Kur buvai dingusi, Dalia?
Dalia Grybauskaitė per dvejus kadencijos metus užsienio politikoje suformavo savitą užsienio politikos koordinavimo modelį ir pakoregavo nuostatas kai kurių šalių atžvilgiu. Ji iš dalies pakeitė Lietuvai įprastą ir tarsi vienintelę įmanomą vienpusę užsienio politikos formavimo kryptį tarp institucijų – iš Užsienio reikalų ministerijos prezidentūrai „nuleidžiamas“ pozicijas.
Jau pirmaisiais metais tapo aišku, kad prezidentė neketina aklai vykdyti URM pageidavimų ir esant nesutarimų tarp institucijų jos žodis liks paskutinis. Jau 2009 metų pabaigoje D. Grybauskaitė atšaukė ambasadorių Gruzijoje Mečį Laurinkų, kuris viešai bandė kritikuoti prezidentę, o 2010-ųjų pradžioje dėl kilusios įtampos tarp D. Grybauskaitės ir užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko pastarasis buvo priverstas pasitraukti.
Nutraukta tradicija
Lietuvoje prezidento institucija iki šiol nėra suformavusi aiškios tradicijos, kiek įtakos prezidentas turi ir gali daryti valstybės užsienio politikai. Viena vertus, būdamas valstybės vadovas, prezidentas aukščiausiu lygiu atstovauja valstybei bendraudamas su užsienio veikėjais ir priima sprendimus tarptautiniais klausimais. Kita vertus, pagal Konstituciją prezidentas „kartu su vyriausybe vykdo užsienio politiką“.
Tokia dvilypė situacija gali įgauti keistų formų. Užsienio reikalų ministerija (URM), turėdama kur kas daugiau resursų, personalo ir kvalifikacijos, gali prisidengdama savo žiniomis ir kompetencija užgožti prezidento nuomonę ir galiausiai tapti pagrindine užsienio politikos formuotoja. Panaši situacija klostėsi Valdo Adamkaus prezidentavimo metu, kai pirmu smuiku aiškiai grojo Užsienio reikalų ministerija ir prezidentas buvo daugiau jos iniciatyvų vėliavnešys. Atrodytų, tokia situacija leidžia kalbėti apie bemaž tobulą užsienio politikos koordinavimą ir veiksmų derinimą. Reikia pripažinti, V. Adamkus buvo gana ryški figūra užsienio politikoje ir įgijo pasitikėjimą bei pripažinimą ne tik bendraudamas su artimiausiais kaimynais, pavyzdžiui, Lenkija, bet ir aktyviai dalyvaudamas platesnio masto geopolitiniuose projektuose – tarpininkaudamas tarp Ukrainos lyderių Oranžinės revoliucijos metu, paremdamas Gruzijos narystės NATO siekius ir taip toliau.
Kita vertus, prezidentui bandant įnešti naujų vėjų į užsienio politiką, gresia ne tik pažeisti vadinamąjį politikos tęstinumą, bet ir didėja rizika kilti tam tikriems prieštaravimams tarp valstybės institucijų – o tai neišvengiamai kenkia tiek užsienio politikos efektyvumui, tiek ir elementariam valstybės prestižui. Rolando Pakso bandymai užsienio politikoje prieš pat narystę ES ir NATO „pasukti prieš srovę“ kėlė ne tik Lietuvos diplomatų pasibaisėjimą, bet ir rimtą riziką, kad Lietuva gali būti įvertinta kaip nepatikima partnerė ir neverta narystės ES bei NATO. Žuvusio Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio ir premjero Donaldo Tusko varžymasis ir net atviri konfliktai užsienio politikos klausimais kėlė šypsenas Europoje, tačiau pačioje Lenkijoje buvo vertinami kaip kenksmingi šalies interesams.
Krypties pakeitimas ar balansavimas
Pirmaisiais D. Grybauskaitės vadovavimo metais egzistavo tam tikras pasimetimas. Buvo požymių, kad D. Grybauskaitė neketina visais atvejais pasikliauti JAV ir vykdyti bet kokius nurodymus, kurie ateidavo per amerikiečių diplomatus. Antra vertus, nepaisant aiškaus tikslo pagerinti tarpusavio atmosferą su Rusija buvo akivaizdu, kad naujoji prezidentė nėra naivi ir supranta Rusijos interesus ir iš jos kylančias grėsmes Lietuvai. Būtent D. Grybauskaitė pirmoji iš Lietuvos politikų prabilo apie tai, kad nepaisant narystės NATO dar nesame traktuojami kaip visaverčiai nariai – Baltijos šalys net ir praėjus daugiau kaip penkeriems metams po įstojimo į NATO neturi jokių konkrečių gynybinių planų. Lietuvos prezidentė nesidrovėdama ėmė spausti NATO ir JAV atstovus, kad pagaliau būtų parengti NATO gynybiniai planai Baltijos šalims. Tad pradiniai bandymai, ypač iš buvusios V. Adamkaus rėmėjų komandos pusės, apkaltinti D. Grybauskaitę „prorusiška“ užsienio politika greitai neteko jokio pagrindo.
Iki tol Lietuvos užsienio politikoje egzistavo vienintelė aksioma: Rusija yra amžinas grėsmės šaltinis, o JAV – vienintelis įmanomas saugumo garantas, todėl būtina nuolankiai atsiliepti į bet kokį amerikiečių prašymą, net jei tai būtų ne itin teisėta (pavyzdžiui, galimas kalinių laikymas JAV Centrinės žvalgybos valdybos prižiūrimuose kalėjimuose) ar Lietuvai nenaudinga (prisiminkime „Mažeikių naftos“ pardavimą „Williams“). Bet koks nutolimas nuo šios aksiomos galėjo atrodyti kaip Lietuvos saugumo interesų išdavimas.
Pati D. Grybauskaitė kurį laiką tarsi tyčia elgėsi gana provokuojančiai ir taip, tarsi pabrėžtų, jog ji neketina daryti nieko, ką darė V. Adamkus. Dar prieš prezidento rinkimus buvo pateikta užuomina, kad D. Grybauskaitė neketina tęsti ambicingos ir galbūt ne pagal Lietuvos išgales Rytų politikos – t. y. remti Ukrainos, Gruzijos, Moldovos integracijos į euroatlantines struktūras pastangas. Teiginys, kad verčiau reikia bendrauti su turtingesnėmis ES šalimis, o ne vargšais rytų europiečiais, tapo vos ne esminiu D. Grybauskaitės užsienio politikos „doktrinos“ akcentu. Tai turėjo patvirtinti ir pirmieji naujai išrinktosios prezidentės vizitai: pirmuoju kelionės tikslu tapo Švedija, o dažniausiai lankomu per visą kadenciją miestu – Briuselis.
Vis dėlto D. Grybauskaitei pavyko sumažinti įtampą, bent jau viešojoje erdvėje, buvusią tarp Rusijos ir Lietuvos. Po itin ilgo laiko įvyko susitikimai tarp aukščiausių Rusijos ir Lietuvos vadovų. Pati D. Grybauskaitė telefonu kalbėjosi su Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu, 2010 metų vasario mėnesį Helsinkyje bendravo su Rusijos premjeru Vladimiru Putinu. Nors tai nepakeitė jokių Rusijos intencijų Lietuvos atžvilgiu, iš viešosios erdvės dingo apsižodžiavimai ir bent jau išoriškai padėjo „nuleisti garą“. Bandymai „perkrauti“ santykius su Rusija niekur toliau nepažengė, nes buvo susidurta su šaltu ir pragmatišku Rusijos spaudimu – norite šiltesnių santykių, nesimuistykite ir likite Rusijos energetinės sistemos sferoje. Atrodo, kad D. Grybauskaitė mandagiai, bet kartu ir šaltai atsisakė šio pasiūlymo.
Akibrokštas B. Obamai
Bene daugiausia kontroversijų sukėlė D. Grybauskaitės atsisakymas 2010 metų balandį vykti į Prahą, kur JAV prezidentas Barackas Obama pakvietė pavakarieniauti Vidurio ir Rytų Europos šalių lyderius. Šis susitikimas turėjo nuraminti šias šalis, kad JAV ir Rusijos susitarimas dėl strateginės ginkluotės mažinimo nepažeis mažesnių šalių interesų. D. Grybauskaitė vėliau buvo užsiminusi, kad neketino kelti šampano už susitarimą, kurio šešėlyje galėjo būti tariamasi dėl naujo interesų sferų perdalijimo Europoje. Vėliau į paviršių ėmusios kilti diskusijos tarp JAV ir Rusijos atstovų dėl galimos bendros NATO ir Rusijos priešraketinės sistemos kūrimo iš dalies galėjo patvirtinti tokius Lietuvos prezidentės nuogąstavimus, tačiau gana greitai buvo ir paneigtos – jau šių metų pavasario pabaigoje JAV atstovai aiškiai ėmė teigti, kad negali būti jokių bendrų sistemų.
Šiemet gegužės 27 d. Varšuvoje B. Obama vėl susitiko su Vidurio ir Rytų Europos lyderiais ir šį kartą D. Grybauskaitė jau dalyvavo susitikime. Teigiama, kad kaip tik jame Lietuvos prezidentė gavo patikinimą, jog su Rusija nebus kažkokių derybų, kurios mažintų Baltijos šalių saugumo interesus.
Susitikimas su B. Obama iš dalies atspindi D. Grybauskaitės „grįžimą“ prie buvusių Lietuvos užsienio politikos vektorių. Kaip teigė Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas, atrodo, jog pastaruoju metu sumažėjo noras demonstruoti užsienio politikos skirtumus, palyginti su ankstesnio prezidento veikla, šiame metiniame pranešime netgi paminėtas užsienio politikos tęstinumas kaip vienas iš jos principų. Lietuvos pirmininkavimas ESBO privertė prisiminti ir Pietų Kaukazo šalis – 2011 metų gegužės mėnesį D. Grybauskaitė lankėsi Gruzijoje, Armėnijoje ir Azerbaidžane, susitiko su šių šalių prezidentais. Nors tai visiškai ir nepanaikino buvusio šaltuko tarp Lietuvos ir Gruzijos vadovų, bent jau parodė, kad Lietuvos politikos tęstinumas ir dėmesys šiam regionui nėra atsitiktinis.
A. Lukašenkos nuvilta
Vis dėlto bene karčiausia piliulė D. Grybauskaitės užsienio politikoje – bandymai megzti draugiškus santykius su Aliaksandru Lukašenka. Baltarusijos diktatoriaus vizitas Lietuvoje 2009 metų rugsėjo mėnesį ir po metų buvęs Lietuvos prezidentės vizitas į Baltarusiją turėjo demonstruoti, kad nepaisant požiūrių skirtumų galima bendrauti su visais kaimynais. Tuo metu atrodė, kad ir pats A. Lukašenka ieško kelių į ES ir net linkęs šiek tiek atpalaiduoti savo režimo gniaužtus. Dar viena paaštrėjusių santykių su Rusija banga skatino ir ES lūkesčius, kad šį kartą A. Lukašenka gali būti nuoširdus.
Lūkesčiai sužlugo 2010-ųjų gruodį, kai po Baltarusijos prezidento rinkimų Minske buvo susidorota su opozicijos atstovais, uždaryta ESBO atstovybė, sugriežtintos sankcijos nevyriausybinėms organizacijoms ir atsigręžta ekonominės pagalbos į Rusiją. Prezidentės D. Grybauskaitės investicijos į draugiškesnius santykius su A. Lukašenka nepasiteisino. Kita vertus, tiksliau būtų sakyti, kad nepasiteisino visos ES iliuzijos, jog A. Lukašenka yra linkęs keistis. Tačiau tai nepaneigė ilgą laiką Lietuvos skelbtų argumentų, kad sankcijomis Baltarusijos taip pat nepakeisi. Greičiausiai tik didesnis atvirumas Baltarusijos žmonėms ir jų pačių (būtent didesnės dalies gyventojų, o ne tik opozicijos) nusivylimas A. Lukašenka dėl ekonomikos krizės gali keisti situaciją.
Vis dėlto D. Grybauskaitės „pragmatiškumas“ užsienio politikoje, tapęs tarsi priešstata V. Adamkaus „idealizmui“, nepažeidė esminių Lietuvos interesų. Kaip rodo NATO gynybinių planų rengimo pavyzdys, net ir maža valstybė gali tikėtis pagarbos sau ne vien nuolaidžiaudama.
