Lėlių vežimo teatro aktorė Rima Lapinskienė baigusi
vidurinę ir rinkdamasi profesiją net nesusimąstė, jog kada nors likimas lems
stovėti scenoje degant rampų šviesai prieš susikaupusius, besijuokiančius ar
ašaras braukiančius mažuosius žiūrovus. Dabar jau skaičiuojanti tryliktuosius
aktorinės karjeros metus ponia Rima įsitikinusi, kad ne įgyta specialybė, o
dvasinių ir fizinių jėgų reikalaujantis teatras ir yra jos tikrasis
pašaukimas.
Inspektorė tapo lėlininke
1992-aisiais baigusi Vilniaus aukštesniąją kultūros mokyklą ir įgijusi civilinių apeigų organizatorės specialybę R.Lapinskienė tikėjosi sugrįžusi į gimtąjį Panevėžį įsidarbinti inspektore miesto Santuokų rūmuose. Tačiau tokiems planams nebuvo lemta išsipildyti – etato jaunai specialistei neatsirado. Skelbimas, kad Lėlių vežimo teatras ieško aktorių, poniai Rimai buvo lemtingas: dar mokykliniais laikais 5-erius metus lankiusiai aktoriaus ir režisieriaus Albino Kelerio vadovaujamą teatro studiją merginai nebuvo sudėtinga padaryti įspūdį teatro vadovui Antanui Markuckiui. Vis dėlto, kaip prisipažino R.Lapinskienė, jai, jau turinčiai sceninės kalbos ir režisūros pagrindus, lėlės buvo terra incognita. Bendravimo su jomis meno teko mokytis nuo pradžių.
“Visi sako: panešiojate scenoje lėles, ir viskas, argi tai sunku? Tačiau taip tik atrodo. Kiekviena lėlė yra kitokia ir prie kiekvienos reikia prieiti, ją pamilti, kaip ir žmogų”, – tvirtino ponia Rima. Jos teigimu, vienodų lėlių nėra – skiriasi visų valdymo mechanizmai: marionetė surišta 16-iolika virvučių ir aktorius privalo įsiminti, kokį veiksmą kiekviena jų atlieka, o gabitines lėles reikia laikyti iškėlus ranką.
Tryliktuosius metus vaidinanti su lėlėmis ponia Rima neslėpė, kad kiekvienam spektakliui tenka ruoštis iš naujo – čia niekada nebūna lengva ir bendravimo su lėlėmis meno negalima išmokti iki galo. “Man ir dabar būna sunku, kai pasiimu naują lėlę. Kiekvieną kartą, kol prie jos priprantu, turiu ką nors nauja atrasti ir mokytis. Kitaip nebus įdomu nei man, nei žiūrovui”, – įsitikinusi lėlininkė. Anot jos, būną netgi taip, jog pajutimas, kad su lėle jau susidraugauta, ateina tik po dešimto spektaklio. “O būna, kad labai greitai priprantu ir susigyvenu su lėle, jos visiškai nebebijau. Kitaip tariant, kaip sviestu patepta. Lėlės įvaldymas – neprognozuojamas dalykas”, – apie darbo subtilybes kalbėjo R.Lapinskienė. Lėlininkei iki šiol mieliausi, artimiausi vaidmenys – kiškio labai seniai pastatytame Lėlių vežimo teatro spektaklyje “Kaip kiškis vilko namus sergėjo” bei skruzdėlės iš “Skruzdėlė atsiskyrėlė”.
Dukra teatru nesižavi
Aktorė juokavo, kad jai daugelį gąsdinantis skaičius trylika yra sėkmingas – ne vienas svarbus įvykis su juo susijęs. Tryliktą dieną gimė ir dukrelė. Dabar devynmetė Joana – nuolatinė mamos spektaklių lankytoja ir kritikė. “Visada pasako, kas jai neįdomu, nepatinka. Esu priversta permąstyti savo klaidas”, – prisipažino visada atsižvelgianti į dukros pastabas ponia Rima. Anot jos, mergaitė jau yra pareiškusi, jog mamos specialybės nesirinks. “Galbūt vaikas mato, kad toks darbas yra sunkus”, – svarstė lėlininkė.
Vaidinti mažiesiems žiūrovams, aktorės nuomone, netgi sunkiau nei suaugusiesiems. “Vaikai daug nuoširdesni ir giliau viską priima nei suaugęs žmogus. Vaikai labai tiesmukiški – tiesos niekada nenutylės”, – perprato savo publiką R.Lapinskienė. Ne kartą buvo ir taip, kad žiūrėdami spektaklį vaikai išsigandę pravirko balsu. “Kartais išsigąsta netgi tamsos. Vadinasi, arba jis dar per mažas ateiti į teatrą, arba tėvai jo neparuošė tam. O kartais ir reikia išgąsdinti”, – šypsojosi lėlininkė.
Supiršo teatras
Nors darbas sunkus ir mažai mokamas, vis dėlto ponia Rima tvirtino jo palikti nenorinti. Ji neslėpė iš aplinkinių, išgirdusių, kokia jos profesiją, sulaukianti ir pašaipių žvilgsnių. Kol kas visuomenė tiek nesuaugusi, kad į lėlininkus žvelgtų kaip į rimtus aktorius. Tačiau vargu ar kiekvienas sugebėtų daugiau nei pusvalandį scenoje ne tik išlaikyti iškėlęs 3-8 kilogramus sveriančią lėlę, bet ją dar ir valdyti taip, kad ši atgytų. Elementaraus pratimo – ištiesus ranką ant delno išlaikyti stiklinę vandens – veikiausiai daugelis nesugebėtų atlikti ilgiau nei porą minučių. O lėlininkai savo raumenis privalo ištreniruoti taip, kad ištvertų ir keliasdešimt minučių. “Argi verta žmogui, kuris vis tiek nesupranta, koks mūsų darbas, įrodinėti? Geriau patylėti”, – apie nesusipratėlius skeptikus kalbėjo ponia Rima. Lėlininko darbą, pasak jos, galima vadinti rimtu, fiziškai sunkiu, netgi alinamu, bet įdomiu žaidimu su lėlėmis.
Vienintelio šalyje Lėlių vežimo teatro aktoriai pripratę ne tik prie alinamo darbo, bet ir liepą prasidedančio čigoniško gyvenimo. Romantikos kelionėse po Lietuvą vežimu, traukiamu arklių, jie nebeįžvelgia. “Vežime valgyti verdamės, miegame. Kas netelpa, palapines lauke pasistato. Kai kur mokyklose leidžia apsinakvoti. Iš pradžių toks gyvenimas atrodo kaip poilsis, bet paskui apima nuovargis. Juk ne iškylaujame. Yra buitis, darbas – per dieną po kelis spektaklius”, – pasakojo R.Lapinskienė.
Todėl į gastroles aktorė niekada neimanti dukrelės. Tačiau vyras – Lėlių vežimo teatro apšvietėjas ir garso operatorius Tomas – visada šalia. Teatrą galima pavadinti ne tik ponios Rimos darbu – jis tapo ir savotišku piršliu. Jame susipažinę Tomas ir Rima jau dešimtį metų kartu. “Sunku viename darbe”, – šypsodamasi prisipažino aktorė. Pasak jos, kai per daug būnama kartu, pasiilgstama privatumo. Gal todėl ponia Rima retkarčiais per atostogas ištrūkstanti pailsėti tik su dukrele.
Kulinarė ir sportininkė
Nuo įtempto dvasinio ir fizinio darbo teatre R.Lapinskienė atsipalaiduoja piešdama atvirukus. “Esu smulkmeniška, gal todėl jie man ir patinka”, – svarstė menininkė. Piešimo paslapčių lėlininkė kažkada sėmėsi iš tapytojo Kazimiero Naruševičiaus. Švenčių proga artimuosius ir draugus ponia Rima sveikina savo rankų darbais. Tačiau pačios pieštų atvirukų visuomenei aktorė nesiryžta rodyti.
Lapinskų trijulę sušilus orams neretai galima pamatyti minančią dviračius po Panevėžio rajoną. Lėlininkė prisipažino, kad dviratis – jos aistra. “Su mašina važiuoti man nepatinka. Nevairuoju ir turbūt niekada nevairuosiu. Neturiu ir vairuotojo pažymėjimo, man jo ir nereikia. Už tai dviratį turiu!” – didžiavosi ekologiškiausia transporto priemone R.Lapinskienė. Smulkaus sudėjimo ponia Rima prisipažino, kad jausti raumenų skausmą po pasivažinėjimo – taip pat savotiškai gera. “Kam eiti sportuoti į klubą, jei galima pasiimti dviratį ir – pirmyn”, – patarė aktorė. Gal todėl, anot jos, nekyla problemų dėl svorio.
Dar vienas lėlininkės malonumas – knygos. “Skaitau viską, išskyrus detektyvus ir meilės romanus”, – apie šį pomėgį kalbėjo ponia Rima. Aktorė juokavo, kad turbūt esanti gera šeimininkė, jei jau vyras pripažino jos kulinarinius sugebėjimus. Šeimą ji palepinanti savo firminiu patiekalu – vištienos krūtinėlių kepsniu. “O vyras kepa tortus, kai netingi”, – didžiavosi sutuoktiniu R.Lapinskienė. Anot lėlininkės, juodu su Tomu galima vadinti romantiška pora. “Mudu tokie savotiški. Ir draugų turime labai nedaug”, – neslėpė ponia Rima. Tačiau gausaus būrio jiems ir nereikia: abu sieja tie patys pomėgiai – dviratis ir knygos.
Kasdienybėje – egzotiškos akimirkos
Aktoriams teatras seniai nebėra egzotika, kokią mato atėjęs žiūrovas. Tai – darbas, reikalaujantis ne automatiško veiksmo, bet loginio mąstymo. Kai kiekvieną dieną repetuojama, prie teatro priprantama kaip prie paprasčiausio darbo. “Eksperimentams čia nėra nei laiko, nei pinigų. Tas pats, kaip, sakykim, lavoninėje dirbantis žmogus skrodžia lavonus arba laidojimo rūmuose organizatorės darbas. Iš šalies į juos žiūrint galima stebėtis: kaip jūs čia galite dirbti! Prie to priprantama. Tas pats ir pas mus: pasibaigus spektakliui žiūrovas dar gyvena jo akimirkomis, o aktorius jau apsivilkęs paltą namo išeina”, – paslapties šydo nepaliko A.Markuckis.
Vis dėlto, ponios Rimos nuomone, savotiško žavesio vis dėlto čia esama – aktoriai atradimo džiaugsmu ypač sušvyti festivaliuose. O maloniausia R.Lapinskienei akimirka teatre – paimti į rankas naują lėlę, ją pažinti, prisijaukinti, susidraugauti taip, kad pradėtum kalbėti jos žodžiais. “Ir darbas su kitu režisieriumi, kai nežinau, ko iš manęs pareikalaus”, – dar vieną gražią teatro pusę surado lėlininkė, dėl savo netradicinės profesijos ne vieno švelniai pavadinta “pričiuožusia”.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
A.Repšio nuotr. Pasak R.Lapinskienės, kiekviena lėlė individuali – kaip ir žmonės.
