Kai vieni senjorystę sieja su poilsiu ir ramesniu gyvenimo tempu, Panevėžio rajono Tumagalio kaimo gyventoja Ryta Jaruševičienė įsitikinusi priešingai – didžiausia bausmė jai būtų neturėti ką veikti.
Jųdviejų su vyru Vytautu išpuoselėtame vienkiemyje nuolat verda gyvenimas: žydi hektarai gėlynų, renkasi duonos kepėjos, kaupiami senoviniai rakandai, o neseniai iškilusi scena tarsi įpareigoja surengti šventę.
Darbštumu, išmone ir svetingumu garsėjanti moteris sako per gyvenimą supratusi paprastą, bet svarbią tiesą – žmogų laimingą daro ne sukaupti daiktai, o gebėjimas džiaugtis tuo, ką turi, ir dalintis su kitais.
Scena pievos vidury
Ryta ir Vytautas Jaruševičiai buvo įpratę, kad į jų sodybą Panevėžio rajono Miežiškių seniūnijos Tumagalio kaime žmonės važiuoja fotografuotis prie išpuoselėtų gėlynų.
Kad nuotraukos būtų gražesnės ir įdomesnės, pievoje sutuoktiniai dargi pastatė imitacinę senovinės trobos sieną su langais, užkabino langines.
O visai neseniai savo valdose įrengė ir nemažą dengtą sceną.
„Man ne dirbti, o be darbo sėdėti sunku.“
R. Jaruševičienė
Ryta šypsosi, kad scena įpareigoja kviestis svečių.
Prieš savaitę čia buvo surengta duonos šventė. Rytos ir Vytauto suręstoje scenoje susirinkusiuosius linksmino ir pats Vytautas Šiškauskas.
Sėdėti nemoka
Daug metų kepėjai iš visos Lietuvos vasarą susirinkdavo į Radviliškių kaimą Panevėžio rajone. Bet šiemet nutarta tradicinę šventę „Visur duona su pluta“ perkelti į Miežiškių seniūniją. Šventės šeimininkais pasiūlyta tapti Rytai ir Vytautui Jaruševičiams.
„Išgirdę tokį pasiūlymą, iškart sutikome. Juk smagu sulaukti svečių“, – sako Ryta.
O svečius priimti ji įpratusi.
Į sutuoktinių puoselėjamą vienkiemį žmonės važiuoja gėrėtis gėlynais, užimančiais net trijų hektarų teritoriją.
„Esu nepasėda. Prisėdu tik tada, kai valgau. Visą kitą laiką vis ką nors veikiu. O jau baliuose už stalo nenusėdžiu, man reikia judėti, norisi šokti“, – juokiasi Ryta.
Šiais metais ji tapo senjore.
Neslepia jaučianti nuoskaudą, kad jos pažįstamas, per gyvenimą nedirbęs, gyvenęs iš pašalpų, gauna didesnę pensiją nei pati, išdirbusi daugybę metų, o ir dabar rankų nesudedanti.
Pradėjusi prekybininkės kelią, vėliau dirbusi pačius įvairiausius darbus, dabar Ryta triūsia Panevėžio rajono kultūros centro Nevėžio padalinyje valytoja. Ir tvirtina nepavargstanti.
„Man ne dirbti, o be darbo sėdėti sunku“, – prisipažino.
Rauguolių sumanytojos
Ryta neslepia per gyvenimą daug sykių girdėjusi klausimą, kodėl ji ne Rita.
„Gimiau Sabonių kaime netoli Ėriškių. Tas kaimas yra Upytės seniūnijos ribose, o mano vaikystėje jis priklausė Upytės apylinkei. Nežinau kuris iš tėvų į tą apylinkę nuėjo mane registruoti Rita, o parsinešęs gimimo liudijimą pamatė, kad įrašyta Ryta. Todėl dabar pajuokauju, kad dokumentus tvarkęs žmogus gal nebuvo blaivus“, – šypsosi R. Jaruševičienė.
Garsėjanti darbštumu ir begaline išmone, Ryta prisipažįsta vaikystėje buvusi tinginėlė, vis ieškodavusi, kaip pasislėpti nuo darbų.
Bet užaugus kažkas apsivertė, kad nieko neveikti jai tapo didžiulė kankyne.
„Žiemą tai kankinuosi. Sutvarkau namus, kieme nukasu sniegą, nustumdau pusnis nuo stogų, išverdu valgyti, o kad turėčiau ką veikti, imuosi megzti, dar kokių nors rankdarbių. Mezgu ir jaučiu, kaip sunku išsėdėti, išbūti vietoje“, – pasakoja senjorė.
Kasdienybę Ryta praskaidrina nuvykusi į Nevėžio kultūros centrą.
Čia lanko dramos būrelį, dainuoja moterų ansamblyje.
O į jos namus moterys renkasi kepti duonos.
Septynios kepėjos netgi įsteigė būrelį ir pavadino jį „Rauguolis“.
„Rauguolis – mūsų pačių sugalvotas žodis. Iš duonos tešlos sugalvojome virti rauguolius. Tai savotiški „kleckai“, kuriuos paskaniname spirgais“, – atskleidžia Ryta.
Šių originalių, skanių ir sočių rauguolių virėjos jau kviečiamos ir į edukacijas.
Važiuodamos moterys gabenasi transportuojamą krosnelę, o rauguolius verda senoviniame sagone – ketaus puode.
Eksponatai patys suranda kelią
Sagonas, skirtas raguoliams virti, dar neseniai buvo vienas iš eksponatų Rytos ir Vytauto įkurtame senovinių rakandų muziejuje.
Pačioje sodyboje veikiantis muziejus – Rytos sumanymas.
Dar būdama mokinukė įsikalė į galvą turėsianti muziejų, rinksianti buityje nebenaudojamus rakandus, be kurių anksčiau žmonės neišsiversdavę.
Eksponatų savo muziejui sutuoktiniai ir dovanų gaudavo, ir patys pirkdavo.
Dabar, pasak Rytos, tie senoviniai rakandai patys ją susiranda.
„Kas nors pasiūlo kokį nebereikalingą daiktą ir važiuoju jo pasiimti. Neretai senovinius daiktus pristato mums tiesiai į namus“, – sako Ryta.
Kaip tik šią savaitę muziejus pasipildė dovanotais dviem lygintuvais, kaitinamais karštomis anglimis.
Kiek anksčiau vyriškis atvežė seną, nebenaudojamą radijo imtuvą.
Vaikai tą imtuvą buvo sugalvoję parduoti, bet šeimininkui atsisveikinti su maloniu daiktu taip pagailo, tad atvežė Jaruševičiams į muziejų.
„Pasakė, kad į mūsų muziejų pamatyti radijo galės atvažiuoti bet kada. O pardavęs jo nebeturės“, – šypsosi Ryta.
Užkrėtė ir anūkus
R. Jaruševičienė – trijų vaikų, septynių anūkų ir vieno proanūkio močiutė.
Matydami senelių aistrą rinkti senovinius daiktus, ja užsidegė ir du anūkai.
„Anūkėlis iš pradžių pasisakė norintis rinkti briedžių ragus. Atsakiau, kad daugybę metų dirbau miške, be to, mišką, esantį netoliese, dažnai aplankau, tačiau per gyvenimą esu radusi tik vienus ragus. Tad nuo jų rinkimo atkalbėjau. Tada vaikas pasakė rinksiantis puodelius“, – apie anūko sumanymus pasakoja Ryta.
Ir per gana trumpą laiką berniukas sukaupė daugiau nei 800 puodelių. Tarp jų yra išties originalių, vienetinių, nužiestų profesionalių keramikų.
Paauglio surinkti puodeliai traukia akį sukabinti ant R. ir V. Jaruševičių terasos stogo.
Pamačiusi, kad broliui sekasi būti kolekcininku, ką nors kolekcionuotų panori ir jo sesutė.
Dabar mergaitė renka laikrodžius. Šie irgi randa vietos senelių sodyboje.
O per šventę „Visur duona su pluta“ į šeimos muziejų viena viešnia dovanų atvežė laikrodį, kuriam kone 200 metų.
Senovinių rakandų, kurių daugeliui nebereikia, Rytai dar ir kaip reikia.
Viso kito, kas sukurta šiais laikais, ji tvirtina nebenorinti.
„Per gyvenimą tikrai daug užgyvenau. Esu apsirengusi, duonai užtenka, o daugiau man tikrai nieko nebereikia“, – tvirtina R. Jaruševičienė.
Daiktų nebereikia, užtat norisi kitiems suteikti džiaugsmo. Juk tam, kad kiti turėtų kur atvažiuoti, kur padainuoti, jiedu su vyru Vytautu ir statė didžiulę medinę dengtą sceną.
„Buvome uždengę ne tik scenos stogą, bet ir šonus. Bet kitą dieną po šventės „Visur duona su pluta“ pakilo didžiulė audra, šoninius dangalus nuplėšė“, – apgailestauja Ryta.
Ji sako labai nerimavusi dėl šventės sėkmės, nes tądien purškė lietus, buvo vėsoka.
Nors oras nebuvo palankus, nustebino susirinkusių žmonių gausybė.
Ryta šypsosi, kad šventė baigėsi penktą vakaro, o 21 valandą į sodybą užsuko dar vienas svetys – šeimininkė ir jį pavaišino ką tik kepta namine duona.
Palinkėjimas – jausti dėkingumą
Pasiteiravus, kokią svarbiausią tiesą suprato per gyvenimą, Ryta svarsto, kad bene svarbiausia jausti dėkingumą.
Anot jos, dėkoti dera už patį gyvenimą, už sveikatą, artimuosius, bičiulius, už kiekvieną nugyventą ar dar tik pradedamą gyventi dieną.
O paklausta, kaip ilsisi, Ryta atsako, kad geriausias poilsis yra darbas.
Anksčiau jiedu su vyru augino nemažą raguočių bandą, Ryta spausdavo sūrius, prekiaudavo jais. Klegėjo ūkyje ir nemažai paukščių.
Dabar Jaruševičių sodyboje šeimininkauja tik šunelis, po kiemą smalsauja neseniai katės atsivesti kačiukai.
Tokie gražūs, jaukūs, pilni džiaugsmo Rytos ir Vytauto Jaruševičių namai laukia kaimo grožio ieškančių svečių.
