Į Mianmarą aistringų keliautojų vilniečių Rasos ir Valdo turistinius planus nukreipė naujų egzotiškų patirčių troškimas. Iš ten buvusių išgirdę, kad tai – pasaulio kampelis, kuriame visiškai gali atitrūkti nuo šiuolaikinės civilizacijos, suskato žiemos atostogas praleisti būtent ten.
Pakeliui į kontrastų šalį
Ėmęsi kelionę organizuoti patys suvokė, kad dviejų mėnesių viešnagei į tolimą Pietryčių Azijos šalį pasiruošti nepakaks, todėl nutarė pasinaudoti vietinės kelionių agentūros paslaugomis. Skrydį į Mianmarą gali užsisakyti pakankamai lengvai, o rezervuoti viešbučius – nelabai. Dėl paprasčiausios priežasties – jų paklausa gerokai viršija pasiūlą.
„Galbūt tai dėl to, kad ilgą laiką dėl blokados Mianmaras su Vakarų šalimis nepalaikė ekonominių ir politinių ryšių, o gal dėl to, kad budistinį tikėjimą išpažįstantys tenykščiai sąmoningai delsia įsileisti vakarietišką kultūrą, atnešančią smurtą, svaigalus, žemą moralę, ko iki XXI a. šiai šaliai pavyko išvengti“, – svarsto vilnietė Rasa. Kita vertus, apsistojus Bagano mieste lietuviams teko gyventi viešbutuke, kurio savininkas – prancūzas.
Lietuvė džiaugiasi, kad jų viešnagės Mianmare metu keliauti buvo ramu ir saugu: tuo metu karinio režimo valdomame krašte, kur maištai, sukilimai – gana dažnas reiškinys, viešėjo Jungtinių Amerikos Valstijų sekretorė Hillary Clinton ir tai keliautojams tarsi garantavo saugumą svetimoje, neramumais garsėjančioje šalyje.
Tačiau dėl saugumo baimintasi be reikalo – keliaudamas budistinių šventyklų geografija, kirsdamas nedidukes vietines gyvenvietes pasijunti atsidūręs saugiausiame ir ramiausiame Žemės kampelyje – tarsi ramybės rojuje. Rasa nepaliovė stebėjusis, kad šalis, kurioje iškasama brangakmenių, aukso, naftos (čia, vienoje iš nedaugelio pasaulio vietų, kasami rubinai – patys brangiausi, nes yra ne skaidraus, o gilaus, tiršto raudonio), garsėjanti auksinėmis šventyklomis, yra tokia neišsivysčiusi. Skurstantys periferijų kaimai primena Europos civilizaciją prieš kelis šimtmečius. Kai kuriose gyvenvietėse lietuviai pasijuto tarsi grįžę į tolimą praeitį.
O taip esti dėl to, kad Mianmaro turtas yra sukoncentruotas karinės valdžios rankose. Išpuoselėti švarutėliai valstybiniai pastatai, modernūs tiltai, turtingos šventyklos prieš skurstančiųjų kaimelius iškyla kaip nesuvokiami kontrastai. Beje, tik per juos ir pažinsi Mianmarą.
Upių ir būdo ramybė
Po šią šalį Rasa ir Valdas, kaip ir dauguma atvykėlių, keliavo oro ir upių transportu, nes kelių infrastruktūra tarp miestų Mianmare išplėtota menkai. „Keliautojai gali pasirinkti, ar, pavyzdžiui, iš Mandalėjaus į Baganą pusę valandos skristi lėktuvu, ar 11 valandų plaukti laivu upėmis. Vietiniai yra priversti rinktis pastarąjį būdą keliauti“, – pasakoja lietuvė. Mianmaras išvagotas upių. Keliaujant upėmis vilniečiams teko matyti kaimelių gyventojų praktikuojamą „logistiką“: priplaukia valtelė, mulai atitempia krovinį, vyrai pakrauna jį į laivelį, kuris nuplukdo iki kito kaimo.
Rasa ir Valdas, planuodami kelionę, prioritetą teikė vietinių gyventojų teikiamam servisui – kad šie turėtų galimybę užsidirbti. Kartu keliautojams tai buvo unikali galimybė daugiau laiko praleisti su vietiniais, geriau pažinti jų kultūrą. Mianmariečiai nustebino romiu būdu, pagarba atvykusiesiems. Lietuviai savo kelyje nesutiko įkyrių pardavėjų, sekiotojų, maldautojų, kas dažna populiariose turistinėse šalyse.
„Bagane arkliu įkinkytu vežimaičiu mus vežiojo berniukas. Kol mes dairėmės po šventyklas, jis per senutėlį magnetofoną klausė mėgstamos muzikos – tada vaikinuką apspisdavo miestelio jaunimas, jis atrodė „kiečiausias“, – spalvingais įspūdžiais dalijosi vilnietė. Tam berniukui važnyčiotojui davė paprašytą sumą, šis padėkojo, tuomet įbruko tiek pat arbatpinigių – vėlgi tokiu pat ramiu tonu padėkojo. Rasa pastebėjo, kad mianmariečiai nei labai džiaugiasi, nei labai pyksta – tai nepaprastos ramybės žmonės.
Visa tai – iš budizmo, kuris yra pagrindinė šalyje išpažįstama religija (kita – islamas). Pagal šį tikėjimą visi esą lygūs, iš to kyla didelė meilė ir pagarba aplinkiniams. Budistinių šventyklų savo akimis pamatyti į Mianmarą iš viso pasaulio atvykę turistai randa ne tik jas, bet ir tai, ko stokoja chaotiškas, materialistinis XXI a. pasaulis, – ramybę ir tyrumą, tvyrančius snūduriuojančiuose kaimeliuose, pasteliniuose peizažuose.
Šventieji rūmai ir saulėlydžiai
Taigi į Mianmarą žmonės vyksta pamatyti didingų šventyklų, kurių didybė trykšta net iš internete randamų nedidelio formato fotografijų. Rasos ir Valdo maršrutas po šį kraštą irgi vedė didžiųjų šventyklų keliais. Pirmoji šventoji stotelė – Mandalėjuje. Tačiau, kad ir į kurį miestą nuvyktum, vietiniai pirmiausia veža pamatyti saulėlydžio. Šventyklos palauks – juk stovi didingos, ramios ir nepajudinamos.
Kuthodaw šventykla Mandalėjuje vadinama didžiausia knyga pasaulyje, nes kiekviename iš gausybės jos bokštelių yra akmuo su iškaltu šventųjų raštų tekstu. Sagaino kalno šventovėje netoli Mandalėjaus lietuvius užhipnotizavo Budos skulptūros, žvelgiančios į save pro išpuoštų šventovės rūmų langus. Didžioji auksinė Shwedagon šventykla Jangone didžiuojasi išpuošta, kaip kalbama, daugiau aukso nei visuose Anglijos bankuose.
Bagane – 4 000 šventyklų. Daugelyje jų nuolat budi vienuoliai, pasikeisdami gieda mantras, valančias energetiką. „Guli vakare viešbučio kambaryje po dienos išvykų ir girdi vienuolių giedamas mantras iš gretimos šventyklos – jautiesi pakylėtas. Bagane jauti tvyrant ypatingą energetiką, nenusakomą lengvumą…“ – sako Rasa.
Vienuolynai – tai vieta, į kurią atveda pašauktųjų keliai, taip pat tų, kurie šeimoje patiria skurdą ir alkį. Berniukai iš neturtingų šeimų čia gyvena nuo mažumės. Vienuoliai kasdieną vaikščiodami po aplinkinius namus susirenka maisto ne tik sau, bet ir į vienuolynus užklystantiems alkaniems benamiams. Vienuolius bent ryžių saujele pašelpia net patys neturtingiausi – budistinė vienybės filosofija skatina su artimu dalytis visu kuo. Lietuviai per dvi viešnagės savaites pajuto, kad Mianmaro žmonės, nesugadinti kapitalizmo, laimės ieško ne išoriniame pasaulyje, o savyje, tikėjime.
Turizmo sektoriaus ypatumai
Ši šalis dar nesugadinta turizmo verslo, tad palyginti kad ir su Indija ar Vietnamu, maksimaliai išlaikiusi savitumą. Kad tai – masiškai svetimšalių neatrastas kraštas, byloja kelionėje po lankytinas Mianmaro vietas sutinkami tie patys žmonės. Gali girdėti kalbant prancūziškai, angliškai. Šia kalba, beje, sėkmingai susikalbi ir su vietiniais, dirbančiais turizmo paslaugų sektoriuje.
Jei šalies viešbučių lygis atitinka europietišką, tai restoranuose nebūtinai gali maloniai nustebti – klasė ir kaina neretai prasilenkia su kokybe. Geras viešbutis Mandalėjuje, Bagane, Jangone ar Mrauk-U nakčiai atsieis apie 100 dolerių, paprastesnis, tačiau švarus ir tvarkingas, atitinkantis europietišką trijų žvaigždučių standartą – apie 60. Patiekalas geresniame restorane kainuos 10–15 dolerių. „Gerame viešbutyje rasi ir internetą, jei tau pasiseks, per 20 minučių galėsi atsidaryti ir elektroninį paštą“, – juokiasi lietuviai.
Populiariausias maistas Mianmare – žuvis ir jūrų gėrybės. „Valgėme didžiules šviežutėles krevetes, patyrę, kaip čia mėgstami prieskoniai, užgožiantys tikrąjį patiekalo skonį, jas užsisakėme be šių. Padavėjas išklausė mūsų pageidavimą, nustebo ir… atnešė jūrų gėrybes, skendinčias kečupe. Tai suvokėme kaip norą įsiteikti vakariečiams…“ – šypteli Rasa. Čionykštės sriubos panašios į tailandiečių, o jei su valgiu nenori eksperimentuoti ir nusivilti, gali tiesiog užsisakyti ryžių su daržovėmis. Svaigiųjų gėrimų reikia paieškoti – vietiniai alkoholio nepropaguoja, tad jo įsigysi nebent mažose užslaptintose krautuvėlėse. Tenykštis romas kainuoja kaip Europoje vietinis, o tai reiškia, kad yra nepigus.
Turistų trokštamiausi suvenyrai – brangakmeniai: smaragdai, ametistai, rubinai. Kainos vietiniams ir turistams gali skirtis dešimtimis kartų, tačiau paieškojęs spalvotą akmenuką gali nusipirkti nuo 30 dolerių (tik būtina gebėti atskirti tikruosius nuo padirbinių). Atvykėliai dairosi ir vietinio taftinio šilko, išausto nuostabiais ornamentais. Populiarios lauktuvės – ir smėliu, surištu specialiais dažais ant drobės piešti paveikslai su budistiniais siužetais. „Už lango sningant mintimis nusikeliame į Mianmaro kraštus. Tai viena iš nedaugelio šalių, į kurią norėtume grįžti dar kartą“, – vienas kitam antrina Rasa ir Valdas.
