Tampa nusikaltėliais
Atsivėrus keliams į užsienį ir lietuviams patraukus laimės ieškoti svetur, vis dažniau gimtinėje likusius artimuosius ištinka šokas, kai mylimas žmogus nebeatsako nei į skambučius, nei į laiškus. Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimų tarnybos Asmenų paieškos poskyrio viršininkas Andrejus Muchinas patvirtino, kad šiemet užsienyje dingusių panevėžiečių padaugėjo.
„Metų visokių buvo – teko ir nužudytus žmones rasti. Vienu laiku dingusiųjų buvo daugiau, dabar skaičius stabilesnis. Pernai per pirmąjį pusmetį iš dingusių dvylikos panevėžiečių visi buvo surasti, o šįmet pagrindinė dingimo priežastis – išvykimas į svetimas šalis. Iš dešimties ieškomųjų pusė dingo užsienyje. Du ar tris mėnesius artimieji ryšius palaiko, o vėliau dėl įvairių priežasčių bendravimas nutrūksta“, – informavo penkiolika metų dingusiųjų paieška užsiimantis pareigūnas.
A.Muchinas patvirtino, kad surasti svetimoje šalyje prapuolusį žmogų užtrunka ilgiau – vieni esą įsivelia į nusikalstamą veiką ar tampa aukomis, kiti artimuosius tiesiog pamiršta, treti į viską spjovę girtauja ir gyvena laisvą valkatos gyvenimą.
„Daugiausia lietuvių dingsta tose „populiariausiose“ šalyse – Anglijoje, Airijoje, Vokietijoje, Ispanijoje. Ne su visomis šalimis „susikalbėti“ pavyksta: pavyzdžiui, su vokiečiais labai lengva sutarti, o Anglijoje teisinė sistema savotiška, sunkiau bendradarbiauti. Žmonės dingsta dėl įvairių priežasčių. Būna, kad į svečią šalį nuvykę ir darbo neradę lietuviai susiburia į grupuotes, eina vagiliauti, artimiesiems teisybės nesako. Patekusieji į įkalinimo įstaigą greitai surandami, tik tėvams būna šokas, kai pranešame, kur jų vaikas buvo ir ką veikė“, – kalbėjo policininkas.
Artimieji apgaunami
Statistiniais duomenimis, didžioji dalis Lietuvoje ar užsienyje dingusiųjų yra 35-40 metų vyrai.
„Moterys dingsta rečiau. Pastaruoju metu nesusiduriame ir su užsienyje į prostitucijos ar kitokią prievartinę veiką įtrauktomis moterimis. Tačiau tai nereiškia, kad prekyba moterimis nevyksta. Jeigu į prekiautojų žmonėmis spąstus pakliuvusieji visada kreiptųsi į policiją, manau, jų būtų didelis procentas. Išvežant nebūtinai vartojama prievarta. Dažniausiai moterys išvyksta savo noru, su savo dokumentais, nes joms pažadamas geras darbas. Tik nuvykus paaiškėja tikrasis užsiėmimas. Į tokias pinkles patekusiosioms leidžiama paskambinti, parašyti artimiesiems. Jie mano, kad išvykęs mylimas žmogus ten dirba ramų, tinkamą darbą. Dažniausiai į žmonių pardavėjų rankas patenka nuo 15 iki 21 metų merginos, mėgstančios išvažiuoti iš namų ar konfliktuojančios su tėvais“, – teigė A.Muchinas. Anot pareigūno, į Lietuvą parsiųstoms prievartą patyrusioms merginoms padedama prisitaikyti, jos apgyvendinamos, surandamas darbas – esą didžiausias tokiose situacijose pagalbininkas yra „Caritas“.
Asmenų paieškos poskyrio viršininkas informavo, kad Lietuvoje, kaip ir Europoje, dingęs žmogus ieškomas septynerius metus. Šiuo metu miesto komisariate užregistruota keletas dingusiųjų, kurių nerandama kelerius metus.
„Visuomet patariame kreiptis kuo anksčiau, tuomet didžiausia tikimybė, kad asmuo bus surastas. Sėkmė priklauso ir nuo aplinkybių: jeigu įvyko nelaimė, žmogus mirė, pateko į avariją, nusižudė ar tapo nusikaltėlio auka, daug sudėtingiau jį rasti, ypač svetimoje šalyje. Jeigu jis gyvas ir sveikas, bendrauja su kitais žmonėmis, kurie jį pastebi ir įsidėmi, paieška būna trumpesnė. Ieškodami dingusiųjų bendradarbiaujame su kitais komisariatais, tarptautinėmis organizacijomis, sulaukiame karių pagalbos“, – kalbėjo pašnekovas.
Asmenų paieškos poskyrio viršininkas pažymėjo, kad labai retais atvejais dingusieji būna nužudyti, nedaug yra ir pražuvėlių, jie vėliau randami mirę.
Melas trukdo
Pasak A.Muchino, dėl dingusiojo į policiją turi kreiptis artimas žmogus – tik išimtinais atvejais pareiškimai priimami iš organizacijų ar įstaigų. „Neretai būna, kad dingsta vilkiko vairuotojai – kur nors kitoje šalyje aikštelėje sustoja ir su kolegomis per ilgai švenčia, o į mus kreipiasi transporto priemonės ar krovinio savininkai. Suprantama, turtas brangus, tačiau atsižvelgiame tik į pačių artimiausių žmonių pranešimus. Priimdami darbuotojus įmonių vadovai turi patys atskirti alkoholio mėgėjus“, – tvirtino pareigūnas.
Asmenų paieškos poskyrio viršininkas teigė, kad greitu laiku pasikeitus tvarkai visi ieškomi asmenys bus įvardijami kaip dingusieji be žinios – kategorijos „nutraukę ryšius su artimaisiais“ nebeliks. „Būna, žmogus ir nepageidauja, kad jį artimieji atrastų – ypač dažnai taip elgiasi nepilnamečiai, dingstantys kelioms dienoms. Sugalvoja, išvažiuoja ir niekam nepasako“, – kalbėjo pareigūnas.
A.Muchinas dingusiųjų artimiesiems patarė kreipiantis į policiją pateikti kuo daugiau informacijos.
„Nupasakojant situaciją viskas svarbu – žmogaus ieškantis asmuo turi labai gerai pažinoti dingusįjį ir sakyti teisybę. Kartais ateina, pasakoja, koks geras žmogus buvo, o paaiškėja, kad į nusikalstamą veiką įsitraukęs. Teisybę vis tiek sužinome, tik laiką sugaištame“, – teigė pašnekovas. Asmenų paieškos poskyrio viršininkas patikino, kad per darbo metus situacijų pasitaikė labai įvairių, tačiau nemaloniausia tuomet, kai reikia artimajam pranešti, kad dingusiojo nebėra gyvo.
Reikia padėti
Vilniuje įsikūrusio Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė Ona Gustienė „Sekundei“ teigė, kad dingusiųjų ir į organizaciją besikreipiančių jų artimųjų daugėja. „Pernai prašė padėti ieškoti 18, šįmet – 23 žmonių. Tačiau mes valstybinių įmonių darbo nedubliuojame, tik remiame dingusiųjų artimuosius, patariame, kaip elgtis, kur kreiptis, suteikiame psichologinę pagalbą. Dirbame savanoriškai, neatlygintinai“, – tvirtino organizacijos įkūrėja ir direktorė.
Pašnekovės nuomone, parama mylimų žmonių pasigedusiems artimiesiems labai svarbi.
„Dingusiųjų ieškoti turi policija. Mes patariame ne tik pateikti pareigūnams kuo daugiau informacijos, bet ir domėtis, kaip vyksta paieška, tikrinti visas galimas dingimo versijas. Kiekvieno žmogaus istorija kitokia, todėl reikia ir patiems dalyvauti paieškoje – apie dingusį klausinėti jo pažįstamų, draugų, visais įmanomais būdais viešinti ieškomo asmens nuotraukas“, – kalbėjo O.Gustienė.
Dešimt metų organizacijos darbui vadovaujanti moteris teigė, kad policija ne visada skuba į pagalbą.
„Mes nepritariame, kai pareigūnai delsia ieškoti žmonių, jeigu neįtaria esant nusikalstamai veikai. Kartais apie paieškos atidėliojimą ar vilkinimą net nepranešama artimiesiems, jiems tokiais atvejais būna labai sunku. Ieškantiesiems dingusiųjų reikia konkrečių veiksmų, todėl šeimoms patariame padėti policijai“, – tvirtino Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė.
Justė BRIEDYTĖ
G.Kudirkos nuotr. Asmenų paieškos poskyrio viršininkas
Andrejus Muchinas teigė, kad sunkiausia surasti dingusįjį, kai jis miręs – tapęs
žmogžudžio auka, nukentėjęs per avariją arba savo noru pasitraukęs iš šio
pasaulio.
