Karalius nuogas.
Rugpjūčio pradžioje sumažintas JAV kredito reitingas vos nesukėlė antros ekonomikos recesijos. Taip reitingų agentūros pademonstravo savo galią. Ir nors jų padarytos klaidos nemažai prisidėjo prie finansų krizės, agentūros to nelinkusios pripažinti ir savo įtakos taip lengvai neatsisakys.
Kai rugpjūčio 5-ąją amerikiečių reitingų agentūra „Standard & Poor’s“ pirmą kartą istorijoje sumažino JAV ilgalaikio skolinimosi reitingą, pasaulio finansų rinkas ištiko šokas, kokio jose nebuvo nuo pat investicinio banko „Lehman Brothers“ žlugimo 2008-ųjų rudenį. Užteko vos kelių dienų, kad būtų nubrauktas metinis akcijų rinkų prieaugis, o investuotojų praradimai pasiektų trilijonus dolerių. Staigus akcijų rinkų nuosmukis paskatino kai kuriuos ekonomistus garsiai prabilti apie antrąją recesijos bangą. Atrodo neįtikėtina, bet visa ši panika kilo dėl vienos A raidės.
Šios raidės savo kredito reitinge JAV neteko, kai minėta reitingų agentūra nusprendė pripažinti seniai akivaizdų faktą: kad valstybė, kurios skola artėja prie 100 proc. bendrojo vidaus produkto, biudžeto deficitas viršija 10 proc., o politikai niekaip nesugeba susitarti dėl taupymo priemonių, nėra pati pajėgiausia pasaulyje vykdyti savo įsipareigojimus. Tai tapo beprecedenčiu įvykiu, po kurio „Standard & Poor’s“ vadovai iš karto iškviesti į JAV Senatą pasiaiškinti. Kitos dvi didžiojo trejeto reitingų agentūros – „Moody’s“ ir „Fitch Ratings“ pasekti iš paskos nesiryžo ir bent jau kol kas šiai šaliai paliko aukščiausius reitingus.
Kaip paaiškėjo po kelių dienų, pasaulis nesugriuvo, panika iš finansų rinkų pasitraukė (nors jos greitai rado naujų nerimo šaltinių), o JAV leidžiamų obligacijų paklausa net išaugo. Ironiška, tačiau, pasaulio finansų rinkas apėmus baimėms, investuotojai atsigręžė į istoriškai saugiomis laikomas JAV valstybės obligacijas, nors „Standard & Poor’s“ būtent ir bandė pasakyti, kad šios nebegali būti laikomos tokiomis saugiomis. Galbūt reitingų agentūra, investuotojų nuomone, suklydo? Jei taip, tai tikrai nebuvo pirmas kartas.
Vertintojo patikimumas
Pagrindo abejoti „Standard & Poor’s“ skirtu reitingu iš tiesų buvo. Prieš paskelbdama savo verdiktą, reitingų agentūra apie tai informavo JAV Iždo departamentą. Jame dirbantys specialistai greitai agentūros skaičiavimuose aptiko klaidą. Paaiškėjo, kad ji neteisingai įvertino JAV skolos augimo dinamiką ir jos prognozę nepagrįstai išpūtė 2,4 mlrd. JAV dolerių.
Nors tai buvo pakankamai reikšminga klaida, „Standard & Poor’s“ savo nuomonės dėl JAV reitingo sumažinimo nepakeitė motyvuodama tuo, kad ji labiau atsižvelgė ne į konkrečius skaičius, o į bendrą politinę situaciją. Gerą mėnesį iki tol JAV politikams niekaip nesisekė sutarti dėl valstybės skolos limito padidinimo, o JAV federalinė valdžia buvo priartėjusi prie visiško nemokumo ribos arba, kaip pažymėjo kai kurie analitikai, „flirtavo“ su visišku kolapsu. Susitarimas buvo sudarytas praktiškai paskutinę naktį, nors vargu ar kas nors rimtai tikėjo, kad JAV valdžia gali bankrutuoti vien dėl nesusikalbėjimo.
Kaip ir tikėtasi, JAV politikai bent trumpam išsprendė savo problemas, o kietakaktiškas „Standard & Poor’s“ užsispyrimas toliau laikytis savo tiesos sulaukė nemažai kritikos. Bene smarkiausiai ir atviriausiai šią reitingų agentūrą pliekė krizės metais išgarsėjęs ekonomistas Paulas Krugmanas, palyginęs minėtą reitingų agentūrą su paaugliu, kuris nužudo savo tėvus, o vėliau visų prašo pasigailėti, nes jis tapo našlaičiu. Žymaus ekonomisto teigimu, JAV patikimumas nėra toks didelis, koks buvo kadaise, ir akivaizdu, kad šalis turi ieškoti neatidėliotinų sprendimų. Tačiau pačia „Standard & Poor’s“ pasitikėti reikėtų dar mažiau, ir tai turėtų būti paskutinė vieta, į kurią kas nors kreiptųsi patarimo dėl JAV perspektyvų.
P. Krugmanas priminė, kad į reitingų agentūrų pateikiamus šalių įvertinimus niekada nebuvo verta žiūrėti rimtai, nes jos visada konstatuodavo tai, ką rinkos ir taip jau buvo įvertinusios. Pavyzdžiui, „Standard & Poor’s“ Japonijos reitingą sumažino dar 2002 metais, tačiau ši šalis ir toliau sugeba skolintis taip pat pigiai, kaip ir aukščiausią reitingą turinčios valstybės. Rugpjūčio pabaigoje Japonija dešimties metų laikotarpiui galėjo skolintis už maždaug 1 proc. metines palūkanas.
Kiti tokio reitingų agentūros sprendimo kritikai atkreipė dėmesį ir į tai, kad valstybės turi kur kas daugiau galimybių vykdyti savo įsipareigojimus mažindamos išlaidas, didindamos mokesčius, o JAV atveju – ir vykdydamos ekspansinę monetarinę politiką negu privačios korporacijos. Todėl galop mažesni reitingai nebūtinai reiškia sumenkusias galimybes vykdyti savo įsipareigojimus.
Prisidėjo prie krizės
Didžiausią smūgį reitingų agentūrų reputacijai sudavė finansų krizė. Kai kurių analitikų ir investuotojų nuomone, reitingų agentūros, teikdamos aukščiausius įvertinimus išvestiniams finansų instrumentams, pačios nemažai prie to prisidėjo. O pastarosios finansų krizės priežastims tirti amerikiečių suburtos specialios komisijos vadovas Philas Angelidesas jas pavadino „kvailiausiu vaiku klasėje“.
Kad ir kaip vadintume reitingų agentūras, jos turėjo svarbų vaidmenį JAV skatinant finansų krizę. Žvelgiant paviršutiniškai, pagrindinė JAV ekonomikos nuosmukio priežastis kilo dėl gerokai kritusių nekilnojamojo turto kainų. Tačiau po istoriškai sparčiausiu turto kainų augimu ir didžiausiu jų kritimu slypėjo kur kas daugiau veiksnių negu paprasčiausi rinkos dėsniai ir pigūs kreditiniai ištekliai.
Tam tikru metu tarp 2002–2006 metų būsto paklausą JAV ėmė diktuoti ne jo pirkėjai, o pardavėjai, tiksliau, kreditinių išteklių teikėjai. Galop tai paskatino visiškai absurdiškas situacijas, kai būsto paskolos buvo išduodamos jokių pajamų ir darbo neturintiems žmonėms, o paprastus darbus dirbantys imigrantai sugebėdavo įsigyti po kelis namus.
Tiesa, pačios paskolas teikdavusios įmonės buvo tik instrumentas didžiųjų Volstryto firmų rankose, kurios išduotų paskolų portfelius paversdavo investiciniais produktais – struktūrizuotais vertybiniais popieriais. Jų augimo pikas buvo pasiektas minėtuoju 2002–2006 metų laikotarpiu, o viena specifinė priemonė – paskolomis užtikrintos obligacijos (angl. collatarized debt obligations) – augo sparčiausiai. Amerikietiška finansų mašina sugebėdavo taip perdirbti (po šiuo žodžiu slypi itin sudėtingas finansinės inžinerijos procesas, vertas atskiro straipsnio) antrarūšių paskolų, kad 80 proc. jų virsdavo aukščiausius reitingų agentūrų įvertinimus turinčiomis paskolomis užtikrintomis obligacijomis. Sistema buvo tokia paini, kad niekas, įskaitant ir pačias reitingų agentūras, tiksliai negalėjo pasakyti, iš kokių paskolų portfelių buvo sudarytos minėtos obligacijos, todėl tiksliai įvertinti jų rizikos buvo neįmanoma. Tačiau į tai gilinosi mažai kas, visi buvo linkę pasikliauti reitingų agentūrų skiriamais įverčiais.
Pradėjus kristi nekilnojamojo turto kainoms ir prasidėjus krizei paaiškėjo, kad daugelis obligacijų turėjo jų rizikos laipsnio neatitinkančius reitingus. Tačiau reitingų agentūros klaidos tuo nesibaigė. Jos buvo suteikusios ir aukštus reitingus tokiems JAV investiciniams bankams kaip „Bear Stearns“ ar „Lehman Brothers“, kurie dėl nuostolingų investicijų į struktūrizuotus vertybinius popierius greitai bankrutavo.
Kodėl tiek rizikingų investicinių priemonių, vėliau pridariusių milijardinių nuostolių ir sukėlusių finansų krizę, turėjo aukščiausius įvertinimus? Visų pirma, taip atsitiko dėl to, kad reitingų agentūros naudojo neadekvačius jų vertinimo modelius ir, kaip ir daugelis kitų rinkos dalyvių, pačios nelabai suprato, kaip šios priemonės funkcionavo. Antras ir, matyt, svarbesnis faktorius buvo tai, kad nuo suteiktų aukštų įvertinimų tiesiogiai priklausė agentūrų pajamos – kuo didesnis reitingas buvo suteikiamas, tuo daugiau pajamų už tai gaudavo agentūra. Ir tik dėl to, kad iš antrarūšių paskolų sudarytos obligacijos gaudavo aukštus įvertinimus, investiciniai bankai galėjo jas išplatinti ir generuoti naujas. Taip visa finansų sistema buvo suinteresuota tęsti šį procesą kaip galima ilgiau. Kai daugelis atsitokėjo, buvo paprasčiausiai per vėlu.
Priešinasi reformoms
Atslūgus finansų krizei JAV valdžia buvo pasiryžusi iš esmės reformuoti šios šalies finansų sistemą. 2010 metų pradžioje priimtoje, bet iki galo neįgyvendintoje Doddo–Franko Volstryto reformoje buvo iniciatyvų griežtinti reitingų agentūrų atsakomybę už jų skiriamus reitingus ir numatyti galimybę investuotojams jas paduoti į teismą. Politikai reitingų agentūras kaltino mažų mažiausiai aplaidžiai vykdžius savo funkcijas ir pražiopsojus finansų krizę, o drąsesnieji teigė jas veikus kartu su kitais finansinės sistemos dalyviais. Tačiau tiek bandymas sugriežtinti agentūrų atsakomybę, tiek iniciatyva kurti nacionalinę reitingų agentūrą JAV kol kas neįgyvendinti.
Panašu, jog reitingų agentūros pasirengusios veikti dar aktyviau negu politikai, kad išsaugotų savo įtaką. Vos prasidėjus krizei jos suprato, kad nemažai kritikos strėlių bus paleista į jas, todėl lobistams, siekiantiems sušvelninti būsimų reguliavimo priemonių įtaką, jau išleido milijonus dolerių. Jos aktyviai priešinosi ir dėl didesnės atsakomybės už savo reitingus ir argumentavo, kad jų skiriami reitingai yra tik nuomonė, kuri negali būti traktuojama kaip patarimas investuoti. Sprendimas sumažinti JAV reitingą taip pat gali būti tik viena kovos priemonių.
George’o Washingtono universiteto profesorius Jeffrey Mannsas „Standard & Poor’s“ sprendimą sumažinti JAV reitingą vadina kerštu ir gerai apgalvotu politiniu ėjimu. Reitingų agentūros, anot jo, JAV vyriausybei siunčia aiškų signalą, kad jeigu ji bandys riboti jų veiklą ir mažinti įtaką, pati smarkiai nukentės. Minėtoji „Standard & Poor’s“ šiuo metu atlieka blogojo policininko vaidmenį, tačiau vienos jos verdiktas mažai ką lemia. Jeigu vienodą sprendimą priimtų visos trys agentūros, JAV galimybės skolintis galėtų būti smarkiai suvaržytos. Tiesa, galbūt pasitvirtintų P. Krugmano žodžiai ir rinka rimtai nevertintų to, ką galvoja reitingų agentūros. Tačiau vargu ar kas nors iš JAV politikų dabartinėmis aplinkybėmis ryžtųsi tai patikrinti realybėje.
Alternatyvų paieška
Finansų analitiko Valdemaro Katkaus teigimu, didžiojo trejeto svarba visada buvo pervertinama, o jų skiriami reitingai niekada nebuvo tikslesni negu mažesnių ir ne tokių žinomų reitingų agentūrų. Kitas svarbus dalykas, kurį pažymėjo pašnekovas, yra tai, kad šios reitingų agentūros niekada neprisiėmė bent mažiausios atsakomybės už savo skiriamus reitingus. Nepaisant to, jų nuomonei visą laiką teikiama didelė svarba, nors pasaulyje veikia dešimtys reitingų agentūrų.
Atsakymas, kodėl susiklostė tokia situacija, pasak analitiko, susijęs su JAV svarba finansų pasaulyje ir šios valstybės finansinio sektoriaus liberalizacija. Norint, kad esama padėtis keistųsi, investuotojai, pasak V. Katkaus, daugiau reikšmės turėtų teikti ir kitų šalių agentūrų teikiamiems įverčiams. Europos Komisijos iniciatyva steigti europietišką reitingų agentūrą kaip tik galėtų tapti tokia alternatyva.
Lietuvos premjero patarėjas finansų klausimais Mykolas Majauskas linkęs manyti, kad didesnė reitingų agentūrų įvairovė prie dabartinių ekonominių pasaulio bėdų sprendimo mažai kuo prisidėtų. Anot jo, reitingų agentūros nėra blogos pačios savaime, pastarųjų metų įvykiai parodė, kad jos naudojo netikslius rizikos vertinimo modelius. M. Majausko nuomone, didesnė reitingų agentūrų įvairovė taip pat vargu ar ką pakeistų. „Nesvarbu, kokia agentūra vertintų pietines Bendrijos šalis – amerikietiška ar europietiška. Jeigu vertinimas būtų atliekamas objektyviai, tai bet kokiu atveju aukštų reitingų šioms šalims neišeitų skirti“, – sakė pašnekovas.
