje yra pasilikusios apie 40-50 strateginę reikšmę šalies saugumui turinčių ar didelės reikšmės paslaugas visuomenei teikiančių įmonių.
Lietuvoje prieš dvejus metus tokių valstybės įmonių buvo 19, tarp jų – oro uostai, Ignalinos atominė elektrinė, Klaipėdos valstybinis jūrų uostas, regioninės kelių įmonės ir kelios kitos bendrovės. Šiandien į šių įmonių gretas greičiausiai reikėtų įtraukti ir naujos atominės elektrinės projektą rengiančią bendrovę, kuria strateginių įmonių sąrašas ir turėtų pasibaigti.
Vis dėlto valstybės žinioje šiandien yra 145 įmonės, o per keletą pastarųjų metų jai pavyko atsikratyti tik kelių nuostolingai dirbusių vaistinių. Apie valstybinių įmonių privatizaciją ar jų komercinių funkcijų perleidimą šiandien nebekalba ir pati Ūkio ministerija, kuri iki metų pabaigos ketina pasitenkinti kuklesnėmis permainomis – suburti patarėjų darbo grupę, kuri užtikrintų reformos tęstinumą.
Paliks būsimai Vyriausybei
Suskaičiuotas įmonių turtas, išaugęs jų skaidrumas, nustatyti aiškesni ir konkretesni veiklos tikslai – tai neabejotinai šios Vyriausybės pasiekimai. Be to, nors vietoje žadėto milijardo iš valstybinių įmonių Vyriausybei pavyko gauti pusę šios sumos – tai irgi įspūdingi pinigai. Tokie dividendai turėtų būti kasmetiniai, bet jie greičiausiai taps istoriniais, mat iš savo pelno valstybės valdomos įmonės dar gerą dešimtmetį negalės išmokėti nieko panašaus.
Kėlusi ambicingus pertvarkos šiame sektoriuje tikslus Vyriausybė taip ir nespėjo ar nesugebėjo įgyvendinti didesnių permainų – visiškai atsisakyti vienų ir visiškai ar iš dalies privatizuoti kitų įmonių. Šis uždavinys paliekamas kitam ūkio ministrui, o kad jis neapleistų pradėtų darbų šioje srityje, tai turėtų užtikrinti patarėjų darbo grupė, kurioje – garsių šalies verslininkų, vadovų, ekonomistų pavardės. Tačiau šios grupės įtaka gali būti labai ribota, jeigu būsimos Vyriausybės prioritetai smarkiai skirsis nuo dabartinės.
Kita vertus, imtis valstybės įmonių privatizacijos gali paskatinti ir finansinės aplinkybės šalyje. Galima daryti prielaidą, kad ši Vyriausybė pasistengs „išspausti“ visus laisvus valstybės įmonių rezervus ir ateičiai paliks tik trupinius. Stengiantis rasti papildomų finansinių šaltinių šalies biudžetui (o jų tikrai reikės), valstybinių įmonių pardavimas gali tapti greita išeitimi.
